Kėdainiečiai nusilenkė žydų atminimui

Vasarai baigiantis daugelis Lietuvos miestų ir miestelių minėjo žydų sunaikimo 75-ąsias metines. Pirmąjį rugsėjo savaitgalį per Kėdainius nusirito Europos žydų kultūros paveldo dienų renginiai. 

Kėdainiečims skaityti macevas padėjo Vilniaus universiteto magistrantė Rūta Anulytė.

Kėdainiečiai turėjo puikią progą pažinti žydų kalbas, mat šįkart dėmesys skirtas būtent toms kalboms, kuriomis kalbėjo ir kalba žydai.

Pagarbos žydams netrūksta
Kėdainių krašto bendruomenė yra savotiška pionierė įamžinant žydų praeitį ir palikimą. „Kol kiti Lietuvos gyventojai tik stato paminklus žydų atminimui, mes tai padarėme jau senokai. Galime pasigirti ne vienu informatyviu projektu, kuris leido pažinti žydų gyvenimą ir kultūrą. Tuo ypač domisi jaunimas. Ir šiųmečiuose renginiuose netrūko jaunų žmonių, kurie norėjo dar labiau įsigilinti į žydų gyvenimo subtilybes“, – sakė Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis.
Kėdainių krašto moksleiviai savo mokyklose skaitė žydų pasakas iš knygos „Saliamono žiedas“.
Vėliau smalsiausieji rinkosi Kėdainiuose A. Kanapinsko gatvėje esančiose kapinėse ir padedami Vilniaus universiteto magistrantės Rūtos Anulytės mokėse perskaityti macevas (tradicinius žydų užrašus ant antkapinių paminklų).

Daugiakultūris centras irgi neliko nuošay nuo žydų atminimui skirtų renginių. Jame vyko Kėdainių žydų paveldui skirtų mobiliųjų aplikacijų pristatymas ir Arkadijaus Gotesmano bei dainininkės iš Izraelio Esti Kenan – Ofri koncertas „Judesys – kalba – muzika“, pristatantis hebrajų kalbos evoliuciją, skambėjo aramėjų kalba dainuojamos ir šokamos psalmės.

Besidominčiųjų žydų likimu mūsų krašte netrūksta.

Kitoks žvilgsnis į kapines
Jaunimas su dideliu susidomėjimu klausėsi Rūtos Anulytės pasakojimo apie žydų kapines. „Paprastai kapines žydai įrengdavo už miesto, greta vandens telkinio. Taip jie savitai atskirdavo gyvųjų ir mirusiųjų pasaulį. Kėdainiuose esančios kapinės išlaiko tuos reikalavimus. Juk jos įrengtos ant Smilgos upelio šlaito. Žydai į mirtį žvelgia daug paprasčiau negu katalikai. Paprastai žydai kapines lanko dusyk metuose – mirusiojo mirties dieną ir per Naujuosius metus, kurie švenčiami rudenį. Žydų kapinės nėra puošiamos gėlėmis ir kitomis įmantrybėmis. Jų manymu, garbingesnis išpusčius paminklą žmogus po mirties netaps, jei pagarbos neužsitarnavo būdamas gyvas. Neretai ant žydų kapų galima pamatyti akmenukų. Jie simbolizuoja atminimo ženklą. Kiti sako, kad akmenukais apdėtas kapas jame prilaiko mirusiojo sielą. Kitataučiams gana sunku perskaityti užrašus ant žydų paminklų. Nereikia pamiršti, kad jie parašyti iš atbulos negu mums įprasta pusės. Paprastai paminkluose būna parašyta: „čia ilsisi“. Tada rašomas mirusiojo vardas, tėvavardis, kartais pavardė ir mirimo metai“, – žiniomis dalijosi R. Anulytė.
Kėdainių kapinėse, spėjama, žydai pradėti laidoti nuo jų įsikūrimo šiame krašte – septynioliktojo amžiaus. Kadangi dalis kapinių sunaikinta, tai seniausi antkapiai išlikę su 1830 metais datuotais paminklais.

Žydų kapai kitokie negu lietuvių.

Holokaustas pasiglemžė 4000 žydų
Kėdainių krašto muziejaus direktorius R. Žirgulio teigimu, per holokaustą Kėdainių krašte iš viso buvo nužudyta apie 4 000 žydų tautybės žmonių.
1941 metų rugpjūčio 28 dieną Kėdainiai neteko ketvirtadalio miesto gyventojų. Tądien Kėdainių pašonėje, Daukšių kaime, nacių vadovaujami kolaborantai sušaudė 2076 savo bendrapiliečius žydus iš Kėdainių, Šėtos,

Žeimių ir kitų vietovių.
„Kėdainiečiai tikrai nepamiršo skaudaus žydų likimo. Jų atminimą esame įamžinę įvairais paminklais. Šiais laikais, kai pasaulyje vėl neramu, labai svarbu, kad dabarties gyventojai žinotų skaudžią istoriją ir tokių klaidų nekartotų“, – sakė Kėdainių krašto muziejaus direktorius.