Saulėtą penktadienį, Petro ir Jovitos Rašimų, gyvenančių Dotnuvoje, šeima paminėjo savo auksinių vestuvių – penkiasdešimties metų gyvenimo kartu – sukaktį. Istorinėje Kėdainių rotušėje, šeimos ir artimųjų apsuptyje, sutuoktiniai atnaujino savo santuokos įžadus, duotus lygiai prieš penkiasdešimt metų – rugsėjo 20-ąją.


Nors jaudulys antrą kartą duodant įžadus ir buvo kiek mažesnis, tačiau nesuvaidintų emocijų ir kelių nubrauktų ašarų netrūko ir šį penktadienį.

Lemtingas atsitiktinumas

Petras ir Jovita susituokė būdami jauni – vos perkopę dvidešimtmetį. Tačiau iki šiol vienas į kitą meiliai žvilgčioja, jų akyse atsispindi nesuvaidinta pagarba vienas kitam, o širdyje liepsnoja tikra, brandi meilė.

„Puikiai prisimenam savo vestuves – buvo tokia pat graži, saulėta diena. Labai jaudinomės, nes nežinojome, kas laukia bendro gyvenimo kely. Šiandien mes jau visai kitokie – suaugę, subrendę žmonės. Atsisukę matome savo nueitą kelią, tačiau nežinome, kas mūsų laukia ateityje. Tačiau esame labai laimingi“, – šypsojosi J. Rašimienė.

Paprašyti papasakoti apie jų pažintį, Rašimai nusišypso – tikriausiai be Dievo įsikišimo ar lemtingų atsitiktinumų, jie taip ir nebūtų susipažinę.

„Mūsų susipažinimo istorija labai ilga, bet labai įdomi“, – nusijuokė P. Rašimas. Jis, tarnaudamas armijoje, nusprendė parašyti laišką visai nepažįstamai mergaitei, kontaktus gavo per draugą. Vienintelis P. Rašimo kriterijus buvo tas, kad mergina nebūtų žema. Dabar ta pati mergaitė jau penkis dešimtmečius jį lydi per gyvenimą.


Kareivio laiškai padarė įspūdį

Istoriją papildžiusi žmona J. Rašimienė pasakojo, kad vienas jos klasiokas išėjo tarnauti į armiją, papuolė į tą patį būrį kaip ir P. Rašimas.

„Jauni kareiviai siuntinėjo laiškus merginoms, todėl kartą Petras klasioko paklausė, gal turi kokios mergaitės adresą, kuriai būtų galima parašyti laišką. Ir štai, kaip Dievas gražiai suvedė – klasiokas davė mano adresą. Taip ir pradėjome susirašinėti, draugauti, o dabar jau rašomės penktą dešimtmetį“, – pasakojo J. Rašimienė pridurdama, kad laiškai jai, jaunai merginai, darė įspūdį – buvo gražūs, ilgi, dailaus rašto.

Nors iš pirmo žvilgsnio penki dešimtmečiai gali pasirodyti ilgas laiko tarpas, tačiau sutuoktiniams jis prabėgo labai greitai. „Būtų gerai, kad jie būtų skrieję lėčiau. Labai greitai prabėgo“, – sakė P. Rašimas ir pridūrė, kad santuokiniame gyvenime, norint kartu laimingai praleisti ne vieną dešimtmetį yra būtina tarpusavio santarvė. „Ir žinoma, reikia vienas kitą mylėti“, – sakė jis.

Rėmėsi vienas į kitą

J. Rašimienė antrino vyrui teigdama, kad gyvenant santuokoje, reikia ir nuolatinio supratimo, atjautos, pagarbos vienas kitam.

„Ką mes ir turėjome, nuolat tuo gyvenome. Šiandien esame kartu, norime ir toliau taip gyventi“, – šypsojosi Dotnuvoje gyvenanti pora. Nors ir būta įvairių sunkių situacijų, jas visas sutuoktiniai sėkmingai išsprendė: vienas kitam paduodami ranką, suglaudę pečius ėjo kartais nelengvu gyvenimo keliu.

Rašimai linki kiekvienai jaunai šeimai kantrybės bei pasitikėjimo vienas kitu. Pasak auksines vestuves švenčiančios poros, šie kertiniai dalykai yra būtini kiekvienoje darnioje šeimoje.

 „Ar šiandien diena linksmesnė nei prieš penkiasdešimt metų? Sunku pasakyti. Anąkart buvome jauni ir gražūs, o dabar likome tik gražūs“, – prieš ceremoniją geros nuotaikos nestokojo P. Rašimas.

Pora užaugino tris vaikus: dukras Aušrą ir Auksę bei sūnų Saulių, jau džiaugiasi ir šešiais anūkais.

[ngg src=“galleries“ ids=“26″ display=“basic_thumbnail“]

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.