Ką šiandien veikia sakalininkai ir knygrišiai?

Šimtmečio jubiliejų mininti Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešoji biblioteka vieną saulėtą rugsėjo pabaigos popietę kėdainiečius sugrąžino į dar senesnius laikus. Vidiniame bibliotekos kiemelyje Nevėžio pakrantėje tądien akis paganyti ir daug sužinoti galėjo senovės lietuvių kultūros, vikingų ar net „Sostų karų“ gerbėjai, o taip pat – viduramžių amatais besidomintieji.

Paukščiams ir knygoms reikia kantrybės

Edukacines programas vedė tikri entuziastai – sakalininkas, menininkas Virginijus Narkus ir dailininkė, knygrišė Ramutė Toliušytė. Stebint šių žmonių darbą ir klausantis pasakojimų atrodė, kad jie tuo ir gyvena, tuo kvėpuoja ir be galo mėgsta tai, kuo užsiima. Nors plungiškio svečio ir kaunietės viešnios veikla skirtinga, atradau ir jas vienijantį bruožą: kantrybę. Be kantrybės čia niekaip, sakalo ar vanago neišauklėsi, rago ar kaulo dirbinių nepagaminsi, knygų rišimo meno neįvaldysi… O jei žmonės kantrūs, geri, tai ir pasakojimai jų ramūs, plaukiantys, norėjosi klausytis ir klausytis.

Pirmiausia paaiškėjo, kad sakalininkystė ir knygrišyba nėra paprasti laisvalaikio pomėgiai. Sakalininkystė reiškia sakalų ir kitų plėšriųjų paukščių auginimą medžioklei. „Šioje veikloje nėra antgamtinių dalykų. Reikia truputį pedagoginių savybių ir daug kantrybės,  – šypsojosi V. Narkus ir, paglostęs ant pirštinėtos rankos tupinčios Lėtos – trejų metų amžiaus Kalifornijos vanago – žvilgančias plunksnas, tęsė pasakojimą. „Paukščiui iš jūsų pusės negali sklisti jokios neigiamos emocijos, negali ant jo šaukti, pastumti. Jis šeimininkui yra pats gražiausias, geriausias. Nes paleidus paukštį skristi į erdvę, jokių svertų tavo rankose nebelieka. Laiką valdo paukštis. Turi stovėti ir laukti, kol jis grįš. Mano rekordas – trys paros laukimo“, – begalinę kantrybę demonstravo svečias.

Nuo maisto iki oro uostų priežiūros

Pasak V. Narkaus, sakalininkystė yra viena pirminių žmogaus bendravimo su laukine gamta užuomazgų, nes tai buvo būdas apsirūpinti maistu. „Peršokant laikmetį ir kalbant apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus, archyvų įrašai rodo, kad valdovai buvo, atvirai sakant, net „pamišę“ dėl šitų medžioklių, ypač stepėse ir lygumose užėmus teritorijas iki Juodosios jūros. Šiandien Lietuva primiršo tą tradiciją, carinės Rusijos laikotarpiu ji beveik ištrinta iš atminties, bet ne iš žmonių gyvenimo. Antraip nebūtų išlikę pavardės Sakalas, Vanagas, Sakalų kaimų pavadinimai – tai leidžia spėti, kad kažkada ten buvo sakalininkystės centrai“, – mano svečias.

O kaip sakalininkystė atgimė dabartiniu laikmečiu? Pasirodo, plėšrieji paukščiai šiais laikais naudojami ir kitu tikslu – ginant oro uostus, parkus, įmonių ir net žemės ūkio bendrovių teritorijas nuo kovarnių, balandžių kolonijų. Štai sakalininko iš Lenkijos sakalas ir vanagai nuo tako vaiko paukščius Zoknių oro uoste Šiauliuose. Tai gal daugiabučių namų gyventojai galėtų pasikviesti sakalą išvaikyti balandžius? Pasirodo, plungiškio Lėta sėkmingai išbaidė kovarnius iš Plungės miesto parko, ji darbuojasi įmonių teritorijose, tačiau balandžius išvaikyti sunkiau nei varnas. „Jie unikalūs paukščiai, drąsūs, dėl to ir išgyvena. Jei balandis turi lizdą, baidyk jį kaip nori – jis nesitrauks, sugrįš“, – pasakojo sakalininkas.

Ryšys su paukščiu

Kaip ir kiekvienas treneris, ruošiantis sportininkus varžyboms, taip ir kiekvienas sakalininkas turi savo paslapčių, kaip fiziškai paruošti ir ištreniruoti paukštį medžioklei. Pagrindinis dalykas, pradėjus auginti paukštį, išugdyti tarpusavio ryšį. Tai vyksta nuolatos nešiojant paukštį ant rankos, maitinant, etapais mokant sugrįžti pas šeimininką – iš pradžių kambaryje, paskui lauke pririštą, galiausiai – laisvą. Plėšrieji paukščiai maitinami tik mėsa, ir ne bet kokia, o kuo sveikesne, natūralesne. Tinka vienadieniai viščiukai, pelės, žiurkės, putpelės ir viskas, ką paukštis sumedžioja gamtoje. Jeigu paukštis sveria 1,3 kg, tai per dieną jam reikia apie 100 g mėsos. Bet prieš medžiokles reikia laikytis skraidymo ir mitybos režimo. „Pagrindinė taisyklė – kad paukštis būtų po dietos. Gamta yra taip sutvarkiusi, kad sotus paukštis nemedžios, nebežudys, jis tupės ramiai“, – pasakojo sakalininkas.

Retas ir brangus užsiėmimas – knygrišyba

Pasigėrėję V. Narkaus kaulo ir rago dirbiniais, palaikę Lėtą ant savo rankų, edukacijos dalyviai domėjosi viduramžių amatu knygrišyba. Šį amatą pristačiusi dailininkė R. Toliušytė išsklaidė daug mitų ir praplėtė suvokimą apie odos panaudojimo galimybes. Sužinojome, kad, nors pristatomas kaip senovinis, šis amatas šiandien egzistuoja ir klesti kai kuriose Europos šalyse, tokiose kaip Prancūzija. Vienetinių, unikalių rankų darbo knygų, meniškai įrištų į odinius viršelius, pageidauja kolekcionieriai ir kiti žmonės, vyksta knygrišybos parodos ir konkursai naujai išleistoms knygoms įrišti.

Pasak R. Toliušytės, knygrišybos užuomazgos gimė dar senovės Romoje, kur teisės kodeksai buvo užrašomi ant lentelių, kurias sujungdavo virvelėmis. Daug vėliau knygrišybą išplėtojo vienuolynai, kuriuose informacija pradėta dauginti. Knyga buvo svarbiausias informacijos šaltinis, o visą veiksmų seką atlikdavo vienuoliai – nuo knygos rašymo iki iliustravimo ir įrišimo.

„Knygrišyba gana retas ir brangus užsiėmimas, Lietuvoje profesionalių knygrišių nedaug. Labai mažai kas tuo užsiima ir iš to gyvena“, – pasakojo šiuo amatu užsiimanti moteris.  Atskira rūšis – knygų restauravimas. Štai Vilniaus knygrišių gildija restauruoja senąsias knygas Vilniaus universitete, bibliotekose. Amatininkai puikiai riša knygas, dalyvauja parodose, plečia žinojimą, kas yra knygrišyba.

Mokėsi iš estų

Labai gilias tradicijas ir aukšto lygio mokyklas turi prancūzai, anglai, vokiečiai, ispanai. Stiprūs šiuolaikinio knygrišybos dizaino srityje yra estai, jų tradicijos stipresnės nei Lietuvoje. „Lietuvoje mums šiuo atžvilgiu nepasisekė. Tai, kas buvo pradėta prieškariu, įkurtos knygrišybos mokyklėlės po karo sumažėjo ir išnyko, ir nebuvo profesionalių menininkų. Vienas iš jų buvo tarpukario dailininkas knygrišys Tadas Lomsargis, jis mokėsi Prahos grafikos mokykloje, o grįžęs darė fantastiško lygio knygas. Deja, nacių buvo nužudytas. Po to knygrišyba Lietuvoje nebuvo vystoma, tik nuo 1965 m. lietuviams menininkams atsirado galimybė mokytis Estijoje, Talino dailės akademijoje, kurioje ir aš išėjau nemažą knygrišybos kursą“, – pasakojo R. Toliušytė.

Ji baigė studijas Taline 1994 metais ir priklauso vėlyviausiajai kartai iš visų lietuvių odininkų, kurie studijavo Estijoje. Ši karta darė šuolį nuo tradicinės knygrišystės, pasižymėjo ryškiu polinkiu eksperimentuoti. Menininkė pasakojo besidominti moderniais rišimo būdais, bendraujanti su Europos menininkais, dalyvaujanti knygrišybos bienalėse.