Kėdainių karo komendantas S. Asačiovas – apie pasirengimą dienai X, „draugystę su kaimynais“ ir pasaulį be karo (II dalis)

„Pasiruošusioje visuomenėje lieka mažiau vietos nežinomybei ir panikai“, – sako majoras Simas Asačiovas (43), Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Fizinio rengimo centro viršininkas.

Dvidešimties metų karybos patirtį sukaupusio radviliškiečio, tarnaujančio Vilniuje, atsakomybių sąrašą neseniai papildė Kėdainių rajono karo komendanto pareigos.

Tęsiame pokalbį su Kėdainių karo komendantu mjr. S. Asačiovu. Pirmąją interviu dalį rasti galite čia

„Būtent dabar, gyvenant taikos sąlygomis, reikėtų pagalvoti, kaip dieną X pasirūpintume savimi ir artimiausiais“, – įsitikinęs mjr. S. Asačiovas.

– Užsienio santykių tarybos „Global Conflict Tracker“ duomenimis, šiuo metu centro ir Pietų Amerikos, Afrikos, Europos, Azijos žemynuose vyksta beveik 30 platesnio masto karinių konfliktų. Kaip manote, ar apskritai įmanomas pasaulis be karo?

– Mano asmenine nuomone, karo pasaulyje niekada neišvengsime. Žinote, labai mėgstu dokumentinius filmus apie gyvūnijos pasaulį. Mes, žmonės, irgi esame gyvūnijos dalis, tik toliau evoliucionavusi, todėl protingesnė.

Teoriškai, būdami Homo sapiens, turėtume sugyventi, tačiau praktika kitokia – planetoje gyvena daugiau nei 8 milijardai žmonių, kurių mąstymas, aplinka, išsilavinimas, išsivystymo lygis, pasaulio suvokimas skiriasi kaip diena ir naktis.

Na, pasižiūrėkime kad ir į tai, kaip dalykai vyksta šeimose. Vieni sutuoktiniai nori taikos ir derybų, bendrauja nusileisdami vienas kitam. Pasipyksta, tačiau žino, kad kartu jiems yra geriau negu išsidraskius.

Tuo tarpu kiti elgiasi priešingai, būdami egoistais ir egocentrikais.

Taip yra ir su kai kuriomis valstybėmis, kurios kitoms šalims deklaruoja tokius dalykus kaip „jeigu tu man nepaklusi, vadinasi, tu mano priešas, aš tave suvalgysiu, nukariausiu, tapsiu alfa ir galiausiai vis tiek tau vadovausiu“.

Kitas dalykas – kažkas juk valdo pasaulyje vykstančius procesus.

Jeigu populiacija nevaldomai didėtų, planetoje mums visiems nebeužtektų išteklių.

Kartais su vadinamuoju gyventojų pertekliumi natūraliai tvarkosi pati gamta, atsiųsdama mums kataklizmas, badus, marus, pandemijas.

Tačiau ir žmonės, deja, išžudo vienas kitą, taip mažindami populiaciją.

Esu matęs įdomią dokumentiką apie mongolų-totorių imperiją.

Ji sugebėjo sunaikinti tiek populiacijos, kad regione kardinaliai pasikeitė ekosistema: atsirado gyvūnai, kurių anksčiau nebuvo, išbujojo augmenija.

– Vadinasi, ginkluoti konfliktai visais laikais vyko ir vyks. Tik galbūt keisis jų forma? Dažniau kausis ne kareivis prieš kareivį, bet technologija prieš technologiją, daugės hibridinių karų?

– Na, galbūt eis robotas prieš robotą (šypteli).

Bet tikslas visada išliks tas pats – sunaikinti priešą, kuris mąsto, elgiasi kitaip, ir atimti viską, ką jis turi.

Net ir kaimynas su kaimynu, būna, kažko nesutaria – tai tvora per arti, tai dar kas nors.

Taip ir rutuliojasi konfliktai nuo pačių mažiausių nesutarimų iki ideologinių dalykų, kurie ir yra grėsmingiausi, nes nuteikiamos masės prieš mases.

Karo paskatų visada buvo, yra ir bus daugybė – nuo rasinių, kultūrinių, religinių įsitikinimų skirtumų iki kovų dėl žemių ar išteklių.

Mažosios valstybės – pažeidžiamiausios

– Užsiminėte apie komplikuotus kaimynų santykius. Viešojoje erdvėje kartas nuo karto pasirodo internautų komentarai, kuriuose vyrauja naratyvas, esą „su kaimynais pyktis nereikia“, turint omenyje mūsų kaimynus iš rytų pusės. Kaip jūs vertinate tokį naratyvą?

– Būtent – su kaimynu pyktis nereikia. Tik kas dažniausiai tuos pykčius pradeda? Tas stiprusis blogietis kaimynas, kuriam silpnas kaimynas nepaklūsta.

Aš manau, kad pasirinkome NATO ir ES kryptį pirmiausia dėl to, kad „vakarų kaimynystėje“ matomi akivaizdūs kariniai, socialiniai ir ekonominiai skirtumai, progresas ir potencialas.

Mūsų pasirinkimai susiję su tuo, kad žmogus nori būti laisvas ir gyventi oriau, todėl jis pasirenka tą draugą, kuris ir padeda eiti ta kryptimi.

Analogiškai juk yra ir gyvenime.

Sakykime, kad turi draugą, papuolusį į kokį nors priklausomybės liūną.

Nors keltis jis ir nenori, bet kurį laiką savo altruizmu draugą tempti tu pajėgsi.

Tik kuo tai baigsis? Tu pavargsi greičiau negu tas žmogus pasieks kokį nors progresą. Todėl tu nori draugo, kuris tave vestų į priekį.

Įstoję į NATO, mes nebuvome ir nesame tie, kurie velkasi iš paskos. Man atrodo, kad mes, kaip Lietuva, dedame vienus iš didesnių žingsnių, kad taptume visapusiškai lygiaverčiai partneriai, gebantys kai kuriais atvejais netgi perimti iniciatyvą ir lyderystę.

– Ko gero, Lietuvos lyderystę ir įvertino NATO, nusprendę 2023 m. aukščiausio lygio metinį susitikimą organizuoti Vilniuje?

– Pritariu. O ir apskritai, NATO priklausančių rytų šalių valstybių veiksmai taikos metu – rengimasis galimoms provokacijoms ir konfliktams, pratybos ir t. t. – yra vieni aktyviausių visame bloke. Ir tai suprantama, kadangi geopolitiniame kontekste mūsų regionui kyla didelė grėsmė.

Matote, mažos valstybės visada yra pažeidžiamiausios.

Vienas iš pavyzdžių – Sakartvelas, kuris negavo jokios paramos ir pagalbos, užpuolus Rusijai.

Kitas pavyzdys – į grėsmingą situaciją patekęs Taivanas.

Didžiosios valstybės siekia izoliuoti mažąsias, suskaldyti jas ir valdyti. Tad nedidukė Lietuva, įstojusi į NATO, vienareikšmiškai sulaukė reikšmingos finansinės ir moralinės paramos.

Nuo sovietinio palikimo per sąlyginai trumpą laiką perėjome iki modernios kariuomenės, prasidėjo šiuolaikiškos karininkų ugdymo programos, bendradarbiavimas su užsienio partneriais.

Ypatingas vaidmuo – šauliams ir savanorių pajėgoms

– Rusijai užpuolus Ukrainą, stipriai suaktyvėjo Lietuvos šaulių sąjungos ir Krašto apsaugos savanorių pajėgų veikla, į jas masiškai stojo nauji nariai. Veikiausiai dėl savo lokalumo ir artimo narių bendravimo šios organizacijos dienos X atveju atliktų ypač svarbų vaidmenį?

– Šie dariniai iš tiesų labai svarbūs ne tik dėl gebėjimo gintis, bet ir dėl to, kad puikiai pažįsta savo aplinką, miestą, gyventojus. Jų žinojimas lygu saugiai kaimynystei, nes užklydus nekviestam prašalaičiui, vietiniai greitai jį pastebės.

Ukrainoje ne kartą taip nutiko, kad, įvedus komendanto valandą, gyventojai, pažinodami vienas kitą, sulaikydavo iš kaži kur išdygusius žmogeliukus, kurie buvo infiltruoti siekiant provokuoti, paišyti įvairius simbolius ant pastatų ir t. t.

Šiuo požiūriu, kuo mažesnis miestelis – tuo jis saugesnis, greičiau reaguojantis į pokytį ir žmogų, kuris tai aplinkai nepriklauso.

– Simai, šio pokalbio metu minėjote, kad gyventojai neturėtų lengvabūdiškai reaguoti į Lietuvos kariuomenės teikiamą informaciją apie galimas grėsmes ir rekomendacijas visuomenei. Sakykite, kokius veiksmus civiliai galėtų atlikti šiandien, gyvendami taikos sąlygomis?

– Būtent dabar, gyvenant taikos sąlygomis, reikėtų ramiai pagalvoti, kaip, visų pirma, reikėtų pasirūpinti savimi ir savo šeima. Ar ten, kur gyvenu, bus pakankamai vandens, maisto atsargų, kur artimiausia slėptuvė. Naudinga su savimi turėti grynųjų pinigų, tačiau tikrai ne visą savo iždą, nes pinigai ir pametami, ir pavagiami.

Miestuose veikia Lietuvos šaulių sąjungos rinktinės, Krašto apsaugos savanorių pajėgos, kurios organizuoja įvairius mokymus.

Savivaldybės ir ekstremalių situacijų valdymo centrai taip pat užsiima švietėjiška veikla, informuoja gyventojus. Susipažinti su aplinka, kaimynais, kad kuo daugiau bendrumo būtų tavo mieste. Tai, esant poreikiui, leistų greičiau susiorganizuoti, padėti vienas kitam.

Jeigu esate medžiotojas ir turite ginklą, gerai valdote droną arba turite kitokių specifinių įgūdžių, tai būtų gerai, jeigu savivaldybė apie jus žinotų (šypteli).

– O kaip gi reikėtų elgtis atėjus dienai X? Kur ieškoti patikimos informacijos apie tolimesnius veiksmus?

– Reikia pasitikėti savo savivaldybėje egzistuojančia valdžia – ji yra nusimačiusi informacijos paskelbimo savo rajone esantiems žmonėms procedūras ir būdus. Galima kliautis LRT televizija ir radiju.

Kuo būtų protinga tikėti mažiausiai – tiek taikoje, tiek krizėje – tai socialiniuose tinkluose „Facebook“ ar „TikTok“ pateikiama informacija. Viešojoje erdvėje apskritai yra daug suklastotos, neteisingos, iškreiptos informacijos.

Visko, ką matote internete, nereikėtų imti už gryną pinigą, nes ten siaučia daugybė žmonių, kurie specialiai ir sistemingai skleidžia realybės neatitinkančią informaciją. Kai kuriems už tokią veiklą netgi yra mokami pinigai.

– Simai, daug kalbėjome apie dieną X ir pasiruošimą jai. Puiku, kad tiek karinės struktūros, tiek visuomenė domisi ir ruošiasi. Vis dėlto pasinaudodami proga priminkime skaitytojams, kad nors pasiruošimas ir yra gerai, tačiau baimėje gyventi nereikia.

– Yra toks posakis: jeigu pamatai taikos metu bėgantį generolą, jis visiems kelia juoką. Jeigu generolą pamatai bėgantį karo metu – jis kelia paniką. O jeigu rimčiau, tai baimėje tikrai negyvenkite.

Pažiūrėkite – juk ir mes, kariškiai, ramūs vaikštom (šypteli).

– Dėkoju už pokalbį.