Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje – paroda „Spalvų atgaiva“

Praėjusį penktadienį Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje atidaryta Lietuvos dailininkų grupės „Individualistai“ tapybos paroda „Spalvų atgaiva“, kurioje trylika tapytojų eksponuoja savo paveikslus. Dailininkus vienija panaši kūrybinė koncepcija – jie siekia išsaugoti ir puoselėti savo krašto Lietuvos dailės tradicijas, besiremiančias arsininkų tapyba, padėjusia pamatus Lietuvos moderniajai tapybai. Paroda veiks iki spalio 22 d.

,,Individualistus“ vienija spalvos

,,Kaip ir kasmet, rugsėjį pradedame parodų sezoną, o šio sezono pirmąją parodą pristato Lietuvos dailininkai individualistai. ,,Savo darbus eksponuoti pakvietėme menininkus iš įvairių miestų. Ši paroda – ypatingai spalvinga, tinkanti rudens sezonui. Kiekvienas dailininkas individualistas turi savo specifinę stilistiką, todėl juos atpažinti galima iš jų darbų“, – susipažinti su spalvingais individualistų darbais kvietė muziejaus-galerijos direktorė Dalia Minkevičienė-Jazdauskienė.

,,Pasaulį krečiant įvairioms krizėms, neretai žmones apninkant niūroms nuotaikoms, individualistų menininkų grupės, kuriuos vienija spalvinis pagrindas, surengta paroda ,,Spalvų atgaiva“, tikime, bus tikra atgaiva. Mes esame arsininkų tradicijų tęsėjai, t. y. J. Mikėno, V. K. Jonyno, A. Gudaičio ir kt., kurie kažkada atvažiavo iš Paryžiaus ir į Lietuvą ,,atvežė“ naujus kūrybinius vėjus, bet rėmėsi lietuvių liaudies menu. Taip ir mes, visi esame koloristai, mums artimas lietuvių liaudies menas, tačiau visi esame labai skirtingi“, – teigė parodos kuratorius Jonas Butkevičius.

Parodoje – 13 dailininkų darbai

Parodoje savo darbus eksponuoja 13 dailininkų individualistų. „Tapybos grandas – Aloyzas Stasiulevičius yra Kėdainių krašto garbės pilietis, šiais metais atšventęs 91-erius metus“, – sakė parodos kuratorius, prisipažinęs irgi turintis kėdainietiško kraujo.

Trumpai pristatydamas parodos dalyvius J. Butkevičius išskyrė prof. Gražinos Vitartaitės, kuri kitą mėnesį minės garbingą 80-ties metų jubiliejų, darbus. Jos kūryba itin profesionali, darbuose galima aptikti M. K. Čiurlionio tradicijų, sąsajų su liaudies menu, ji labai myli Lietuvos gamtą. Darbuose – Lietuvos ežerai, upės, piliakalniai, įspūdingi kraštovaizdžiai.

Tapyba – tarsi antroji kalba

Išskirtinę kūrybą eksponuoja Jonas Daniliauskas, kuriantis savo nuostabioje sodyboje Dzūkijoje, ant Merkio krantų, taip atsiliepia apie savo kūrybą: „Tapyba – tai mano antroji kalba. Aš kalbu per spalvas ir per vaizduojamus objektus. Tapybos kalba yra universali: kur benuvyktum – gera meninė kalba bus visada suprasta. Man patinka važinėti po kaimus. Dažnai pagalvoju, kad tie vaizdai, kuriuos dabar regiu, po gero dešimtmečio nebeegzistuos“.

Kitas ,,individualistas“ Svajūnas Armonas remiasi prancūziškomis tradicijomis. Jo darbai išsiskiria spalvomis, kompozicija. Nuostabūs Arvydo Kašausko darbai.

Gamtos, urbanistinius ir marinistinius peizažus, natiurmortus, abstrakčias kompozicijas tapo Juozas Pranckevičius, kuris yra ne tik puikus tapytojas, bet ir verslininkas, mecenatas.

Spalviškai gražūs Gintaro Palemono Janonio darbai, kuris tapo peizažus, figūrines kompozicijas, interjerus.

Emocionalūs, sklidini optimistinės nuotaikos, aukštos spalvinės kultūros Prano Gudaičio, kuris yra Aloyzo Stasiulevičiaus mokinys, darbai.

Specifiniai Lino Gelumbausko darbai – peizažuose, interjeruose, figūrinėse kompozicijose jis varijuoja nuo grubių iki švelniausių paviršių.

Menas padeda tapti daugiau žmogumi

Menininkė prof. Gražina Vitartaitė sakė žinanti, kad dažnai jos darbus pavadina čiurlioniškais, bet kaip pati pripažino, ji nekopijuoja, ji jaučia vidinę laivę. ,,Čiurlionis yra mūsų krašto požiūris, romantinio, lyrinio mąstymo kelias. Man tai labai artima. Savo darbuose tapiau Krekenevos regioninį parką, kuriame atspindėjau ir saulę, ir vandenį, sudievintą peizažą. Dar Mažulonių piliakalnį, kuris man žavingas iš vidaus, netoli už Kėdainių esantį Bakainių piliakalnį. Aš pati esu iš Krekenavos. Man piliakalniai turi prasmę, nes jie liečia kiekvieno mūsų istoriją.

Po visų karų, kataklizmų, kurie vyksta pasaulyje, mes grįžtame žingsniu atgal ir pamatome savo praeitį. Ir ta praeitis mums bado akis. Piliakalnius esame užmiršę. Anksčiau manydavau, kad tai žali kalnai, kurie nieko man nesako. Bet kuo toliau gyvenu, tuo daugiau prasmės man jie suteikia. Ir žmonių santykiai tuomet buvo šventi. Mes visi turime atsisukti atgal ir į žmonių santykius grąžinti žmogiškumą, kurio dabar labai trūksta. O įvairūs menai žmogui padeda tapti daugiau žmogumi ir jausti daugiau širdimi. Dėl to aš ir tapau. Šiuo metu dar leidžiu knygą, kuri vadinsis ,,Atviras peizažas“, – mintimis apie kūrybą dalinosi gerbiama menininkė. 

Paveikslas turi skambėti

Parodos kuratorius ir tapytojas J. Butkevičius savo kūrybą apibūdina taip: „Man tapyboje svarbiausia – spalvos, jų kontrastai ir sąskambiai. Tapau atviromis spalvomis, naudoju plačią jų paletę bei reljefinius potėpius. Spalvų derinius priešpastatau gyvenimo kasdienybės rutinai, vyraujančiai įtampai pasaulyje – karams, pandemijai ir t. t. Paveikslas turi suteikti gerą emociją. Kad žmonės ateitų, pasidžiaugtų… Man paveikslas turi skambėti.“

Visų dailininkų vardu J. Butkevičius Kėdainius pasveikino su 650-ties metų jubiliejumi: „Žinau, kad ta proga vyko daug šventinių renginių. Sveikiname visus kėdainiečius, kurie, nors ir negyvena Kėdainiuose, bet jaučiasi kėdainiečiais, kurie čia gimė.

Kėdainiai – miestas, turintis išskirtinį senamiestį, turintis savo veidą, istoriją ir tokį muziejų. Jo darbuotojams noriu padėkoti už profesionalumą ir už nuoširdumą.“

A. Raicevičienės nuotr.