Kėdainių senamiestyje, Radvilų gatvėje, atsiradęs bendruomenės rankomis sukurtas meno kūrinys saugo šimtus mažų, bet kiekvienam jo kūrėjui svarbių istorijų.
Vienose molio plytelėse įamžinti miesto simboliai, kitose – asmeniniai prisiminimai, šeimos ženklai ar tiesiog noras palikti dalelę savęs Kėdainiuose.
Tarp daugiau kaip 200 projekto „Radvilų ženklai molyje“ dalyvių – ir penkios vienoje įmonėje dirbančios moterys, kurių kūrybiniai sumanymai nuo šiol tapo miesto istorijos dalimi.
Šiemet Lietuvos kultūros sostinės titulą turintys Kėdainiai pakvietė savo gyventojus ne tik stebėti kultūrinius renginius, bet ir patiems tapti miesto kūrėjais. Viena tokių iniciatyvų – bendruomeninis projektas „Radvilų ženklai molyje“, subūręs skirtingų kartų, profesijų ir patirčių žmones bendram kūrybiniam darbui.
Prie šios iniciatyvos prisijungė ir penkios UAB „Daumantai LT“ darbuotojos. Savo laisvalaikį jos skyrė molio dirbtuvėms, kuriose kiekviena kūrė savitą plytelę, vėliau tapusią bendros meninės kompozicijos dalimi.
Įdomu tai, kad kolegės nebuvo iš anksto susitarusios kartu dalyvauti projekte. Vienos jau domėjosi kūryba, kitoms pažintis su moliu buvo visiškai nauja patirtis.
Tačiau visas penkias sujungė noras prisidėti prie miesto kultūrinio gyvenimo ir palikti jame savo pėdsaką.
Viena iš projekto dalyvių – UAB „Daumantai LT“ kokybės ir inovacijų vadovo pavaduotoja Gabija. Kasdieniame darbe jai svarbūs tikslumas ir kokybė, o kūrybinėse dirbtuvėse teko išmokti pasitikėti savo fantazija ir leisti rankoms kurti.
Gabija sutiko „Kėdainių mugei” papasakoti plačiau apie projektą ir dalyvavimo patirtį.
Jos molio plytelėje atsirado ne tik Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios įkvėpti motyvai, bet ir keturiuose kampuose įspausti šeimos narių inicialai.
Šiandien dar nė dvejų metų neturintis sūnelis jų reikšmės nesupranta, tačiau mama jau įsivaizduoja dieną, kai kartu eidami Radvilų gatve sustos prie tos plytelės ir ji papasakos, kodėl šie ženklai čia atsirado.
Molio plytelėje – šeimos istorija
– Įsivaizduokite, kad po dvidešimties metų eisite Radvilų gatve su savo vaikais ar anūkais ir parodysite jiems savo sukurtą plytelę. Ką norėtumėte jiems papasakoti? O gal jau dabar savo vaikui kažką pasakojote prie plytelių sienos Radvilų gatvėje?
– Kadangi mano vaikui dar nėra nė dvejų metų, kol kas jam apie tai pasakoti sunku. Bet buvome nuvykę su vyru ir vaiku pažiūrėti plytelės.
Aišku, mes su vyru grožėjomės „meno kūriniu“, o vaikas lakstė aplink, apžiūrinėdamas visas plyteles. Jam visos buvo įdomios, ne tik mamos.
Kuriant plyteles buvome paraginti palikti ant jų savo inicialus. Taigi aš plytelės keturiuose kampuose palikau ne tik savo, bet mūsų visų trijų – vyro, sūnaus ir savo – vardų pirmąsias raides bei pavardės pirmąją raidę.
Kai spaudžiau inicialus, visada galvojau, kad kai vaikas paaugs, eisime gatve ir galėsiu papasakoti, ką tos raidės reiškia, kad šią plytelę lipdė mama, galvodama apie mūsų šeimą.
– Gabija, papasakokite apie savo sukurtą plytelę. Ką joje pavaizdavote, kodėl pasirinkote būtent tokį simbolį? Ar jis turi Jums asmeninę reikšmę?
– Asmeninės reikšmės neturi, bet įkvėpimo sėmiausi iš Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios fragmentų. Bandžiau pavaizduoti bažnyčios bokštą, kryžių viršuje.
Aišku, mintyse buvau susikūrusi, kad plytelė atrodys vienaip, o gavosi kaip gavosi.
Pirmą kartą lipdant nereikėtų tikėtis, kad viskas pavyks tobulai. Teko šiek tiek pakeisti savo numatytą vaizdą, bet galutiniu rezultatu esu labai patenkinta.
– Jūsų pareigos UAB „Daumantai LT” susijusios su kokybe ir inovacijomis – sritimis, kuriose svarbus tikslumas. O kūryboje galima improvizuoti. Ar buvo lengva iš profesinio pasaulio persikelti į meninį?
– Iš pradžių tikrai galvojau: ką aš čia darysiu? Esu žmogus visai be fantazijos, ne menininkė.
Bet ten atsisėdus buvo labai gera atmosfera, nuostabūs mokytojai, tokia tiesiog ramybė ir meditacija. Pradėjus lipdyti pasitikėjimas didėjo, su kiekvienu prilipdytu molio gabalėliu vis norėjosi dar prilipdyti.
Nežinau, ar gavosi labai meniškas kūrinys, bet man mielas, nes sukurtas savo rankomis.
„Kolegė mane tiesiog užregistravo“
– Kaip sužinojote apie projektą „Radvilų ženklai molyje“ ir kas paskatino prie jo prisijungti? Ar tai buvo Jūsų pačios iniciatyva, ar sumanymas kilo kartu su kolegėmis?
– Kolegės pietų metu kalbėjo apie šį projektą. Paklausiau, apie ką kalba, jos papasakojo. Susidomėjau, bet nesiregistravau, sakiau, kad pagalvosiu.
Gal tuo viskas ir būtų pasibaigę, bet viena ryžtinga kolegė mane tiesiog užregistravo ir vakare pranešė, kad esu užregistruota ir turėsiu dalyvauti.
Dabar esu jai dėkinga, nes tai buvo labai nuostabi patirtis.
– Projekte dalyvavo penkios Jūsų įmonės darbuotojos. Ar visos penkios jau anksčiau domėjotės kūryba, ar kai kurioms tai buvo visiškai nauja patirtis?
– Tiksliai pasakyti sunku, nes esu nauja įmonės darbuotoja. Tačiau žinau, kad dvi mūsų kolegės domisi kūryba, o kitoms tai buvo visiškai nauja.
– Kas Jus asmeniškai labiausiai sudomino – galimybė išbandyti kūrybą su moliu, prisidėti prie Kėdainių gražinimo ar tiesiog pabūti kartu su bendruomene?
– Labiausiai sudomino projekto mintis, kad šios plytelės Radvilų gatvėje išliks ilgą laiką. Tai tarsi prisidėjimas prie Kėdainių miesto traukos objektų kūrimo.
Tai bus vieta, kur žmonės galės ateiti pasigrožėti, praleisti laiką. Esu tikra kėdainietė, gimusi Kėdainiuose, todėl man ši mintis labai patiko.
Bet labai patiko ir pabendrauti su žmonėmis. Sėdėjome šalia moters, kuriai tai irgi buvo pirmas kartas, tad vis pasijuokdavome abi.
Kai molio lipdymas tampa meditacija
– Papasakokite, kaip vyko pats kūrybinis procesas. Ką konkrečiai Jūs ir Jūsų kolegės kūrėte, kiek laiko tam skyrėte?
– Skyrėme du vakarus. Vieną vakarą lipdėme plyteles, o į kitą užsiėmimą mus pakvietė jas nuglazūruoti.
Visos kūrėme skirtingas plyteles, kadangi projekto metu buvo suteikta labai daug laisvės.
– Ar buvo sudėtinga dirbti su moliu? Gal pasitaikė netikėtumų, smagių situacijų ar akimirkų, kurias iki šiol prisimenate?
– Kad buvo sudėtinga, tikrai nepasakyčiau. Aišku, kiekvienas žmogus skirtingai iš savęs reikalauja, bet kadangi aš nesiekiau tobulumo, o mėgavausi procesu, man sudėtinga nebuvo.
Ir mokytojai, jeigu kas nors būdavo neaišku, iškart padėdavo, pasakydavo, jeigu ką nors darydavome ne taip, dėl ko galėtų nukentėti plytelės kokybė.
Tačiau padėdavo tik techniniais klausimais – fantazija jau buvo visiškai mūsų reikalas.
– Projekte dalyvavo įvairaus amžiaus ir skirtingų patirčių žmonės. Kokia buvo atmosfera? Ar teko susipažinti su įdomiais žmonėmis, išgirsti netikėtų istorijų?
– Dalyvavo labai įvairaus amžiaus žmonės. Mūsų užsiėmime, kai lipdėme plyteles, buvo ir vaikų, ir senolių.
Atmosfera nuostabi, tokia ramybė. Turėjome apie dvi valandas, tai laikas tiesiog praskriejo.
Iš pradžių tik susirinkę pasišnekučiavome, susipažinome su aplink sėdinčiais žmonėmis, tačiau vėliau molis taip įtraukė, kad nutilau ir tarsi meditavau.
Tik atsimenu, pažiūrėjau į laikrodį, kad jau baigiasi laikas, – net nepajutau.
– Ką Jums reiškia žinojimas, kad Jūsų rankomis sukurtas darbas liks Kėdainių senamiestyje ir jį galės matyti miesto gyventojai bei svečiai?
– Labai smagu, kad turėjome tokį projektą. Tai tikrai kėdainiečių, pačių miesto žmonių sukurtas objektas. Didžiuojuosi, kad buvau jo dalis.
Savo kūrinio ant sienos teko gerokai paieškoti
– Koks įspūdis, kaip Jūsų kūriniai atrodo bendroje kompozicijoje? Ar galite parodyti, kur yra būtent Jūsų sukurtos detalės?
– Kadangi plyteles klijavo palaipsniui, po truputį, vis nuvažiuodavome paieškoti mano plytelės ir nerasdavome.
Vienu metu jau pradėjau galvoti, kad galbūt mano plytelė suskilo, kai ją kaitino krosnyje.
Bet galiausiai ją radome ant sienos. Nors ir su vienu nedideliu įskilimu, bet įsitaisiusią viename iš sienoje esančių „langelių“, tokioje, sakyčiau, net išskirtinėje vietoje.
– Kaip manote, kodėl žmonėms svarbu ne tik stebėti miesto kultūrinį gyvenimą, bet ir patiems jame dalyvauti?
– Nes tada pasijunti tikra bendruomenės dalimi.
Aš savo draugams, net ir tiems, kurie nedalyvavo projekte, labai norėjau papasakoti, kad toks vyksta, tačiau ne visi mano pažįstami spėjo sudalyvauti.
Kiek teko bendrauti su projekto organizatoriais, jie sakė, kad norinčiųjų yra daugiau, nei yra galimybių juos priimti.
Buvo tiek dalyvių, kad neužteko ir vienos sienos visoms plytelėms suklijuoti. Labai smagu, kad kėdainiečiai taip įsitraukė.
Penkias koleges sujungė ne tik darbas
– Ar ši veikla Jus, penkias bendradarbes, kaip nors suartino? Galbūt viena kitą pažinote iš visai kitos pusės nei kasdien darbe?
– Į užsiėmimus eidavome ne vienu metu, skirtingais vakarais, tad būdavo labai smagu per pietus vis pašnekėti, kaip kuriai sekėsi.
Parodydavome nuotraukas viena kitai ir bandydavome nuspėti, kaip atrodys galutinis variantas.
Tai buvo tokia bendra tema, jungianti mus visas penkias.
– Gal po šios patirties kilo noras dalyvauti kitose bendruomeninėse ar savanorystės iniciatyvose?
– Jeigu tik ateityje bus panašių projektų, manau, tikrai dalyvausiu.
Kol kas nuolatinėse veiklose, reikalaujančiose daugiau laiko, dalyvauti sunku dėl mažamečio vaiko, kuriam po darbo noriu skirti visą savo laiką.
– Ką pasakytumėte žmogui, kuris norėtų prisidėti prie panašaus projekto, bet nedrįsta, nes mano neturintis meninių gebėjimų?
– Kad nereikia galvoti, jog tokiame projekte būtini kažkokie sugebėjimai.
Tokie projektai ir yra skirti visiems žmonėms. Jie nereikalauja jokių specialių žinių, yra sukurti bendravimui, bendrystės jausmui stiprinti.
Skatinu būtinai sudalyvauti, jeigu tik dar turėsime tokių projektų.
