Praėjusį antradienį M. Daukšos viešosios bibliotekoje Kėdainių rajono moterų krizių centras kėdainiečius pakvietė į diskusiją ,,Kas, kodėl ir kaip mus žeidžia? Atpažink.“, skirtą smurto artimoje aplinkoje prevencijai.

Diskusijos svečiai – Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė Jūratė Juškaitė, Kauno tardymo izoliatoriaus Resocializacijos skyriaus specialistė sielovadai Fausta Palaimaitė, Kėdainių rajono savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus vedėja Danutė Mykolaitienė, asociacijos ,,Mes kitokie vaikai“ vadovė Jurgita Gasiūnienė ir kėdainietė, visuomenininkė Lina Šlamienė. Diskusiją moderavo Moterų krizių centro psichologė Jūratė Žuravliovienė.

Ne visi supranta, kad prieš juos smurtaujama

Kaip sakė Moterų krizių centro vadovė Rita Stakniūnienė, centras, gyvuojantis jau dvyliktus metus, yra vienintelė nevyriausybinė organizacija Kėdainių rajone, kuriai itin svarbūs klausimai apie lyčių lygybę, diskriminavimą, smurtą artimoje aplinkoje.

,,Vienas iš mūsų centro tikslų – teikti pagalbą nuo smurto nukentėjusiems asmenims ir jų šeimų nariams. Dažnai darbe tenka susitikti su asmenimis, nukentėjusiais nuo smurto ir, deja, daugelis iš jų net ir nesupranta, kad prieš juos yra smurtaujama. O jei ir supranta, tai iki tol yra nuėję labai ilgą, sudėtingą ir skausmingą kelią.

Todėl ir norime apie tai kalbėti, kad smurtas kartais yra mūsų namuose, labai arti mūsų, ir skleisti žinią, kad būtume jautrūs, atidūs visiems šalia esantiems: savo kaimynams, draugams, giminėms. Nes galbūt jūsų žodžio ir reikia tam, kad užkirstumėte kelią, padėtumėte, sustabdytumėte, kad tos baisios patirtys neaplankytų tų šeimų vaikų ir kad mes visi galėtume džiaugtis savo santykiais, šeimų gerove, o vaikai gyventų ramiai, saugiai“, – teigė J. Žuravliovienė.

Stambulo konvencija: už ar prieš?

Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė J. Juškaitė paprovokavo diskusijos dalyvius paklausdama, kas nutiktų, jei rytoj Seime būtų paskelbta apie Stambulo konvencijos ratifikavimą bei kiek iš susitikime esančių žmonių palaikytų tokią idėją, kiek iš jų būtų prieš?

Pasak J. Juškaitės, Stambulo konvencija buvo tendencingai netinkamai pristatoma visuomenėje.

Dalis žmonių pakėlė rankas pritardami, dalis buvo priešingos nuomonės – kad Stambulo konvencijos ratifikuoti nereikėtų. Buvo ir tokių, kurie susilaikė.

J. Juškaitė minėtą konvenciją palygino su skuduru jaučiui, kurį ištraukus, bent jau socialinėje erdvėje visuomet užverda diskusija. Pasak jos, smurtas artimoje aplinkoje susiveda į šį dokumentą, kuris buvo tendencingai netinkamai pristatomas visuomenėje.

Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė J. Juškaitė paprovokavo diskusijos dalyvius paklausdama, kas nutiktų, jei rytoj Seime būtų paskelbta apie Stambulo konvencijos ratifikavimą.

Pasak J. Juškaitės, atsiradus maždaug 30-čiai puslapių teisinio teksto staiga pusė Lietuvos tapo jo ekspertais. Apibendrintai – šį dokumentą sudaro trys esminės dalys, o konvenciją ratifikavusios valstybės įsipareigoja užsiimti smurto artimoje aplinkoje prevencija.

Šiuo metu pasaulyje yra tik iki dešimties valstybių, kurios neturi smurto artimoje aplinkoje įstatymo, tarp jų – Rusija, Irakas. Kitos valstybės, kurios nebūtinai efektyviai tai įgyvendina, bet bent minimalius įstatymus turi. Lietuvoje toks įstatymas buvo priimtas 2011 m.

60 tūkst. skambučių per metus

Kalbėdama apie smurto artimoje aplinkoje statistiką J. Juškaitė pažymėjo, jog Lietuvoje šiuo klausimu sulaukiama maždaug apie 60 tūkst. skambučių per metus. Tačiau specialistai sako, kad tai – tik ledkalnio viršūnė.

Dažniausiai pagalbos kreipiasi žemesnės socialinės padėties žmonės, nes kitiems kreiptis dažnai yra nedrąsu.

Iš 60 tūkst. skambučių apie 80 proc. sudaro moterys, tad galima daryti išvadą, jog apie 20 proc. yra smurtas prieš vyrus: sūnaus prieš tėvą, pusbrolio prieš kitą pusbrolį, anūko prieš senelį ir pan.

Kas daugiau per savo gyvenimą patiria smurto – moterys ar vyrai? Vis tik svarstyklės nusisveria į vyrų pusę. Tačiau labiau pasigilinus paaiškėja, kad vyrai paprastai dažniau nukenčia viešosiose erdvėse.

Neatsimena mamos veido

„Aš jau 3,5 metų dirbu su tais bjauriais smurtautojais, kuriuos mes taip norim pasodinti į kalėjimą. Dirbu su sielovada ir mano požiūris truputį kitoks. Smurtas artimoje aplinkoje prasidėjo nuo Kaino ir Abelio. Prasidėjo ne nuo ,,pasierzinimų“, bet nuo žmogžudysčių.

Kai jis buvo dvejų metų, jo tėtis pro penktojo aukšto langą išmetė mamą, o 8 vaikus išgrūdo pro duris.

Mano tikslas – kad tie žmonės, su kuriais aš susitinku, pasijaustų žmonėmis. Dirbu su nepilnamečiais, kurie padarė nusikaltimą iki 18 metų, taip pat su įvairaus amžiaus suimtaisiais“, – teigė Kauno tardymo izoliatoriaus Resocializacijos skyriaus specialistė sielovadai Fausta Palaimaitė, pasidalinusi keliomis istorijomis.

Viena iš F. Palaimaitę sujaudinusių istorijų – nuteisto už nužudymą nepilnamečio. Teismas jam skyrė aštuonerių metų bausmę. Labiau įsigilinus į šią situaciją paaiškėjo, kad vaikinas neturi nei mamos, nei tėvo, nei artimųjų, nei daugybės advokatų. Jis – vienas iš tų, kurie vadinami „nereikalingais vaikais“.

Moterų krizių centro vadovė R. Stakniūnienė (nuotr. kairėje) ir Kauno tardymo izoliatoriaus Resocializacijos skyriaus specialistė sielovadai F. Palaimaitė.

Besikalbėdama su vaikinu F. Palaimaitė išgirdo istoriją. Kai jis buvo dvejų metų, jo tėtis pro penkto aukšto langą išmetė mamą, o 8 vaikus išgrūdo pro duris.

„Vaikinas sako, kad neatsimena mamos veido, bet kartais, kai žiūri į žvaigždes, jam atrodo, kad ji yra kažkur aukštai. Jis ją įsivaizduoja. Šis vaikas keliavo iš vienų vaikų namų į kitus, nes jau vaikystėje buvo niekam nereikalingas. Ką jam reiškia meilė, įsipareigojimas? Jis to nežino, nes niekas jo nemokė“, – kalbėjo F. Palaimaitė.

Kito penkiolikmečio mamą, kai ji buvo nėščia, peiliu į pilvą sužalojo tėtis. Kūdikiui pavyko išgyventi. Tačiau namuose jis augti negalėjo – vaiko teisių specialistai iš šeimos jį paėmė, mat berniukas į mokyklą ateidavo su mėlynėmis, sudaužytas. Prieš jį smurtavo tėvas. Šiandien šis penkiolikmetis pats laukia teismo – už savo padarytą nusikaltimą

„Tokie yra mano klientai. Jie, kurie kažką padarė, kažką sumušė, išprievartavo ar net nužudė. Ir mes juos pasodinam. Geriau jaučiamės? Aš nežinau atsakymo“, – prisipažino F. Palaimaitė.

Vyras nesuprato, kuo kaltinamas

Dar viena diskusijos dalyvė D. Mykolaitienė pasakojo, kad jai 24 metus teko dirbti policijoje. 2005 metais pareigūnė dalyvavo Baltimorėje vykusiuose mokymuose, kurių tema – smurtas artimoje aplinkoje. D. Mykolaitienė prisiminė, kad tuo metu ši tema atrodė ne visai suprantama.

,,Mes sakydavome, kad iš to nėra naudos, nes kažin, ar kada pas mus taip bus, ar bus apskritai, ar tai veiks“, – kalbėjo D. Mykolaitienė. Mokymuose dalyvavusiai pareigūnei abejonių kėlė faktas, kad tuo metu Lietuvoje dar nebuvo įstatymo, pagal kurį smurtautoją galima patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

„Jis visą gyvenimą taip elgėsi su moterimi – tai jam buvo norma. Kai buvo skelbiams apkaltinamasis teismo nuosprendis, vyras vis tiek savo kaltės nepripažino“, – teigė buvusi pareigūnė.

„Bet praėjo šešeri metai, ir 2011 metais pas mus irgi buvo priimtas smurto artimoje aplinkoje įstatymas. Man tuo metu teko dirbti policijoje. Pamenu, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kai maždaug 80 metų vyras pastūmė savo žmoną. Ji nukrito, patyrė lūžį. Vyrui iš karto skirtas dviejų parų areštas, vyko apklausos, kardomosios priemonės skyrimas, o jis niekaip negalėjo suprasti, ko iš jo norim. Jis visą gyvenimą taip elgėsi su moterimi – tai jam buvo norma. Kai buvo skelbiamas apkaltinamasis teismo nuosprendis, vyras vis tiek savo kaltės nepripažino. Aišku, jis buvo nuteistas, bet ne laisvės atėmimo bausme“, – teigė buvusi pareigūnė.

Dar viena D. Mykolaitienei įsiminusi istorija nutiko jai dirbant Šėtos seniūnijoje. „Buvo jauna šeima, o moteris ateidavo į seniūniją dėl vienokių ar kitokių problemų. Pamatydavau mėlynes, kitų sužalojimų, bet tai jai buvo norma. Reikėjo laiko moterį įkalbinti, padrąsinti, kad taip gyventi negalima ir reikia priimti sprendimus.

„Mums kiekvienam reikia mokytis padėti, netoleruoti ir suprasti, kad tai nėra norma“, – sakė D. Mykolaitienė.

Džiaugiuosi, kad sugebėjom su institucijų, artimųjų pagalba parodyti kitą kelią, padėti išsilaisvinti iš smurto, pasirinkti kitą gyvenimą. Ir šiandien džiaugiuosi ta moterimi, kuri oriai gyvena ir išsivadavo nuo smurto. Nors kelias buvo ilgas, ikiteisminis procesas – sudėtingas. Atsiranda buitinių dalykų: kaip man gyventi, aš neturiu pinigų, ką man daryti, bet tas pavyzdys iliustruoja, kad iš tikrųjų įmanoma ir galima.

Mums kiekvienam reikia mokytis padėti, netoleruoti ir suprasti, kad tai nėra norma, nes kartais mes užsisukame darbuose, rūpesčiuose manydami, gal padės kas nors kitas – padės, praneš, paskambins. Bet neužtenka vien tyrimo, ypač daug reikia padrąsinimo, pagalbos“, – pasakojo buvusi Šėtos seniūnė.

Vaikas su negalia – išbandymas šeimai

Asociacijos ,,Mes kitokie vaikai“ vadovė J. Gasiūnienė diskusijos metu kalbėjo apie tai, kaip keičiasi santykiai šeimoje, kuomet gimsta negalią turintis kūdikis. Tokia situacija taip pat gali tapti terpe psichologiniam ar net fiziniam smurtui.

„Vaikas su negalia į šeimą įneša labai daug pokyčių, šeimos buitis sugriūna, išgyvena visa šeima, o galbūt vienam iš tėvų gresia bedarbystė. Šeimoje yra brolių, seserų, kurie taip pat turi savų poreikių.

Pasigirsta net vyro priekaištų žmonai, kad ji nesugebėjo išnešioti sveiko vaiko. Santykiai pamažu kaista, kol psichologinis smurtas gali peraugti į fizinį smurtą. Pasitaiko atvejų, kai vyrai palieka tokias šeimas ir mama lieka viena su neįgaliu vaiku. Kai vaikas išgyvena psichinę negalią, kartais labai sunku apčiuopti, kada tai kaprizas, kada reikia auklėjimo, o kada reikia įveikti negalią. Tai labai sudėtingi procesai“, – sakė J. Gasiūnienė.

Pasidalijo asmenine patirtimi

Kėdainietė L. Šlamienė susilaukė pagiriamojo žodžio už drąsą, nes išdrįso pasidalinti asmenine patirtimi, ir tai galėtų būti pavyzdys kitiems.

„Mano istorija labai paprasta, labai gyvenimiška. Kas mane seniai pažįsta – žino, kad sirgau sunkios formos žvyneline. Tai yra odos liga, kuri pažeidžia didelį plotą odos, ir tais laikais, kai nebuvo tinkamų vaistų, maždaug 80 proc. mano kūno buvo išberta.

Kėdainietė, visuomenininkė L. Šlamienė (nuotr. dešinėje) ir psichologė J. Žuravliovienė.

Vaikai, su kuriais aš nuolat būdavau, priprato prie manęs, priėmė tokią, kokia aš esu. Man niekada netrūko socializacijos tarp bendraamžių, visada turėjau draugų kompaniją. Bet labai daug nesupratimo, netolerancijos patyriau iš suaugusiųjų. Aš esu net „išgrūsta“ iš pliažo, nes „tetos“ pamanė, kad aš galiu užteršti jūrą. Tos moterys paplūdimyje sukėlė skandalą ir mano mamai, kuri medikė, nepavyko joms išaiškinti, kad mano liga neužkrečiama, o tokiu savo elgesiu jos man daro didelę žalą.

Mama mane apsikabino, surinko daiktus ir išsivedė iš pliažo. Man paaiškino, kad yra kvailų, baisių, netolerantiškų žmonių. Kai ištekėjau, šituos dalykus turėjo išgyventi mano vyras, tą jautė mano vaikai.

Kartą, kai nuvedžiau vaiką į darželį, vieno vaiko mama paklausė, kas yra, kodėl aš tokia. Man tai užaugino storą odą, nepalaužė. Aš išmokau negirdėti, nekreipti dėmesio. Bet žmogų, kuris yra jautresnis, skaudžiau reaguoja, tokie dalykai labai paveikia“, – savo išgyvenimais dalinosi L. Šlamienė.

Nepavarkime siūlyti pagalbą

Apibendrindama diskusijos dalyvių pasisakymus, psichologė J. Žuravliovienė pastebėjo, kad yra stigma, jog smurtas yra tik tose šeimose, kurios neturi socialinių įgūdžių, vartoja alkoholį ir panašiai.

Tačiau smurto pasitaiko visur: „Ir mūsų nuostatos, kad tvarkingoje šeimoje negali būti smurto, užkerta kelią padėti, suprasti ir įsikišti į situaciją, kai jau yra beprasidedantis smurtas. Mes visi galime būti smurto aukomis, galime netyčia tapti ir smurtautojais, ,,išėję“ iš savo didelių emocijų.

Susitikimo metu aptartos su smurtu artimoje aplinkoje susijusios temos, dalyvės pasidalijo savo įžvalgomis.

Pirmiausia, nereikia bijoti apie tai kalbėti, nereikia bijoti prisipažinti, kad taip ir su manimi gali nutikti, kad taip ir aš kartais pasielgiu. Dažniausiai mes nujaučiame, kažkaip pastebime, kad šeimoje gali būti smurtaujama. Neretai žmogus, būdamas krizinėje situacijoje, negeba priimti pagalbos, jos atsisako. Nepamirškime to, būkime sąmoningi, kad, jeigu šiandien atsisakė, galbūt rytoj ar kitą savaitę neatsisakys. Nepavarkime siūlyti pagalbą. Tegul karūnos mums nenukrenta, jei mums nemandagiai pasakė ,,ne“. Turėkime kantrybės atsakyti, kad, jei tu norėsi pagalbos, aš tavęs lauksiu.

Įstatyminė bazė dėl smurto artimoje aplinkoje labai svarbi, bet labai svarbu ir tai, kad mus visais gyvenimo atvejais kas nors girdėtų. Svarbu, kad visi susivienytų, kad mes suprastume, jog yra jautrių, kitokių žmonių ir kad būtume vieni kitiems atidūs“, – linkėjo psichologė J. Žuravliovienė.

R. Valionio nuotraukos

Panašios naujienos