Karo pamokos: ko išmokė be garso verkiantys vaikai ir ukrainiečių ryžtas

Aušra KARVELYTĖ

Kai lygiai prieš metus – 2022-ųjų vasario 24 dieną, Ukrainoje prasidėjo karas, kėdainietis Ovidijus Kačiulis dirbo Kyjive. Paryčiais jis pabudo nuo sprogimų ir perspėjimo sirenų garsų. Nors tąkart dalį kelio iki Lenkijos sienos teko eiti pėsčiomis, po to kėdainietis dar porąkart grįžo į Ukrainą, kur gyvenimas vis bando grįžti į vėžes, o šalis nebus okupuota tol, kol bus gyvas bent vienas ukrainietis.

„Jie neklydo“

– Karo išvakarėse buvote Kyjive. Ar matėte kokių nors konkrečių nerimo ženklų, jog karas užklups tuoj pat?

– Pradžioje pajuokausiu, kai Lietuvoje praeina koks gandas apie karus, marus ir kitus baisius dalykus, puolam ir išperkam visus makaronus, druską ar konservus. Ten buvo kitaip, žmonės nepanikavo.

Tiesą sakant, 2021 metų pabaigoje mano kolegos Kyjive jautė, kad tuoj tuoj bus karas, ir dažnai kalbėdavo apie tai. Tuo metu mes, atvykėliai, svarstėme, jog tikėtina, kad rusai gali pulti Donbaso, Luhansko srityse, ir viskas tuo baigsis, tačiau dalis ukrainiečių, su kuriais bendraudavome, buvo tikri: bus totalus ir žiaurus karas. Ir kaip netrukus pamatėme, jie neklydo.

Vasario 23-ąją, karo išvakarėse, užėjau į parduotuvę apsipirkti, nebuvo jokios panikos. Tiesiog eilinis vakaras, nors jau tuomet ir Lietuvoje buvo nuojauta, kad karas gali tuoj prasidėti.

Daugelis lietuvių karą Ukrainoje sieja su 2022 metų vasario 24 diena, tačiau ukrainiečiams karas vyksta nuo 2014-ųjų, kai buvo okupuotas Krymas, Donecko ir Luhansko teritorijos. Iki praėjusių metų vasario jie kariavo jau aštuonerius metus.

Po paskutinių Ukrainos Prezidento Volodymyro Zelenskio pasisakymų sutinku su juo, kad išties pasaulis nieko nepadarė 2008 metais, kai buvo okupuotas Sakartvelas, ir 2014-aisiais, kai rusai užpuolė Ukrainą. Užtat ir išaušo 2024 metų vasario 24-oji. Galbūt dėl to ir nebuvo jokios panikos, nes karo veiksmai Ukrainoje vyko jau keletą metų.

Keliai užsikimšo greitai

– Kai prasidėjo karas, kokie jausmai apėmė ir kokius skubius sprendimus teko priimti?

– Mes gyvenome Kyjivo pakraštyje, Borispolio pusėn, kur yra oro uostas, ten kaip tik ir prasidėjo pirmasis puolimo etapas. Miegojau, kai 5 valandą ryto išgirdau didžiulį trenksmą, sudrebinusį viešbučio sienas. Nebuvo jokių abejonių dėl to, kas nutiko. Buvo dvi puolimo bangos, tarp jų – nedidelė pertrauka.

Po pirmųjų sprogimų viešbučio registratūroje užklausėme, kas išties vyksta, nors neturėjome jokių abejonių, kad prasidėjo karas. Bandėme prisiskambinti į Lietuvos ambasadą Ukrainoje, visi buvo sutrikę. Tiesą sakant, labai aišku buvo tik viena – reikia traukti namo. Tą pačią vasario 24 dieną su kolega susidėjome daiktus, nuvykome į biurą, po to ukrainietis kolega įmonės automobiliu mus vežė iki Ukrainos ir Lenkijos sienos.

– Kaip atsidūrėte pasienyje?

– Šalis didelė, o tuo metu kaip tik pasienio link pajudėjo didžiulė žmonių masė, keliai užsikimšo, vos vos stūmėmės pirmyn. Sprendėme, kokiu keliu važiuoti. Pasisekė, kad nesirinkome pagrindinio greitkelio, kuris užsikimšo labai greitai. Mes pasukome tolimesniu, prastesniu keliu ir nors pamažu, bet stūmėmės į priekį.

Pamenu, pažiūri pirmyn, meti žvilgsnį atgal – vaizdas tas pats, kiek akys užmato, iki horizonto keliomis eilėmis driekiasi mašinų kolonos. Pamažu pasiekėme Lvivą. Mūsų kelionė iki šio miesto tęsėsi daugiau kaip pusę paros, nors paprastai trukdavo kelias valandas.

Pakeliui kuro duodavo po 20 litrų žmogui. Mums pasisekė, kad mūsų mašina buvo varoma benzinu, nes jo dar galėjome įsipilti, tuo tarpu dyzelino jau nebebuvo. Natūralu, nes tas kuras ėjo karinei technikai.

Kai iki sienos liko keliasdešimt kilometrų, apie 5 valandą ryto pėsčias išėjau sienos link ir apie vidurdienį jau buvau pasienyje. Nors atstumas – apie 40 kilometrų, tokių einančių kaip aš buvo daug, nes nieko negali padaryti greičiau, kaip tik žygiuoti pėsčiomis. Tomis dienomis kelionė automobiliu šį trumpą atstumą galėjo trukti kelias paras, pavažiuoji keletą centimetrų ir stovi, pajudi ir įstringi ilgam. Todėl pakelės pievose mačiau paliktus automobilius, iš kurių išlipę žmonės toliau traukdavo pėsčiomis, nes taip buvo greičiau.

Apėmė didžiausias sukrėtimas

– Kaip pasisekė kirsti Ukrainos–Lenkijos sieną?

– Prie sienos vaizdas baisus. Tūkstančiai žmonių stovi prie sienos. Čia pasieniečiai atskirdavo žmonių grupes: vyrus į vieną pusę, o moteris su vaikais į kitą. Moteris su vaikais praleisdavo pirmiausia. Pėstieji būriavosi prie sienos, kol gaus leidimą pereiti, tuo tarpu automobilius pasieniečiai praleisdavo greičiau. Mus, užsieniečius, pasienyje paimdavo pakeleivingi automobiliai, kuriais moterys su vaikais bėgo iš karo apimtos šalies, todėl paveždavo į Lenkiją ir paleisdavo, kad iš ten galėtume traukti namo.

Būtent ant sienos apėmė didžiausias sukrėtimas ir suvokimas, kas nutiko. Sprogimai ir šūviai – nemalonūs, bet, kai matai vaizdus, kaip vyras iki Lenkijos sienos atlydi žmoną su vaikais, atsisveikindami apsikabina, šeima kerta sieną, o jis apsisukęs grįžta atgal kariauti… Suspaudžia širdį, nes supranti, kad jie nežino, ar dar kada nors gyvenime besusitiks.

Atsisveikinant – be garso verkiantys vaikai

Kadangi karas Ukrainoje vyko nuo 2014 metų, tai per tą laiką vaikai išmoko verkti tyliai, per skruostus rieda ašaros ir jokio garso. Tas vaizdas mane turbūt sukrėtė labiausiai. Dažnai galvoju, kad gyvenime niekas nevyksta šiaip sau. Kiekvienas toks sukrėtimas – pamoka, kurią turi žmogus išmokti, susivokti. Mes gyvename ramiai, patogiai ir apie daugelį dalykų tiesiog pamirštame, todėl mums gyvenime ir duodamos pamokos, kad suvoktume, jog vertingi yra visai kiti dalykai.

Už ką gyvenimas man davė tokią pamoką? Turiu dalį asmeninių atsakymų, o dalies iki šiol ieškau. Kad ir baisu būtų sakyti, bet tam tikra dalimi esu dėkingas likimui už tą pamoką ir patirtį Ukrainoje. Tokiais momentais permąstai daugelį dalykų, perkainoji vertybes ir išgrynini tai, kas yra svarbiausia.

Gyvenimas tęsiasi

– Karas tęsiasi jau metus. Ar per tą laiką buvote sugrįžęs į Kyjivą?

– Taip, ir ne kartą. Pirmą kartą grįžau ten po pusmečio, praėjusią vasarą, o paskutinį kartą buvau rugsėjo pabaigoje. Praktiškai likus savaitei iki to didžiojo raketų smūgio.

Gyvenimas ten tęsėsi. Jeigu vasarą dar buvo mažiau gyvybės ir judesio, tai rugsėjį Kyjive gyvenimas virė, jo nesustabdysi, žmonėms reikia dirbti ir iš kažko gyventi. Buvo pradėję veikti viešbučiai, kavinės, restoranai. Viskas vyko panašiai kaip ir prieš karą, tik skirtumas tas, jog nuo 23 val. galiojo komendanto valanda, o 22 val. viskas užsidarydavo ir žmonės išsiskirstydavo į namus ar viešbučius.

Jeigu ne „blokpostai“ ir komendanto valanda, tai net neįtartum, jog šioje šalyje vyksta karas. Žinoma, po didelių rusų kariuomenės smūgių gyvenimas ten vėl sustojo.

Tiesą sakant, jau pirmomis karo dienomis buvo aišku, kad Ukrainos taip paprastai nenugalės, nes tokio ryžto ir dvasios mes galime tik pavydėti. Ukrainiečių palaužti neįmanoma. Žinoma, padedant kitoms šalims jie gali greičiau laimėti, tad laiko klausimas, kiek truks šis karas. Žinau tik tiek, kad ši tauta ginsis tol, kol bus gyvas bent vienas ukrainietis.

– Ko Jus patį išmokė karas ir ar mums reikia jam ruoštis?

– Mums, lietuviams, makaronų ir druskos pirkti tikrai jau nebereikia (juokiasi). O jeigu rimtai, tai karui ruoštis visada reikia. Turbūt niekas ir nebeatseka, kas yra šios citatos autorius: „Jeigu nori taikos, visada turi būti pasiruošęs karui“.

Sakau, kad Dievas man ir kiekvienam duoda pamokas, jog perkainotum savo vertybes. Tiesa tokia, kad mes išmokstame tik skaudžias pamokas, nes iš gerų dalykų tiesiog nepasimokom. Jeigu neišmokai vienos pamokos, gausi antrą ir mokysiesi tol, kol galiausiai kai ką suprasi. Tai lygiai tas pats yra su pasauliu, nes 2008 metais Sakartvele neišmokome pamokos, davė 2014-uosius – Maidaną, jos irgi neišmokome. Gavome 2022 metus, jeigu ir dabar neišmoksime…

Svarbu susivokti

– Kaip manote, kiek ukrainiečiams svarbi mūsų pagalba?

– Jiems tikrai labai svarbus mūsų moralinis, ir ne tik, palaikymas. Ypač tai pajutome, kai po pusmečio sugrįžome pas kolegas į Kyjivą. Turbūt, kai ištinka bėda, labai svarbu žinoti ir jausti, kad nesi paliktas vienas. Manau, jog kiekvienam žmogui tai – labai reikšminga, todėl ir ukrainiečiai mūsų palaikymą bei pagalbą itin vertina.

– Ar, Jūsų nuomone, pasaulis pakankamai prisideda prie to, kad karas šioje šalyje greičiau baigtųsi?

– Visada norisi daugiau, tačiau yra daugybė geopolitinių ir praktinių dalykų. Mes tik galime spėlioti apie daugelį jų ir daryti savo išvadas. Manau, kad puikiai suprantame, jog aukščiausio lygio ginkluote ne visi moka naudotis, nors turėtum ją, išmokti reikia laiko. Aš net neabejoju, jog ukrainiečiai laimės, ir labai skaudu, kad iki šiol kasdien žūsta žmonės. Norėtųsi, jog karas būtų pasibaigęs, deja…

Mes, lietuviai, patys turime suvokti daugelį dalykų apie laisvės svarbą. Apmaudu, kai dabar bambame, kad aukštos kainos, dideli mokesčiai, keikiam valdžią ir valstybę, todėl man labai norisi, jog šio karo akivaizdoje žmonės suvoktų, kad baisiausias dalykas yra prarasti valstybę ir laisvę.

Tiesą sakant, matau paradoksą, mes dejuojame, jog neturime pinigų susimokėti už elektrą, o prieš šventes prekybos centruose šluojame viską iš eilės. Nesakau, kad yra gerai, taip viskas brangsta, pragyventi darosi sunkiau, bet visiška tragedija yra prarasti Valstybę, Tėvynę…

Pabaigsiu Džono Kenedžio žodžiais: „Neklausk, ką tau gali duoti valstybė, klausk, ką tu gali jai duoti“. Sunkumai mums tam ir duodami, kad atsisuktume į pagrindines gyvenimiškas vertybes ir suprastume, kokioje puikioje šalyje gyvename.

Panaudotos Ukrainos žiniasklaidos nuotraukos