Žvelgiant į šiandien ne tik Kėdainiuose, bet ir už Lietuvos ribų žinomos keramikės Jurgitos Grigarienės darbus, sunku patikėti, kad moteris nėra baigusi meno studijų.
Jurgita neslepia, kad augo menui neabejingoje šeimoje – jos tėveliai, gyvenantys Pajieslyje, visą gyvenimą nesiskyrę su daina bei šokiu ir šiandien lanko Krakių suaugusiųjų folkloro ansamblį „Žiedupė“.
Mėgo piešti mamai
„Nors mokykloje labiau garsėjau kaip sportininkė, tačiau į dailės pamokas ėjau su dideliu noru ir labai mėgdavau piešti įvairius piešinius mamai. Tačiau tuo mano menininkės karjera ir pasibaigė iki nepradėjau minti kelio į Kėdainių dailės mokyklą, lydėdama dukrą Simoną. Maždaug prieš dešimtmetį Dailės mokykloje kalbėdamasi su jos vadovais sužinojau, jog toje įstaigoje vyksta ne tik vaikų užsiėmimai, bet sėkmingai gyvuoja ir suaugusiųjų studija. Joje buvo gilinamasi į tekstilę ir keramiką. Su dideliu susidomėjimu lankiau tekstilės pamokas, nes save drąsinau mintimi, jog esu bandžiusi siūti, tai nesu tame reikale visiška naujokė. O va, su keramika buvo gana liūdna – man ji pasirodė visai neįdomi, tačiau buvo gėda prieš mokytoją Giedrę Nagreckienę nieko neveikti. Mokytoja įkalbėjo bent jau puodelį sau nusilipdyti, tada jau galėsiu ir mesti molio minkymą. To pasiūlymo užteko, kad aš į rankas paimčiau molį ir jo nebepaleisčiau“, – savo draugystę su keramika šypsodamasi primena J. Grigarienė.
Herojai svajoja
Šiandien Jurgita sunkiai įsivaizduoja dieną, kad nenubėgtų į savo studiją ir neprisiliestų prie itališko baltojo molio, iš kurio lipdo nuostabaus grožio vazas, lėkštes, angelus, žmogeliukus, gyvūnėlius. Koks Jurgitos darbų išskirtinumas? Jie visi labai pozityvūs, darbai smulkmeniški, kruopščiai padaryti, o gyvieji padarai – užmerktomis akimis. „Neretai sulaukiu klausimo, kodėl mano žmogeliukai ir angeliukai užsimerkę. Atsakau paprastai – jie svajoja. Juk ir patys svajojame ne atmerktomis, o užmerktomis akimis. Man išgalvoti nieko nereikia, kuriu tai, ką pati išgyvenu“, – sakė keramikė.
Paskutiniai ugnies potėpiai
Jurgita neslepia, kad pradėjusi darbą negali mesti pusiaukelėje – molį minko ir lipdo tol, kol mintyse gimęs kūrinys būna baigtas. Tačiau nulipdymas yra tik pusė kūrinio, kita dalis – glazūravimas. „Kad ir kaip būtų keista, tačiau keramika tuo ir unikali, kad ne viskas kūrėjo valioje. Darbą nulipdau, jį kepu 1200 laipsnių krosnyje, vėliau atvėsintą glazūruoju ir vėl kepu. Tas antrasis kepimas slepia daugybę paslapčių, nes niekada nežinai, kaip spalva pasiduos karščiui ir kokia ji bus galutiniame rezultate. Galiu bandyti du identiškus dvynius darbus, tačiau jie vis tiek bus skirtingi, nes savų improvizacijų į kiekvieną kūrinį įneša ugnis“, – kūrybines paslaptis atskleidė J. Grigarienė.
Idėjų pameta gyvenimas
Moteris turi savo braižą, savitų darbų, kurių atsiradimą padiktuoja gyvenimas. „Kai su vyru buvome pakviesti į vestuves, galvojome, ką prasmingo, nekasdieniško ir įdomaus padovanoti jaunavedžiams. Nutariau ryžtis avantiūrai ir į dovanos gamybą įtraukti visus svečius – pagaminau didelę vazą ir atsivežusi molio ją papuošti pasiūliau visiems svečiams. Nors buvo baimių, kad daugelis gali atsisakyti tokios veiklos, tačiau viskas vyko atvirkščiai – visi svečiai kantriai minkė molį darė gėlytes ar kitus elementus ir jais puošė mano paruoštą pagrindą. Vėliau tą kūrinį nuglazūravau, išdegiau ir jaunavedžiai gavo nuostabų, nepakartojamą daiktą. Vėliau tą patį pasiūliau pakartoti draugei, šventusiai gimtadienį – juk drauge praleistas laikas kažką kartu kuriant tampa labai prasmingas“, – sakė keramikė, kuri ne tik kuria namuose, bet ir lanko ugdymo įstaigas, kad savo kūrybos paslaptis perduotų vaikams.
Laukia studijos įkurtuvių
Kūrybiška moteris turi labai gražių planų, už kurių išsipildymą yra dėkinga vyrui Dariui. Jis šiuo metu įsitraukęs į šeimos namų rekonstrukciją. O to darbo iš dalies ėmėsi tam, kad išpildytų Jurgitos norą turėti erdvią ir jaukią studiją. „Iki šiol mano studija buvo – nedidelis kambarėlis rūsyje. Kai pradėjau svajoti, jog noriu pasikviesti draugų, artimųjų ar šiaip meniškų žmonių ir jiems parodyti, kas yra molis ir ką iš jo galima padaryti, nutarėme, jog reikia plėstis. Pasitarę nusprendėme, jog geriausia vieta mano valdoms – mansarda, tad ėmėmės namų pertvarkos. Tikiuosi, kad rudenį visi darbai bus baigti ir aš galėsiu įkurtuves studijoje švęsti su tais, kas norės išbandyti molio trapumą ir minkštumą“, – atviravo kūrėja.
Laiminga atradusi keramiką
Nors Jurgita ir nesigiria, tačiau visiems gerai žinoma, kad jos darbai labai vertinami. Moteris kiekvieną dieną sulaukia skambučių su užsakymais padaryti vieną ar kitą darbą. Nemažai užsakymų atskrieja ir iš Danijos, kur Jurgitos vardas yra puikiai žinomas po prieš kelerius metus toje šalyje surengtos kėdainietės darbų parodos. „Net keista, kad su savo darbais pakliuvusi į Daniją per tą šalį atradau ir susipažinau su nuostabiais lietuviais keramikais“, – sakė Jurgita. Ir nors kūrėjai nėra lengva atsisveikinti su savo kūriniais, ji daugybę daiktų išdovanoja draugams ir bičiuliams, kad jie galėtų mėgautis tuo, kas sukurta su meile.
„Esu laiminga, kad visai netyčia atradau molį, kurio draugystė man šiandien tapo labai svarbi ir artima. Keramika man – ir darbas, ir laisvalaikis, ir didelis malonumas. Galiu tik didžiuotis, kad kažkada nenuleidau rankų ir atradau tai, kas man tapo neatsiejama gyvenimo dalimi“, – savo laimės receptą išdavė žinoma keramikė.