Nuo prabanga tviskančių viešbučių su marmuro grindimis ir prašmatnių milijonierių vilų – iki čia pat, už dvimetrinės tvoros su koncertina giliame skurde ištisas kartas gyvenančių žmonių.
Tokius kontrastus savomis akimis savaitę laiko neretai „Afrikos širdimi“ vadinamoje Nigerijoje stebėjo kėdainietis Saulius Skibiniauskas.
„Didžiulė valstybė su dar didesnėmis priešpriešomis“, – sako pirmą kartą Nigerijoje viešėjęs Saulius. Nors oficialiai tai – ne pirmoji jo kelionė Afrikos žemyne, tačiau, kaip sako pats, šios patirties nepalyginsi su jokia ankstesne.
Į Nigeriją – valstybę, kurią su Lietuva skiria gerokai per 5 tūkst. km – kėdainietis leidosi vedinas futbolo interesų.
Vis dėlto per savaitę Saulius spėjo susipažinti ir kitais aspektais, t. y. šalies žmonėmis, jų papročiais ir tradicijomis, vietos architektūra.
„Su kolega iš kito Lietuvos futbolo klubo kelionę padalinome į dvi dalis. Dalį laiko praleidome Nigerijos sostinėje Abudžoje, kitą – Enugu mieste“, – pasakoja kraštietis.
Valstybės sostinėje Abudžoje gyvena per 2,1 mln. žmonių. Tai – pagal gyventojų skaičių vienas sparčiausiai augančių miestų Nigerijoje ir visoje Afrikoje.
Įdomu tai, kad sąlyginai jauna Abudža sostinės statusą tik 1991 m. perėmė iš Lagoso miesto.
Tuo tarpu Enugu yra apie 1,1 mln. gyventojų namai.
Valstybė, užauginusi ne vieną futbolo grynuolį
S. Skibiniauskas vadovauja Kėdainių futbolo klubui „Nevėžis“.
Per beveik tris dešimtmečius šiame sporte, pasak pašnekovo, natūraliai užsimezgė ryšiai su įvairiais futbolo agentais, kitų klubų, akademijų vadovais visame pasaulyje. Ne išimtis ir Nigerija.
„Jau kurį laiką norėjosi savomis akimis pamatyti, kaip viskas vyksta kitoje pasaulio pusėje. Kaip ten vystomas futbolas, kokios sąlygos sudarytos vaikams ir profesionalams treniruotis, kokios jų galimybės ir vidiniai resursai.
Norėjosi susipažinti pačiam, įvertinti, galbūt ir gerųjų praktikų pasisemti“, – pasakoja Saulius.
Gavęs partnerių iš Nigerijos kvietimą, Saulius ilgai nedvejojo.
Juk, kaip sako pats, Nigerijos futbolo rinka labai įdomi. Ji, visų pirma, yra milžiniška: – šiuo metu šalyje gyvena daugiau nei 242 mln. žmonių.
„Nigerija – tikrai galinga futbolo valstybė. Jie yra išleidę daug žaidėjų į įvairias Europos rinkas. Jų žvaigždės žaidžia stipriausiuose mūsų žemyno futbolo klubuose“, – dėsto Saulius.
Tarp tokių – Ademola Lookmanas (Madrido „Atletico“), Victoras Osimhenas (Stambulo „Galatasaray“), Alexas Iwobi (Londono „Fulham“), Calvin Bassey (Londono „Fulham“), Samuelis Chukwueze (Milano „AC Milan“) ir kiti.
Tuo tarpu Nigerijos vyrų futbolo rinktinė FIFA pasaulio reitinge šiuo metu rikiuojasi 26-oje vietoje.
„Kadangi žinau, kad turime nemažai stebėtojų ir besidominčiųjų kiekvienu mūsų klubo žingsniu, norėčiau pridurti, kad „Nevėžiui“ mano kelionė nekainavo nei vieno euro.
Išvyką finansavau asmeninėmis ir savo partnerių lėšomis“, – akcentuoja pridurti S. Skibiniauskas.
Dėkinga genetika ir įspūdingas raumenynas
Nigerijos vyrų futbolo čempionato nugalėtoja yra Enugu „Rangers International“ vienuolikė. Kadangi tuo metu ji išvykoje varžėsi atrankoje į Afrikos klubų čempionų lygą, S. Skibiniauskas stebėjo šios komandos dublerių parodomąsias rungtynes.
Abudža taip pat turi komandą, žaidžiančią Nigerijos vyrų futbolo čempionate. Kraštietis turėjo galimybę dalyvauti ekipos treniruotėje.
„Sakyčiau, kad sėkmingai pavyko pamatyti ir susidaryti vaizdą apie bendrą futbolo lygį jų šalyje“, – sako Kėdainių ekipos vadovas.
Daugiausia dėmesio jis skyrė jaunimo dvikovų stebėjimui. Tiek Abudžoje, tiek Enugu vyko įvairių Nigerijos futbolo akademijų komandų turnyrai.
„Tai – 19–20 metų jaunimas. Jie labai stipriai skiriasi nuo europiečių – na, bent jau šiauriečių – savo fiziškumu.
Labai galingi iš prigimties, lankstūs, plastiški ir itin koordinuoti žaidėjai.
Dar ir be galo kovingi, stipriai aukojasi aikštėje“, – išskiria S. Skibiniauskas.
Pasak pašnekovo, iš arti stebėdamas tenykštį jaunimą negali nesižavėti jų aikštėje išvystomais greičiais.
„Jie tiesiog genetiškai sudėti kitaip. Su kolega iš kito Lietuvos futbolo klubo pasvarstėme, kad, tam tikrą efektą raumenims, kurį lietuvis pasiektų su 1 000 atsispaudimų, jaunuoliui iš Nigerijos pasiekti pavyktų dvigubai ar net trigubai mažesnėmis pastangomis“, – dalijasi S. Skibiniauskas.
Situacija – kaip Lietuvoje 90-aisiais
Skirtinguose Nigerijos futbolo stadionuose ir aikštėse pabuvojęs kėdainietis pastebėjo ypatingai didelius infrastruktūrinius skirtumus vietos sportinėse bazėse, lyginant su Lietuva.
„Sostinėje Abudžoje yra jų nacionalinis futbolo ir lengvosios atletikos stadionas, talpinantis 70 tūkst. žiūrovų. Taip, Europos standartus atitinka. Taip, masteliai įspūdingi, tačiau vietomis tvarkos šiek tiek pasigendi.
Nacionalinio stadiono komplekse yra didžiulis velodromas: vėlgi, įspūdingas matmenimis, tačiau atrodo kiek apleistas, neprižiūrėtas.
Na, sostinėje kaip sostinėje, – ten mūsų lankyti stadionai, aikštės, sakyčiau, atrodo iš esmės neblogai. Tačiau milijoniniame mieste Enugu vaizdas tikrai probleminis. Kaip čia pasakius neįžeidžiant Nigerijos: investicijomis į infrastruktūrą ten stipriai atsiliekama“, – pasakoja Saulius.
Situacija Nigerijoje, pasak pašnekovo, primena Lietuvoje vyravusią 90-aisiais.
„Bendros tvarkos, politinė, sporto situacija, uždarbiai sporte, toks sudėtingas laikmetis ten primena mūsiškį prieš 30 metų.
Kita vertus, Nigerijoje beprotiškai didelės galimybės ir tik laiko klausimas, kada jie ir šioje srityje stipriai iššaus į priekį“, – neabejoja kėdainietis.
Europos grandai jau sukišę nagus
Prie Nigerijos futbolo lygio augimo prisideda ir šioje valstybėje akademijas steigiantys Europos futbolo grandai.
„Europos klubų vardu veikiančių akademijų Nigerijoje yra ne viena. Jie investuoja, siunčia ten savo aukščiausio lygio specialistus.
Kartais vaikai tose akademijose turi po dvi treniruotes per dieną, vadinasi, gauna ir maitinimą.
Jie vežami į didžiausius Europos vaikų ir jaunimo futbolo turnyrus“, – pasakoja S. Skibiniauskas.
O ir vietos gyventojai, panašu, į tokį europiečių indelį žvelgia labai palankiai. Na o vietinės futbolo mokyklos suinteresuotos kuo daugiau žaidėjų „parduoti“ Europai.
„Ne iš gero gyvenimo: tai verčia daryti ekonominė situacija šalyje. Jie Europą mato kaip ekonominį, socialinį, kultūrinį trampliną“, – pastebi pašnekovas.
Dramatiški kontrastai tarp skurdo ir prabangos
Nigerija yra gyventojais skaitlingiausia Afrikos žemyno šalis ir didžiausia Vakarų Afrikos ekonomika.
Koks gi gyvenimas joje verda už stadionų ribų?
„Na, pirmiausia, kalbant apie atlyginimus, tai specialisto minimali mėnesio alga ten gali svyruoti ties 40–50 eurų.
Gal manytum, kad su tokiais atlyginimais maistas parduotuvėse turėtų būti lengvai įperkamas, pigus.
Nieko panašaus – pagal jų pragyvenimo lygį maistas sąlyginai brangus. Kavinėje pagrindinis patiekalas – apie 10 eurų.
Kuro litras kainuoja apie eurą. Pragyventi Nigerijoje nėra taip paprasta“, – pasakoja Saulius.
Pasak kėdainiečio, labiausiai jį sukrėtė dramatiški skirtumai tarp skurdžiausiai gyvenančių ir labiausiai pasiturinčių.
„Nigerija – sunkiai protu suvokiamų kontrastų valstybė.
Na, pavyzdžiui, stovi prestižinis pasaulinis „Hilton“ viešbutis ar kokia milijonieriaus vila, o už 20 metrų, už tvoros žmonės gyvena lūšnyne“, – įspūdžiais dalijasi kėdainietis.
Sudėtinga, anot jo, akiai buvo įprasti prie dvimetrinių tvorų ir apsaugos postų šalia viešbučių ir prabangių namų.
„Kiekvienas statinys aptvertas didžiule tvora, o viršuje jos nutiesta koncertina.
Dėl šalyje susiklosčiusių saugumo iššūkių, nusikalstamumo, įsilaužimų rizikos, tvora su koncertina yra standartinis sprendimas viešbučiuose, privačiuose namuose, pramonės objektuose, žinoma, ir karinių objektų perimetruose.
Netgi ir futbolo aikštėse: įvažiuojant stabdo apsauga, tikrina, ką vežiesi bagažinėje“, – pastebi Saulius.
Įdomu tai, kad S. Skibiniausko partneriai, kurie jį su kolega ir pakvietė atvykti į Nigeriją, iš anksto pasirūpino judviejų apsauga.
Nuo pat atvykimo į oro uostą visos kelionės metu lietuviai buvo lydimi kalašnikovais ginkluotų apsaugos pareigūnų.
„Net stadione jie sėdėdavo mums už nugarų. Per visą savaitę taip ir neįpratau.
Kartais pagaudavau save galvojantį, kad, nors tiesioginės grėsmės kelionės metu ir nejaučiau, bet jie mus, matyt, lydi ne be priežasties.
Vadinasi, kažkokia grėsmė ten yra“, – pastebėjo Saulius.
Už vargingo fasado – žmonių šypsenos
Kelionėse tarp viešbučio ir futbolo stadionų bei atgal S. Skibiniauskui įstrigo pakelėse kasdien matytas neįprastas reginys – tūkstančiai besibūriuojančių žmonių.
„Lietuvoje taip niekad nepamatytum. Žmonės tiesiog įsikūrę pakelėse, po palmėmis, sėdi visą dieną. Kažkas maistą, žoleles, įvairius rakandus parduoda, kiti, kaip girdėjau, keliautojams keičia valiutą…
Treti pakelėse kastuvais kasa griovius arba pasidėję kastuvus laukia užsakymų – gal koks užsakovas išsiveš juos namo kažką pakasinėti“, – stebisi kėdainietis.
Ir nors atrodytų, kad tokios sudėtingos sąlygos tenykščius gali ir palaužti, tačiau pašnekovas pastebi, kad per savaitę jam neteko susidurti su vietinių pesimizmu ar niūriomis nuotaikomis.
„Jie labai paslaugūs, malonūs žmonės. Šypsosi, atrodo patenkinti, per daug neapsikraunantys. Susidaro vaizdas, kad jie gyvena su kažkokia viltimi, nepasiduoda, kabinasi į gyvenimą tokį, kokį turi“, – svarsto Saulius.
Atskiro paminėjimo, jo teigimu, verta vairavimo kultūra Nigerijoje.
Ten, pasak jo, praktiškai nėra kelio ženklų, o vairuotojai apie būsimus manevrus praneša garso signalu.
„Labai kultūringa vairavimo kultūra, – šypteli Saulius. – Lenkia iš kairės, lenkia iš dešinės, ženklų – jokių, taisyklių irgi nulis, bet avarijų nemačiau jokių. Lenkia – pyp, suka – pyp, žodžiu, ištisai pypsi.“
Duos šansą nigeriečiams, bet prioritetas – kėdainiečiai
Lapkričio pradžioje FK „Nevėžis“ užbaigs 2026 m. futbolo sezoną.
Išsyk po to prasidės pasirengimas kitų metų sezonui, būsimos komandos komplektacijos darbai.
S. Skibiniauskas neslepia Nigerijoje pastebėjęs keletą jaunųjų talentų, kuriuos planuoja kviestis į klubo peržiūrą neilgai trukus.
„Teko pastebėti kelis perspektyvius jaunuolius, turinčius potencialo.
Na o kaip jie čia atsiskleis – kitas klausimas. Matote, peržiūra yra peržiūra, ir niekas negarantuotas, kaip jiems seksis, ar mes apskritai nuspręsime juos pasilikti“, – sako S. Skibiniauskas.
Pasak „Nevėžio“ klubo vadovo, futbolas kartais gali būti gana nelogiškas žaidimas. Mat kai kurie pirkiniai, t. y. geri žaidėjai, nepasiteisina, o „iššauna“ kažkas nuo atsarginių žaidėjų suolelio.
„Futbole to yra gana daug. Kai kuriems žaidėjams užtrunka surasti savo komandą. Vienoj atrodo gana blankiai, o kitoj ima ir sužiba.
Žinau tokį pavyzdį netgi pas mus, Lietuvoje.
Buvo vienas žaidėjas iš tos pačios Nigerijos, kurio praktiškai nei vienas klubas nenorėjo. Vis tik viena A lygos komanda suteikė šansą.
Taip žmogus užsikabino, kad vėliau išėjo į Prancūzijos aukščiausią lygą ir dabar per sezoną uždirba porą milijonų eurų“, – pasakoja pašnekovas.
Talentai iš svetur jau seniai anokia naujiena Lietuvos sporte. Vis dėlto, S. Skibiniausko teigimu, prioritetą jis teikia vietos potencialui.
„Ta kelionė į Nigeriją jokiais būdais nereiškia, kad mes čia pradėjom žvalgytis kažkur į kitą pusę. Mūsų prioritetas buvo ir liks lietuviai. Tad labai džiugu, kai norą žaisti ir kovoti demonstruoja mūsų krašto jaunimas“, – teigia jis.
Kėdainių „Nevėžis“ – Lietuvos futbolo federacijos sertifikuota futbolo ugdymo organizacija, kurioje šiuo metus sportuoja apie 350 krašto moksleivių. Juos ruošia 12 trenerių.
„Jauniausia mūsų grupė – 2021 m. gimimo ir jaunesni vaikiukai. Visoms 12-ai klasių turime po atskirą grupę. Dirbame ir su mergaitėmis bei merginomis.
Stengiamės suteikti kokybišką paslaugą, tad pasinaudodamas proga noriu pakviesti tėvus paskatinti savo vaikus ateiti sportuoti pas mus. Na o kodėl futbolas? Pirmiausia dėl to, kad tai pasaulyje – sporto šaka numeris vienas. Matyt, jeigu visas pasaulis jį taip mato – ne be reikalo“, – akcentuoja „Nevėžio“ vadovas S. Skibiniauskas.
Rugsėjo 1-ąją Kėdainių futbolo klubas „Nevėžis“ atvertė naują veiklos istorijos puslapį, pasirašydami jungtinės veiklos sutartis su LSU Kėdainių „Aušros“ progimnazija ir Kėdainių „Atžalyno“ gimnazija. Šių sutarčių tikslas – sporto klasių veiklos organizavimas, užtikrinant mokinių galimybę derinti bendrąjį ugdymą ir sistemingą sportinį rengimą.
