Kėdainiuose gimė Knygos klubo idėja

„Džiugu Kėdainiuose matyti tokį didelį būrį skaitančių žmonių“, – maloniai nustebo literatūrologė, Metų vertėjo krėslo premijos laureatė dr. Laura Laurušaitė, vasario 29 d. dalyvavusi Latvijos rašytojos Noros Ikstenos knygų „Motinos pienas“ ir „Gyvenimas yra gyvenimas yra gyvenimas“ aptarime, kurį surengė Lietuvių kalbos draugijos Kėdainių Mikalojaus Daukšos skyrius ir Kėdainių r. sav. Mikalojaus Daukšos viešoji biblioteka.

Moteriška tematika

Toks improvizuotas knygų skaitytojų klubas tąkart įsikūrė rajono savivaldybės Mikalojaus Daukšos viešojoje bibliotekoje, padėjusioje realizuoti sumanymą – aptarti milžiniško populiarumo sulaukusios latvių rašytojos kūrybą su jos knygų vertėjomis, literatūrologėmis Laura Laurušaite ir Veronika Adamonyte.

Juolab kad 2019 m. leidyklos „Tyto alba“ išleisto romano „Motinos pienas“ vertėja L. Laurušaitė prieš kelias savaites buvo apdovanota Vertėjo krėslo premija, kurią įsteigė Lietuvos PEN klubas ir Kultūros ministerija, už meistriškai įveiktus įvairiapusius originalo teksto iššūkius.

Nepastebimai prabėgusio susitikimo metu (jo dalyviai neskubėjo skirstytis ir po beveik dvi valandas trukusio pokalbio) paliestos rašytojos N. Ikstenos kūryboje dominuojančios emocingai perteiktos moteriškumo, meilės, mirties ir gyvenimo, laisvės temos. Taip pat daug minčių sukėlė jos stiliui būdingos metaforos, sapnai, vizijos, mitologijos ir tautosakos elementai.

Diskutuoti skatino ir sukrečiančiai rašytojos perteikiama moters gyvenimo misterija, moteriškumo ir motiniškumo tematika žmonių sielas gniuždančio sovietmečio fone.

„Iš tikrųjų, diskutuoti apie knygas ar įvairius reiškinius dar nesame įpratę. Būtų smagu, kad pamažu drąsėtume ir kalbėtumėmės nebijodami būti nesuprasti,“ – sakė pokalbio moderatorė, Lietuvių kalbos draugijos Kėdainių M. Daukšos skyriaus pirmininkė Rūta Švedienė.

Suprantama bet kurioje pasaulio vietoje

N. Ikstena (g. 1969 m.) – žymi ir didžiausio tarptautinio pripažinimo sulaukusi latvių rašytoja, 16 knygų autorė. Ji apdovanota daugeliu svarbių Latvijos literatūros premijų, tarp jų – Trijų žvaigždžių ordinu už nuopelnus literatūrai ir Baltijos Asamblėjos premija. Jos romanas „Motinos pienas“ išverstas į beveik 30 kalbų. Štai kaip šią knygą pristato leidykla „Tyto alba“ ir recenzentai:

Šis romanas – tai pasakojimas apie tris moterų kartas sovietinėje Latvijoje, apie titaniškas pastangas išlikti savimi po kolektyviniu Sovietų valdžios presu. Romanas apie gydytoją, iš kurios sovietų valdžia atima viską; ne tik profesinę ateitį ir tapatybę, bet ir gyvenimo džiaugsmą bei šeimą.

Jos šeima – tai dukra, kurią ji bandė apsaugoti nuo gniuždančios valdžios, ir motina, kuri vienintelė stengėsi perduoti anūkei šilumą ir norą gyventi. Tai pasakojimas apie bandymus išlikti, nepaaukojant savo įsitikinimo ir žmogiško smalsumo, ir apie kainą, kurią tenka mokėti už tą išlikimą.

Apie emocinę ledo sieną, kuria motina atsitveria nuo dukters – iš meilės ir noro apsaugoti. Apie stingdantį sistemos negailestingumą, apie bejėgiškumą ir pasipriešinimą. Apie nemeilę, kuri yra kaip išsigelbėjimas, apie aplinką, kur nuodais virsta viskas – netgi motinos pienas.

Iš pirmo žvilgsnio tai – romanas apie motiną ir dukterį sovietų valdomoje Latvijoje 1969–1989 metais. Bet romano istorija – apie meilę, apie labai sudėtingą motinos ir dukters santykį, ir tai atpažįstama bei suprantama bet kurioje pasaulio vietoje. O štai diskusijoje dalyvavęs draugijos garbės narys, muziejininkas Audrius Daukša romane „Motinos pienas“ pasigedo realizmo, turėjo priekaištų, pasak jo, motinos egoizmui.

Draugijos narė, Daugiakultūrio centro vadovė Audronė Pečiulytė, prisimindama sovietmečio tyrinėjimus, pastebėjo, kad daugelis žmonių sovietmečiu, apskritai totalitariniuose režimuose, patyrė aukos ir budelio sindromą. „Tokia auka pasijunta ir romano „Motinos pienas“ herojė, kai režimas jai neleidžia siekti profesinės karjeros, ir ji tampa budeliu savo šeimai – dukrai, motinai“, – kalbėjo istorikė.

Lygino su savo patirtimi

Susitikimai su N. Ikstenos romanų skaitytojais Latvijoje virsta savotiškais terapijos seansais, kuomet žmonės ima atvirauti apie savo ir savo artimųjų patirtis sovietmečiu. Ne išimtis buvo ir knygų aptarimas Kėdainiuose – žmonės romaną lygino su savo gyvenimu, patirtimi, pateikė įvairių įžvalgų.

„Mane be galo žavėjo daugiasluoksniškumas, psichologiniai dalykai: kaip žmogus jaučiasi, kas jį jaudina. Daugybė klausimų, kuriuos mes sau keliame visą gyvenimą ir nesugebame atsakyti…“ – apie ankstesnį N. Ikstenos romaną „Gyvenimas yra gyvenimas yra gyvenimas“ (į lietuvių kalbą išvertė V. Adamonytė) kalbėjo draugijos narė, aktorė ir režisierė, poetė, Kėdainių kultūros centro direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai Genovaitė Gustytė.

Kaip pastebėjo diskusijos moderatorė R. Švedienė, nors knygoje yra daug tamsos, melancholijos, skausmo, neteisingumo, tačiau ji skaitydama stengėsi pastebėti ir šviesos, meilės, gražias akimirkas.

Pati rašytoja viename interviu yra sakiusi: „Mano tekstas rodo dukters kovą už motinos gyvenimą. Dukra yra priversta tapti savo motinos motina. Ji desperatiškai nori motiną grąžinti į gyvenimą, bet jai, deja, nesiseka laimėti šio mūšio (…) Su savinaika ir aš pati nuolat kovoju. Manau, ji gali ištikti bet kada ir bet kokio politinio režimo sąlygomis, netgi gyvenant demokratinėje šalyje. Depresija ir nerimas yra mūsų šimtmečio ženklai, plačiai paplitę. Mes turime su tuo kovoti meile gamtai, natūralumui, paprastiems gyvenimo dalykams.“

Vertėjas – mediatorius

Įdomu buvo iš pirmų lūpų išgirsti, ką apie N. Ikstenos kūrybą kalba vertėjos, ištisus mėnesius „gyvenusios“ su verčiamais tekstais, išjautusios juos tarsi asmenines istorijas. Kaip prisipažino abi viešnios iš Vilniaus, N. Ikstenos tekstai nėra lengvi, jie daugiasluoksniai, turintys daug metaforų, aliuzijų, nuorodų, poezijos fragmentų.

„Emociškai taip pat buvo nelengva, versdama susitapatinau su autore. Kiek girdėjau iš įvairių kartų moterų, skaičiusių knygą, visos moterys tapatinasi su jų amžių atitinkančia karta, kuri aprašoma knygoje, – pasakojo L. Laurušaitė. – Tai labai asmeniškas, išjaustas pasakojimas apie jos pačios šeimos ir apie Latvijos istoriją.“

Vertėja tikisi, kad šios knygos sėkmė paskatins lietuvių leidėjus ir skaitytojus labiau domėtis mums giminingų kaimynų kūryba. „Latviai turi labai daug stiprių ir garsių kūrėjų, aš pati labai mėgstu tiek Noros Ikstenos, tiek kitų autorių kūrybą“, – sakė viešnia, kuri yra Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotoja, latvių literatūros tyrinėtoja.

Diskusijai pakrypus apie vertėjo darbą ir grožinės literatūros vertimo subtilybes, pašnekovės kalbėjo apie profesinę būtinybę visą laiką sodrinti kalbą, ieškoti žodžių kituose, nekasdienės kalbos, sluoksniuose. Tikras lobynas norint praturtinti savo leksiką – klasikos vertimai.

Vertėjo etika taip pat reikalaujanti susipažinti su kitais kūriniais, kurie minimi verčiamame grožiniame kūrinyje. Kitaip vertėjas rizikuoja neatpažinti tam tikrų aliuzijų, nuorodų.

„Vertėjas yra tarpininkas tarp autoriaus ir skaitytojo, jis turi „ištransliuoti“ kūrinį, kad jis būtų kuo artimesnis originalo tekstui. Išlaikyti autorinę stilistiką, ritmiką, leksiką. Be to, geras vertėjas turi versti tai, kas jam pačiam artima, kitaip vertimas gali būti tiesiog mechaniškas“, – mano L. Laurušaitė.

Sėkmė įkvėpė kitiems susitikimams

Apibendrindama šį susitikimą su kėdainiečiais, vertėja negailėjo gerų žodžių: „Labai aktyvi publika, retai kada tenka sulaukti tokios reakcijos. Kartais žmonės susirenka, paklauso ir išeina, ir nesupranti, ar jiems patiko, o gal nepatiko… Iš jūsų sulaukiau grįžtamojo ryšio. Išgirdau daug įvairių interpretacijų, netikėtų, kurių iki šiol niekur nebuvau girdėjusi, tai man labai įdomu.“

Pavykusiu renginiu džiaugiasi ir Lietuvių kalbos draugijos Kėdainių M. Daukšos skyriaus pirmininkė R. Švedienė.

„Šis pirmasis bandymas parodė, kad vertėtų tęsti tokius knygų aptarimus. Į juos kviečiame visus skaitančius kraštiečius. Manau, tai būtų naudinga – susitiktume su autoriais, daugiau sužinotume, ir vieni kitus pažintume“, – mano R. Švedienė, su bendraminčiais puoselėjanti mintį draugijoje suburti Kalbos ir knygos Kėdainių klubą.

Šią idėją palaiko ir bibliotekininkai

Artimiausias kitos knygos aptarimas vyks po mėnesio, balandžio 4 dieną, 14 val. bibliotekoje. Susitikimas bus tikrai ypatingas – svečiuosis knygų apie didikų Radvilų giminę ir Lietuvos gastronomijos paveldą autoriai Anželika ir Rimvydas Laužikai.

Kalbama bus apie pirmąją žinomą gastronominę knygą lietuvių kalba – Liudvikos Didžiulienės-Žmonos  knygą „Lietuvos gaspadinė, arba pamokinimai, kaip prigulinčiai suvartoti dievo dovanas pristatymas“, kuri pirmą kartą buvo išleista 1893 m. Taip pat aptarsime neseniai išleistą A. ir R. Laužikų knygą apie Graikiją „Graikija. Alyvmedis, vynmedis ir laivas“. Šioje knygoje laukia pažintis su neregėta Graikija, netikėtomis sąsajomis su Lietuva ir ypatinga graikų gastronomija.

Irmina Pryvalova