Kalba – kaip išgyvenimas

Be kalbos, savaime aišku, nebūtų nei spaudos, nei knygos. Kalba – mūsų visų esybė. Gimtąją kalbą išmokstame jau visiems laikams, ją ne taip lengva pamiršti ir gyvenant kažin kur. Kartais užtenka tik kokios frazės, ir iškart suskamba ne tik gimtoji kalba, bet ir tarmė…

Pora dienų buvau Suvalkijoje, savo gimtajame krašte. Parašiau žinutę draugei į Kėdainius: „Apsigyvenau viename bute, ir nė durniui nė gero“. Ji man paskambino: ką tai reiškia, koks čia durnius ir koks čia geras? Labai nustebau, kad kėdainiečiai (nors čia gyvenu jau per 30 metų) tokio posakio nežino. Suglumau, kaip paaiškinti, nes suvalkiečiams tai viskas aišku kaip dieną (vėl posakis). Aiškinčiau: apsigyvenau, ir niekas neišgrauš. Oje, kas tas „neišgrauš“, – tuoj vėl, ko gero, paklaus draugė. Na, apsigyvenau, ir niekam neskolinga, na, esu išdidi… Tikrai, net nemoku dorai paaiškinti. Nes ką aiškinsi, kai ir taip visiems viskas aišku. Taip man atrodo.

Taip, tavo gimtų vietų kalba, pasakytų literatai, įtraukiama su pirmu oro gurkšniu arba kartu su motinos pienu. „Aki mari, šikni pekli“, – sakydavo mano močiutė. Tik paskui atradau, kad tai senoviška, jau kadai nevartojama dviskaita. Bet, atsimenu, prašiau, kad man vaikystėje tai paaiškintų: „Akys marios, šikna pekla“. Bet ką tai reiškia? Kai, rodos, akys mato ir visko norisi, o suvalgyti (žinoma, nebūtinai suvalgyti) jau negali tiek daug. „Pažiūrėsim, ar kakta kietesnė, ar pilvas“, – sakydavo mano tėvukas (senelis). Tai yra, ar pakankamai esi prisivalgiusi, ar jau pilvas kietas.

Keista, man dabar labai gražūs net skoliniai. Gyvenom prie pat buvusios Vokietijos sienos. Kybartuose, Vištytyje iki šiol nemažai vokiškų pavardžių. Atsimenu, mano močiutė sakydavo „kleida“ vietoj suknelės, „andarokas“ vietoj sijono, „vogos“ vietoj svarstyklių, „klemeris“ vietoj segtuko, „givircai“ vietoj kvepiančiųjų pipirų, „trepai“ vietoj laiptų… Kai buvau pradinukė mokinė Kybartuose, vieną rytą nekaip pasijutau. Mama liepė mokytojai pasakyti taip: „Vakar man buvo šlekta, todėl neatėjau į mokyklą“. Taip ir pasakiau. Ir nei mokytoja, ir joks vaikas nesijuokė. Visi suprato, kad man buvo blogai, tai yra „šlekta“. Ko norėt, juk mokėmės „mitelšiūlėje“, tai yra pastate, kur anksčiau buvo vokiška vidurinė mokykla. Mama sakydavo: „Ta žmona jau švaka, o vyras da štarkus“ (ta moteris – suvalkiečiai vietoj moters dažnai sakydavo „žmona“ – jau silpna, o vyras dar stiprus).

Žinoma, kalbininkai jau seniai išginė skolinius į lietuvių kalbos paraštes. Tačiau dabar ta vaikystės kalba tiesiog pakutena paširdžius, norisi prisiminti dar ir dar, užrašyti, ką dar prisimeni. Atvyksti į savo kraštą ir esi savas. Regis, tada netgi atsigauna tavo kalbos padargai, nes kiekvieną žodį tarti tampa labai lengva, nėra jokios įtampos. Ir visi tave kuo geriausiai supranta.