Kėdainietė Austė: didžiausia dovana, ką žmogus gali padovanoti – gyvybė kitam žmogui

Asta Raicevičienė, Jurgita Lieponė

Jei turėsiu donoro kortelę – manęs medikai negydys ir leis numirti. O tie, kurie turi daug pinigų – greičiau gauna reikiamą organą. Tai – pagrindiniai mitai, su kuriais tenka susidurti ne tik medikams, bet ir organizacijoms, vienijančioms organų transplantacijos laukiančius ar po jos antrą savo gyvenimą gyvenančius žmones. Gyvenimą, kuriame vieno mirtis išgelbėja kito gyvybę.

Savaitgalį Kėdainiuose, kaip ir visoje Lietuvoje, paminėta Pasaulinė organų donorystės ir transplantacijos diena. Kėdainiečiai buvo kviečiami ateiti į Didžiosios Rinkos aikštę uždegti žvakutes. Akciją organizavo asociacija „Gyvastis“.

Kam lemta gyventi – tegul gyvena

Į Didžiosios Rinkos aikštę užsuko ir grupė turistų – Šiaulių rajono Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijos mokytojos, kurios į Kėdainius atvyko praleisti savaitgalio.

,,Aš pati prieš penkiolika metų esu pasirašiusi dokumentus, turiu donoro kortelę. Drąsiai ją įsigijau, nes tuo metu sirgau labai sunkia liga. Gal mano organų ir niekam nebūtų reikėję, aš tiesiog balansavau ant būties ir nebūties slenksčio. Tuomet pagalvojau: jei kažkas gali gyventi, tegul gyvena.

Aišku, jeigu reikėtų apsispręsti ir, tarkim, ar tau dovanoti organus artimų žmonių, tai būtų labai nelengva. Bet turbūt reikėtų sukaupti labai daug jėgų galvojant apie tai, o jeigu tai būtų aktualu mano šeimos nariams, turbūt, kad vis dėlto ryžčiausi. Kam lemta, lemta išeiti, o kam lemta gyventi – tegul gyvena. Aš esu už organų donorystę. Nors tai labai skaudi, labai opi tema ir apie tai kalbėti labai nelengva“ – mintimis dalijosi Nida Lukaitė.

Atiduoti organus – kilnus poelgis

Trumpam aikštėje stabtelėjusios gimnazistės pasakojo socialiniuose tinkluose mačiusios informaciją, kur buvo skatinama žmones įsigyti donoro korteles.

Merginos mano, kad atiduoti dar tinkamus savo organus po mirties yra kilnus poelgis. ,,Jei ištiko mirtis, reiškia toks žmogaus likimas ir nieko nepakeisi, o iš kūno vis tiek nieko nebeliks. Geriau, jei įmanoma, organus skirti tiems, kam jų gyvybiškai reikia.

„Po mirties gali išgelbėti kito žmogaus gyvybę arba padėti mokslui. Galėtų apie tai būti kalbama dar mokykloje“, – kalbėjo Austė.

Jei man transplantuotų kieno nors organą, galbūt būtų keista. Bet juk nežinai, kokių situacijų gyvenime gali nutikti. Mes esam už organų donorystę – į tai žiūrime labai realiai ir normaliai. Nors ir norėdamos, šiandien dar negalėtume gauti donoro kortelės, nes esame nepilnametės“, – kalbėjo gimnazistės Dija ir Milena.

Organų donorystė – jautri tema

Didžiosios Rinkos aikštėje apsilankiusi šiuo metų Vilniuje gyvenanti kėdainietė 24 metų Austė teigia, kad apie organų donorystę reikia kalbėti kuo daugiau.

„Didžiausia dovana, ką iš šio pasaulio išeinantis žmogus gali padovanoti – gyvybė kitam žmogui. Labai reikėtų tai vertinti – kad turi galimybę suteikti šansą kažkam gyventi toliau. Aš pati nuo 18 metų esu kraujo donorė, davusi jo daugiau, nei dešimtį kartų.

Mažiau nei po metų pasirašiau organų donorystei ir turiu donoro kortelę. Prieš maždaug trejus metus esu įtraukta į kaulų čiulpų donorų registrą.

Žinoma, organų donorystė labai jautri tema. Ypač tiems, kurie su mirtimi susidūrė artimoje aplinkoje. Reikia gerbti jų pasirinkimą – kalbėti apie tai ar ne, ar jie būtų norėję atiduoti artimojo organus kažkam kitam. Tačiau reikia garsiai kalbėti, kad tavo organai po mirties nieko nebereiškia. Priešingai – po mirties gali išgelbėti kito žmogaus gyvybę arba padėti mokslui. Galėtų apie tai būti kalbama dar mokykloje. Aš pati apie organų donorystę pirmą kartą išgirdau Kėdainiuose, būtent mokykloje, vieno susitikimo su svečiais metu. Man tai labai įstrigo“, – atvirai kalbėjo Austė.

Visuomenės sąmoningumas didėja

Asociacijos „Gyvastis“ vadovė Aušra Degutytė sako, kad pasaulyje ir Europoje organų donorystės ir transplantacijos diena yra minimą antrąjį spalio šeštadienį.

„Pacientus vienijančios organizacijos „Gyvastis“ siunčiama žinutė – visų pirma norime pagerbti ir atminti organų donorus, taip pat padėkoti artimiesiems už priimtą sprendimą – kad galėtų gyventi kiti. Mes nežinome, kas yra donorai – tai konfidencialu, todėl mes negalime padėkoti jų artimiesiems. Todėl dėkojame tokiu būdu“, – sakė A. Degutytė.

A. Degutytė sako, kad visuomenės sąmoningumas, kalbant apie donorystę, didėja ir išreiškiančių sutikimą po mirties paaukoti savo organus, yra daugiau.

„Žmonės daugiau žino apie donorystę, yra mažiau mitų ir nepagrįstų baimių. Bet jei žiūrėtume statistiškai – kas trečio galimo donoro artimieji po jo mirties nesutinka paaukoti organų. Priežastis – jie nežinojo, ką apie tai galvojo jų artimas žmogus. Todėl pokalbis šeimoje yra labai svarbus. Daug kas galvoja, kad jei turiu donoro kortelę, tai sutikimo nereikia. Bet taip nėra – artimųjų sutikimas būtinas. Lietuvoje yra kalbama apie donorystės modelio pakeitimą, tačiau bet kokiu atveju artimieji būtų tie, kurių sprendimas būtų lemiamas“, – sakė A. Degutytė.

Šiuo metu donoro kortelę turi daugiau nei 40 tūkst. gyventojų ir, nors šis skaičius yra didesnis, nei prieš keletą metų, jis vis dar – labai mažas.

Kaip sakė A. Degutytė, vienas dažniausių mitų, kurį tenka girdėti – jei žmogus turi donoro kortelę, jo organus medikai po mirties paims neatsiklausę. Taip pat vis dar galima išgirsti mitą, jog turint pinigų greičiau sulauksi donoro. Tačiau tai – netiesa, mat mirusiojo žmogaus ir laukiančiojo transplantacijos ligonio organai turi atitikti pagal ne vieną medicininį parametrą – pasitaiko atvejų, kai transplantacijos laukiantis žmogus sulaukia kvietimo atvykti operacijai, tačiau po atiliktų tyrimų paaiškėja, kad donoro organas jam netinka.

Donoru gali tapti ir ne kiekvienas miręs žmogus – transplantacija įmanoma tik yra tik dviem atvejais: kai fiksuojama smegenų mirtis arba staigiai sustoja širdis. Per metus Lietuvoje miršta maždaug 43 tūkst. žmonių, iš jų 100 galėtų tapti organų donorais, o realiai tampa apie 50.