Kada darbuotojas, išeidamas iš darbo, gali reikalauti išeitinės kompensacijos?

Darbuotojas gali reikalauti išeitinės kompensacijos iš darbdavio, kai darbo sutartis nutraukiama darbuotojo iniciatyva dėl svarbių priežasčių pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 56 straipsnį (prastova, darbuotojui nemokamas atlyginimas, darbuotojas negali tinkamai atlikti darbo funkcijų dėl ligos ir kt.). Tokiu atveju darbdavys privalo išmokėti darbuotojui dviejų jo vidutinio darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką, o jeigu darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, – vieno jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką.

Taip pat darbuotojas gali reikalauti išeitinės kompensacijos iš darbdavio, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės DK 57 straipsnio pagrindu, t. y.  darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa pertekline, darbuotojas nepasiekia sutartų darbo rezultatų ir kt. Atleidžiamam darbuotojui turi būti išmokėta dviejų jo vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka, o jeigu darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, – pusės jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka.

Darbdavys, išskyrus valstybės ar savivaldybės institucijas ar įstaigas, išlaikomas iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, valstybės ar savivaldybės įmones, viešąsias įstaigas, kurių savininkė yra valstybė ar savivaldybė, ir Lietuvos banką, turi teisę nutraukti darbo sutartį su darbuotoju dėl priežasčių, nenurodytų šio kodekso 57 straipsnio 1 dalyje, įspėjęs prieš tris darbo dienas ir sumokėjęs ne mažesnę kaip šešių mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Taip pat DK išmokamos ir kitais DK numatytais pagrindais.

Donata Slavinskaitė,
teisininkė, advokato padėjėja, mediatorė
Mob. tel: +370 672 26 990,
J. Basanavičiaus g. 47C, LT-57284 Kėdainiai