1941 metų rugpjūčio 28 dieną Kėdainiai neteko ketvirtadalio miesto gyventojų. Tądien Kėdainių pašonėje nacių vadovaujami kolaborantai sušaudė 2076 savo bendrapiliečius žydus iš Kėdainių, Šėtos, Žeimių ir kitų vietovių.
Skaudi praeitis prisiminta prie nužudytųjų žydų amžino poilsio vietos pastatytos simbolinės Atminties sienos. Čia jau antrus metus iš eilės artimiausią pirmadienį po rugpjūčio 28-osios lygiai aštuonioliktą valandą susirenkama simbolinei atminties popietei. Tuo metu kėdainiečiai ir Izraelio mieste Tel Avive gyvenantys Kėdainių krašto žydų palikuonys tylos minute pagerbia nužudytų tautiečių atminimą.
Simboliniame žydų skausmingos praeities pagerbime dalyvavęs Kėdainių rajono meras Saulius Grinkevičius įsitikinęs, kad valstybė nenorinti prisiminti, kas buvo, neturi ateities: „Žydai buvo labai svarbi mūsų visuomenės dalis. Jie buvo mūsų šalies piliečiai. Tai, kas nutiko su jų likimais, mus moko pagarbos vienas kitam ir istorinės išminties. Labai norėtųsi, kad tokiose akcijose matytume jaunų žmonių. Jiems labiausiai reikia kartoti istorines pamokas, kad tokie skausmingi žingsniai nepasikartotų ateityje.“
Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis priminė, jog iš nužudytų daugiau kaip dviejų tūkstančių žydų, kol kas identifikuota maždaug pusė. „Mums pavyko nustatyti kiek daugiau negu tūkstančio nužudytų žydų asmenybes. Kadangi po šio memorialo pastatymo dar suradome keletą asmenų pavardžių, tai kitąmet minėdami 75-ąsias Kėdainių krašto žydų žudynių metines tikimės pastatyti naują Atminties sienos plokštę su papildytų asmenų vardais ir pavardėmis. Žydams ypač svarbu išsaugoti jų tautos asmenų atminimą. Tai nėra lengva padaryti. Juk sovietmečiu apie žydus iš viso nebuvo kalbama. Mes buvome verčiami sudeginti istorinės praeities tiltus. Tačiau laikas viską sudėlioja į savo vietas. Lietuva atgavusi nepriklausomybę atvertė ir skausmingą žydų istorijos puslapį. Tenka pripažinti, kad mūsų istorija ne tik graži ir romantiška, bet ir kruvina. Juk žydų šaudyme dalyvavo ne tik naciai, bet ir lietuviai. Dėl to iš žydų pusės jaučiame šaltį, bet jis po truputį mažėja. Žydai atvyksta į Lietuvą, aplanko jų protėvių gyventas vietas, mato, kaip saugomas ir gerbiamas kažkada čia gyvenusiųjų atminimas. Net ir ši antrąkart surengta akcija, kai vienu metu žydų istoriją prisimena Kėdainių krašto ir Tel Avivo gyventojai, skausmingą ribą nutrina dar keliais žingsniais. Mums belieka tęsti tai, ką pradėjome. Gerbti vieniems kitus ir jokiu būdu neleisti pasikartoti praeities klaidoms“, – savo nuomonę išsakė R. Žirgulis.
Kėdainių daugiakultūrio centro vadovė Audronė Pečiulytė neslepia, kad žydų tautos skaudžios istorinės pamokos itin aktualios dabar, kai aktyviai diskutuojama apie pabėgėlių klausimus. „Nereikėtų būti griežtiems pabėgėlių atžvilgiu. Juk kažkada žydai bėgo į Ameriką, iš ten buvo grąžinti ir netrukus sušaudyti. Holokaustas mus moko pakantumo ir visapusiško supratimo. Manau, kad nors šiandien ir sunku suvokti, kokie baisūs dalykai dėjosi prieš 74 metus Kėdainių pašonėje, mes negalime užsidaryti savo nacionalistiniame kiaute. Kartą jau patyrėme radikalią nacių ideologiją, kuri lėmė, kam gyventi, o kam – ne.
Prieškariu Kėdainiuose buvo labai stipri žydų bendruomenė valdžiusi maždaug 70 procentų krašto prekybos ir pramonės, o šiandien mes mieste neturime nė vieno anuometinio žydo palikuonio. Mums liko materialus ir ne vien jis žydų palikimas, kurį privalome tausoti ir gerbti“, – sakė A. Pečiulytė.
Skausmingas ir krauju aptaškytas Kėdainių krašto žydų istorijos puslapis pagerbtas ne tik simboline tylos minute, bet ir žvakių liepsnelėmis, kukliomis gėlių puokštėmis.