Lina Gustaitė

Sekmadienį, balandžio 24-ąją, stačiatikiai šventė Velykas. Pirmą kartą savo gyvenime gražiausią pavasario šventę aštuonios ukrainietės minėjo Kėdainiuose.

Prieš porą dienų iki „Velikdien“, kaip ukrainiečiai vadina Velykas, moterys prisidažė kiaušinių, prisikepė bandelių su troškintais kopūstais, prisiruošė mėsos patiekalų, bet susėdus prie šventinio stalo širdį vis tiek slėgė „akmuo“ ir ašaros tvenkėsi akyse, nes jų vyrai, sūnūs, tėčiai Ukrainoje liko ginti tėvynės.

Laukė penkių, atvyko – devynios

Keturias vienos šeimos moterų kartas: prosenelę, dvi anytas, dvi marčias ir tris vaikaites savo name priglaudė kėdainiečių Aldonos ir Sauliaus Grinkevičių šeima.

Aldona Grinkevičienė pasakoja, jog vos prasidėjus karui Ukrainoje jų šeima neturėjo nė menkiausios abejonės, kad savo  name Pelėdnagiuose priglaus bent penketą ukrainiečių, jeigu tik atsiras karo pabėgėlių, ieškančių saugaus prieglobsčio Kėdainiuose.

„Taip jau būna gyvenime, kad planuoji vienaip, o nutinka kitaip. Vyro giminaitis paklausė, ar mes negalėtume priglausti gausios jo bičiulio šeimos iš Kyjivo ir jo priemiesčių. Sutikome. Pas mus apsigyveno devynios moterys, kurių viena po poros  savaičių išvyko dirbti ir gyventi į Vilnių, kartu pasiėmė ir savo katiną su šunimi“, – sakė ponia Aldona.

Grinkevičių šeima vis užsuka aplankyti viešnių ir pasidomi, kokios pagalbos joms reikia. Žinoma, daugiausia paramos ukrainietėms reikėjo iš pradžių, kai kovo 18-ą jos atvažiavo į Pelėdnagius.

Tikslas – Australija

Karo pabėgėlėms A. Grinkevičienė padėjo susitvarkyti dokumentus, mergaites užrašyti į mokyklą, darželį, surasti visoms tinkamų drabužių, patalynės.

„Toks rūpestis ir pagalba tėra smulkmena, lyginant su tuo, ką šios moterys išgyveno Ukrainoje. Smagiausiai atsimenu mūsų pirmą ilgą kelionę į Vilnių, Ukrainos konsulinę tarnybą, kur vežiau 86-erių Lidiją susitvarkyti dokumentų pasui gauti, – sako A. Grinkevičienė. – Guvi senolė išpasakojo visą savo gyvenimą, kalbėjo apie patirtą siaubą ir matytus vaizdus, kai rusai bombardavo Irpinę Ukrainoje, o šalia to – smagiai pasakojo apie savo kelionę, kai prieš keletą metų ji viena su nuotykiais skrido pas dukrą į Australiją. Ir dabar paso jai reikia todėl, kad ji turi planą – ruošiasi pas dukterį į Brisbeną (Australija).

 Kėdainietė sako, kad du karus išgyvenusios ukrainietės istorijas ir ateities reikalai teikia vilties ir šviesos, jog vieną dieną stos taika ir mes visi grįšime prie įprasto gyvenimo.

Olga. Aktorės svajonė

Kai užsukau į svečius pas ukrainietes Sauliaus ir Aldonos Grinkevičių namuose, penkiametė Ksenija ir pusseptintų Arina smalsiai dirsčiojo pro lauko duris. Kol iš lėto susipažinau su Lidija, Nataša, Galina, Natalija, Olga ir Polina, mažosios zujo aplink, įdėmiai tyrinėdamos nepažįstamą žmogų, bet greit sutūpė šalia suaugusiųjų, klausėsi šnekų ir visą laiką glaudėsi prie mamos ir močiutės. Tuo metu trylikametė Polina tyliai užsidarė kambaryje ir nuotolinėje pamokoje mokėsi anglų kalbos.

Olga pasakojo, kaip jų didelė šeima tapo karo pabėgėliais.

Atsidūrus Lietuvoje šios šeimos „galva“ iškart tapo Olga, kurios vyras – unikalaus šešėlių teatro „Papasony“ režisierius Andrii Leliukh. Kadangi jis turėjo draugą lietuvį, kreipėsi į jį, kad šis pasirūpintų visu šeimos „moterynu“.

Nepaisant visų šeimą ir teatrą užklupusių negandų, Olga nepraranda vilties, ir telefone rodydama ištrauką iš studijos spektaklio, kalba apie savo svajonę – Lietuvoje suburti ukrainiečių aktorių trupę, kuri su šešėlių spektakliu važinėtų po mūsų šalį ir rinktų lėšas Ukrainos kariams. „2015 metais mes jau lankėmės Lietuvoje, Druskininkuose rodėme spektaklį. Nors dabar teatro nėra, aktoriai išsibarstę po užsienį, o mano vyras režisierius Ukrainoje teikia humanitarinę pagalbą į karščiausius karo taškus, vis tiek ieškau galimybių, kaip mums susitelkti spektakliui ir susiplanuoti pasirodymus jūsų šalyje“, – kalbėjo Olga. 

Natalija. Išdraskė namus

Trijų mergaičių: Arinos, Ksenijos, Polinos, mama Natalija ir jos vyras Ivanas taip pat buvo teatro „Papasony“ aktoriai. Per COVID-19 pandemiją  Natalija įsidarbino grožio salone Kyjive – gražino antakius, blakstienas. Šiuo metu moteris laukia, kol ateis siuntinys su darbo priemonėmis, kurias vyras jai išsiuntė, kad ir Lietuvoje galėtų dirbti grožio srityje. O kol kas čia kartu su Olga darbuojasi žemės ūkyje, šiltnamiuose.

 „Jau trys darbo savaitės praėjo. Nauji bendradarbiai mergaitėms padovanojo dviračius, juos su džiaugsmu ir dėkingumu priėmėme. Darbą mylime ir, be to, jis mus atitraukia nuo liūdnų minčių, nuolatinio naršymo internete ir naujienų apie karą skaitymo. Tai – ir mūsų indėlis į tai, kad jūs Lietuvoje labai padedate ukrainiečiams“, – sakė Natalija.

Pelėdnagiuose Natalija su dukrelėmis Ksenija (kairėje) ir Arina jaučiasi saugios.

Moters vyras liko Ukrainoje. Ivanas – žurnalistas, spaudos atašė, iki tol jis, kaip ir daugelis šios šeimos narių, buvo aktorius, baleto artistas. „Vyras tarnauja, laukiame jo ženklo, kada galėsime sugrįžti namo. Tik kur? Tiesą sakant, sunku apie tai pasakoti, kai palikome savo namą, užrakinome duris. Atėjo rusų kariuomenė, jie išlaužė lauko duris, išmetė daiktus, pavogė, kas buvo vertinga, pasistatė „pečiuką“, šildėsi ir gyveno sau mūsų namuose. Vis galvoju, kaip reikės ten įeiti ir ką mes rasime“, – kalbėjo jauna moteris.

Galina ir Natalija. Šventė

Kol Natalija su Olga dirba, mergaitėmis rūpinasi močiutės Galina ir Nataša. Jos mažąsias palydi ir parveda iš darželio. Polina mokosi Labūnavos pagrindinėje mokykloje. Močiutės ir valgyti gamina, ir namus tvarko, ir su anūkėmis pasivaikščioti eina. Nataša rūpinasi mergaičių mokslais, nes ji – buvusi muzikos pedagogė. Galina dirbo gamykloje, ji buvo personalo specialistė, o dabar ant jos pečių kartu su anūkių priežiūra gula ir buities rūpesčiai.

Pasiruošimas Velykoms. Prosenelė Lidija su vaikaitėmis kepa mielines bandeles.

„Prieš Velykas, didįjį šeštadienį, kepsime pyragus, dažysime kiaušinius, ruošime mėsos patiekalus. Su anūkėmis prisikepėme bandelių su troškintais kopūstais. Velykų dieną visa šeima susėsime bendrų šventinių pusryčių. Mūsų Lidija peržegnos stalą ir sukalbės maldą. Jeigu dabar būtume išsibarsčiusios po vieną, tuomet tikrai būtų siaubingai liūdna, bet dabar esame visos kartu“, – trumpai ukrainietiškas tradicijas pristatė Nataša. O Lidija leidosi į prisiminimus, kaip prieš Velykas eidavo į turgų pirkti geros mėsos ir kokius patiekalus savo didelei šeimai ruošė.

Pabėgimo planas

Kai šeima priėmė sprendimą palikti Ukrainos sostinę, pirmiausia iš priemiesčių, kur gyveno, susirinko į Kijyvą. Pasiėmė močiutes ir seserį Ulianą, tada visos kartu pasitraukė į kaimą Vakarų Ukrainoje, kur laukė, kada bus išlaisvinta Irpinėje gyvenusi 86-erių prosenelė Lidija.

„Kad ir kaip buvo baisu, mano mama pasiliko Kyjive, ji nenorėjo palikti savo namų. Tuo metu su Lidija niekaip negalėjome susisiekti, nebuvo ryšio, į telefono skambučius ji neatsakė. Tiesiog sėdėjome ir laukėme. Kai vieną dieną pagaliau jos sulaukėme, iš kaimo pajudėjome į Lvivą. Prieš susėsdamos į autobusą, atsisveikinome su liekančiaisiais, nė viena nenorėjome išvažiuoti, o tada tris dienas keliavome į Lietuvą“, – su grauduliu pasakojo Olga.

Lidija. Du karai

Vyriausioji „moteryne“ – Lidija. 60 metų ji gyveno Irpinėje, Kyjivo priemiestyje, kur atsitraukus rusų kariams gatvėse, rūsiuose, masinėse kapavietėse liko gulėti šimtai nužudytų civilių. Išlikusių gyvųjų liudijimai sukrėtė visą pasaulį.

„Vasario 16-ąją šauniai atšvenčiau savo gimtadienį, o vasario 24-ąją rusai ėmė bombarduoti netoli esantį Hostomelio oro uostą, mūsų Irpinę. Man pasisekė, nes mūsų namas buvo senos statybos, dviaukštis, jis atlaikė sprogimus, o aplink buvę aukšti daugiabučiai po bombardavimų virto griuvėsiais. Nuo kovo 4 dienos visi sulindome į slėptuvę. Po to mano kaimynai pabėgo, name likau viena. Dingo elektra, vanduo, bet aš buvau jo pasitaupiusi, todėl net gatvėje pastačiau kitiems atsigerti. Tada prapuolė dujos. Baisiausia, kai dingsta dujos.

Aplink šaudė, į gatvę negalėjau išeiti, devynias dienas sėdėjau kambario kampe ant sofos, toli nuo lango, kuris vis dar buvo neišdaužtas, kol išgirdau beldimą į langą. Išsigandau. Išgirdau berniuko Sašos balsą: „Ar jūs Lidija?“. Atsakiau, kad aš. Jis liepė eiti į netoliese esančią cerkvę, kur daug žmonių, jiems duoda maisto“, – čia pokalbis nutrūksta, nes Lidija braukia ašaras ir spaudžia ranką prie širdies, sakydama: „Sunku labai ant širdies. Bet į cerkvę nėjau, nes turėjau vandens, tyliai sėdėjau viena kambarėlyje. Vieną naktį buvo ypač baisu, visą laiką aidėjo šūviai, sprogimai, dangų be perstojo raižė liepsnos. Laimei, turėjau seną radijo aparatą su baterijomis. Visą laiką jo klausiau ir viską užsirašinėjau. Mano surašyta kiekviena karo diena… Aš nesijaudinau dėl savęs. Man jau jokio skirtumo, kada mirti. Jaudinausi, kur Olga su Andriuša, kur Nataša su mergytėmis, kur kiti mano vaikai. Telefoną turiu, bet ryšio nebuvo, pažiūriu – 40 praleistų skambučių. Nors paskambinti negaliu, bet, ačiū Dievui, pasidarė lengviau, reiškia, jie visi gyvi, nes man skambina. Tik tai mane gelbėjo.“

O tada vėl pasirodė Saša ir liepė Lidijai kuo skubiau eiti į cerkvę, bet ji dar kartą atsisakė. „Tąkart Saša su manim buvo griežtas, stovi įsisprendęs rankas ir rėkia: „Tučtuojau eikite į cerkvę! Jus surado, aš jums pasakiau, eikit tuoj pat!“. Teko paklusti“, – dabar jau su šypsena prisimena moteris.

Lidija seka naujienas, kas vyksta Irpinėje, iš kur jai pavyko pabėgti.

Šis karas – antras Lidijos gyvenime. Antrojo pasaulinio karo metu jai buvo penkeri metai, tačiau ir anuos įvykius ji aiškiai prisimena. „Ir dabar, ir prieš aštuoniasdešimt metų karas atrodo taip pat, ir jausmai, baimė, garsai tokie patys. Aname kare Donbase vokiečiai sužeidė mano tėtį. 2014 metais Donbase kariavo mano anūkas. Dabar anūkai irgi gina mūsų tėvynę. Mūsų šeimoje visi patriotai. Vyrai kariauja, o mes, moterys, čia.“

V. Zelenskis ir Lietuvos dangus

Ukrainietės kiekvieną vakarą susiskambina su vyrais, kovojančiais už savo šalies laisvę. Jie savo moteris ramina, kad viskas gerai. „Mums svarbiausia, kad jie gyvi ir kovoja dėl Ukrainos. Gyvename pas jus ir laukiam signalo, kada mūsų vyrai lieps grįžti“, – sakė Olga.

„Aš feisbuke seku mūsų merą Aleksandrą Markušiną. O, kaipgi, turiu žinoti, kas vyksta namuose“, – šypsosi Lidija, rodydama tankiai mėlynu rašalu prirašytas dienoraščio eilutes.

Baigiantis pokalbiui nuo Irpinės mero pasukam link Ukrainos Prezidento Volodymyro  Zelenskio.

„Prezidentas – profesija. Jo darbas – būti stipriu tautos vedliu. Anksčiau galbūt mes jį nelabai priėmėme, bet dabar mūsų Prezidentas yra vienas iš pasaulio lyderių. Be to, jis į valdžią atėjo demokratiniu keliu, kas anksčiau mums buvo neįprasta. Zelenskiu pasitikėjo ir išrinko dauguma mūsų žmonių“, – kalbėjo Olga.

Natalija V. Zelenskį mėgo dar nuo tų laikų, kai jis įsitraukė į „Linksmųjų ir išradingų klubą“, kūrė parodijų programas. „Pas mus neįprasta, kad į tokį aukštą postą atėjo žmogus ne iš politikos srities. Žiūrėjome serialą  „Tautos tarnas“, kur Zelenskis vaidino Ukrainos prezidentą. Tada galvojome, kad tai utopija, o dabar matome, kad tai realybė.  Jis aktyviai reiškiasi socialiniuose tinkluose, rodo, ką dirba, kalba žmonėms suprantama kalba, todėl jis mėgstamas. O aš ir kaip aktorių jį labai vertinu“, – sakė Natalija.

„Žinokite, koks gražus jūsų Lietuvos dangus, lygumos, šviesu, tokia graži gamta. Man čia labai patinka, viską fotografuoju savo planšete ir kitiems rodau. Jūsų žmonės labai geri, nuoširdūs, jautrūs. Ir Aldona labai rūpinasi mumis, visai kaip dukra“, – kalbėjo Lidija, vyriausia ukrainietė Grinkevičių namuose.

„Moteryne“ dažnai lankosi ukrainietėmis besirūpinanti A. Grinkevičienė (nuotraukoje – sėdi pirma iš dešinės).

Nuotraukos – straipsnio autorės.

Panašios naujienos