Ketvirtadienį visa Lietuva minėjo 31-ąsias tragiškų Sausio 13-osios įvykių metines ir Laisvės gynėjų dieną. 8 val. ryto pilietinėje akcijoje „Atmintis gyva, nes liudija“ dešimčiai minučių languose uždegtos vienybės, atminimo ir vilties žvakutės, Kauno gatvės kapinėse pagerbtas Sausio 13-osios aukų – žuvusiųjų kėdainiečių laisvės gynėjų Alvydo Kanapinsko ir Vytauto Koncevičiaus – atminimas. Didžiosios Rinkos aikštėje vyko meninė-pilietinė akcija „Už laisvą ir šviesią Lietuvą“, o vėliau Didžiosios Rinkos aikštėje – rimties ir bendrystės laikas „Esu ten, kur turiu būti“.

Lietuvai parašė laišką

Degant simboliniams laužams ir vėjyje besiplaikstant trispalvėms, Didžiosios Rinkos aikštėje susirinkę kėdainiečiai tylos minute pagerbė visų žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimą.

Įsijausti į tų dienų įvykius susirinkusiems padėjo Kėdainių ,,Atžalyno“ gimnazijos mokinės Kamilės Ražinskaitės atlikta Eurikos Masytės daina ,,Laisvė“. Gimnazistė dar atliko ir savos kūrybos dainą ,,Lietuvai“, kuri 21-ąjame nacionaliniame mokinių konkurse ,,Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ laimėjo antrąją vietą.

Pristatydama dainą Kamilė drauge su savo mokytoja Neringa Markevičiene rašė: ,,Lietuva, rašau Tau laišką. Žinau iš praeities istorijos, kiek teko Tau, žmonėms kentėti ir išgyventi. Tada kritai ir kėleisi, tada kovojai, saugojai ir gynei.

Lietuva, rašau Tau laišką. Nors nebuvai dar gimusi, žinau iš vadovėlių, knygų, nuotraukų, dainų, kiek stengeisi dėl mūsų ateities, kad šiandien mes taikoj gyvent galėtume.

Lietuva, rašau Tau laišką. Sustojus Baltijos kely ir atsigręžus į Nepriklausomybės atkūrimo dieną, didžiuojuosi tavim ir Tau dėkoju. Už himną tautišką, trispalvę, Vytį, už laisvės pojūtį artėjant tikslui, kurį pasiekti, sunkiai iškovoti tik naktį Sausio 13-tos pavyko.

Lietuva, rašau Tau laišką. Alsuoja jis tikėjimu ir laime. Džiaugiuosi galėdama gamta ir jos vaizdais grožėtis, ją puoselėti ir mylėti. Išsaugojai lietuviškus žodžius, kuriuos aš eilėmis dėlioju, išreikšdama mintis, Tave, Lietuva, garsiai apdainuoju.“

Renginį vedė Kėdainių kultūros centro režisierė Asta Bartkuvienė (iš kairės), Lietuvai dainas skyrė
Kėdainių ,,Atžalyno“ gimnazijos mokinė Kamilė Ražinskaitė.

Laikas neištrina prisiminimų

Laikas neištrina prisiminimų. Laikas numaldo emocijas, leidžia iš naujo įvertinti savo siekius ir tikslus. Ir ar tai ne pati geriausia proga – tų dienų galią ir ryžtą atmenant – drąsiai pasižiūrėti pirmyn ir  paklausti savęs, ką galiu aš, šios valstybės pilietis, padaryti šiandien, kad būtų geriau rytoj ir pasakyti: „Aš visada būsiu ten, kur privalau būti. Mūsų laisvė užaugo. Branginkime, ginkime, būkime verti jos.“

Vakaro dalyviai nuo pano, stovėjusio Didžiosios Rinkos aikštėje, nuėmė visas likusias 1991-ųjų metų sausio 12–13 dienų tragiškų įvykių nuotraukas, kad ant erdvinio kūrinio liktų šviesios ir laisvos Lietuvos panoraminė nuotrauka.

18 val. Šv. Juozapo bažnyčioje buvo aukojamos Šv. Mišios už Laisvės gynėjus.

Iki vasario 2 d. Kėdainių krašto muziejaus V. Svirskio kryžių salėje galima aplankyti Zenono Nekrošiaus ir Virgilijaus Usinavičiaus fotografijų parodą „Kelias į Laisvę. Lietuva 1988–1991 m.“

Meninė-pilietinė akcija „Už laisvą ir šviesią Lietuvą“ (Kėdainių kultūros centro nuotr.)

Kiekvienas – prie savo barikadų

Didžiosios Rinkos aikštėje paklausta, ar pamena, kur stebėjo Sausio 13-osios įvykius, Virginija Rakevičė sakė, kad tądien buvo Kėdainiuose ir ,,gaudė“ informaciją per televiziją, radiją.

,,Galiu pasakyti, kad panikos nebuvo. Jei Kėdainiuose būtų važiavę tankai, būtume ėję į gatves. Vykti į Vilnių negalėjau, nes tomis dienomis sirgau. Tuomet, kaip ir dabar, dirbau Kėdainių M. Daukšos viešojoje bibliotekoje. Jausmas buvo toks, kad kažkas keičiasi, kažkas vyksta.

Galvojau, kas vyksta Vilniuje, išgyvenau, kad negaliu būti ten. Bet mes nežinojome, kas galėjo nutikti Kėdainiuose. Kažkam reikėjo būti Vilniuje, kažkam reikėjo būti ir čia. Kiekvienas mes tuo metu buvome prie savo barikadų. Šiandien, būdama Didžiosios Rinkos aikštėje, žinau tik vieną – nereikia verkti, reikia džiaugtis ir švęsti laisvę…“, – tuometinius išgyvenimus prisiminė Virginija.

Prisiminimais dalinosi Virginija Rakevičė

„Tai buvo simbolinis vienybės ženklas“

,,Labai gerai atsimenu, ką tomis dienomis veikiau ir ką išgyvenau“, – kalbėjo Didžiosios Rinkos aikštėje sutikta kėdainietė Lina Šlamienė.

,,Sausio 13-tą mes buvom Vilniuje, prie parlamento ir prie TV bokšto. Buvau labai nelaiminga, kai mano abu tėvai ,,supakavo“ mus su broliu, susodino į mašiną, parvežė  į namus ir paliko su mama. Tėtis kartu su trimis kaimynais išvažiavo į Vilnių, nes suprato, kad bus blogai.

Gyvenome tuo metu Ukmergės rajone. Mes trise namuose išgyvenome tą naktį kaip ir visi, likę namuose – prie televizoriaus, kol jis veikė, klausydamiesi radijo. Telefonų mobiliųjų juk nebuvo. Atsikėlusi iš ryto aš ištraukiau trispalvę, mama paėmė taburetę ir išėjome į lauką. Ruošėmės kabinti vėliavą, bet apgailestavome, kad neturime juodo kaspino.

Tuo metu pamačiau iš gretimo namo ateinančią kaimynę su juodu kaspinu. Tai buvo simbolinis vienybės ženklas, kada niekas nesitarė ir nieko neprašė.

Viena iš mūsų laikė taburetę, kita rišo kaspiną ir taip iškėlėme trispalvę. Tada laukėme namuose ir nerimavome, kaip vyrai, ar jie sugrįš. Sugrįžo vakare, pavalgė, įsidėjo maisto ir vėl išvažiavo. Tik kai antrą kartą išvažiavo, nebebuvo taip baisu. Žinojom, kad nutraukus Vilniaus radijo ir televizijos transliaciją, pradėjo veikti radijo stotis Sitkūnuose, žinojom, kad ryšys yra“, – taip šiandien atsimena tuometinius įvykius pašnekovė.

Sausio 13-osios atminimas – ne iš vadovėlių

Linai Šlamienei tuomet buvo tiek, kiek šiandien jos sūnui – ėjo šešiolikti. ,,Buvo ir skaudu, buvo ašarų ir jaudulio. Iš tikrųjų mes laimingi, nes mūsų karta tiek visko matė ir mums Sausio 13- toji yra tikra – ne iš vadovėlių, ne iš pasakojimų, bet iš tikro gyvenimo. Išgyventa, patirta ir sunkiai nusakoma. Kai prisimeni – visuomet su ašaromis akyse, bet tos ašaros neskaudžios…“ – išgyvenimais  dalijosi moteris.

Paklausta, ar jos šešiolikmetis sūnus supranta, kas tuomet vyko, L. Šlamienė sakė, kad jis puikiai supranta. Dar moteris pasakojo apie malonią staigmeną, kai LRT portale atrado savo būsimo vyro nuotrauką. Tuomet jis, šešiolikmetis, prie Parlamento praleido dvi savaites: ,,Ir dabar, po 31-erių metų, išvydus nuotrauką, kur jie keturiese sėdi prie laužo – jausmas nenusakomas.“

Pašnekovė sakė, kad į Didžiosios Rinkos aikštę kasmet ateina su džiugesiu ir jauduliu. Tačiau su skausmu: šiemet buvo liūdna matant ir girdint tą dieną Vilniuje protestavusiųjų šūkavimus. L. Šlamienė visiems linki džiaugtis tuo, ką turime: mes niekada taip gerai negyvenome, niekada neturėjome galimybės būti tokie laisvi ir daryti tai, ką norime.

Panašios naujienos

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.