„Vytautas buvo mano gyvenimo dalis, nes turime sūnų. Laikas padaro pataisas kiekvieno žmogaus gyvenime. Mintimis grįždama į nugyventus metus, kupinus išbandymų, galvoju, kad daug kas galėjo būti kitaip. Bet preities pėdsakai likę ir daro savo darbą“, – gana svajingai pokalbį apie kūrybą pradėjo žinoma Kėdainių krašto kūrėja Leokadija Mockienė. 

Leokadija Mockienė baigia parengti spaudai Vytauto Norbuto knygą „Svetimų stichijų nelaisvėje“.

Leokadija Mockienė baigia parengti spaudai Vytauto Norbuto knygą „Svetimų stichijų nelaisvėje“.

Moteris neslepia, kad greičiausiai jos vyro Vytauto Norbuto nematoma ranka ją atvedė į rašymą. Juk Leokadija ne tik Kėdainių krašte garsi savo tapyba, bet ir poezija, apysakomis, net vaikų pasakomis. „Aš pati jau esu išleidusi penkias knygas, dabar guldau eiles šeštajai knygai. Knygų leidyba pasidarė itin brangus malonumas, tai gal mano šeštoji knyga ir liks gražiai surašyta rankraštyje“, – šypsosi L. Mockienė.

Ruošia nebaigtą Vytauto Norbuto knygą
Kūrėja atvira – labiau negu savo knygą ji nori išleisti atsiminimų knygą apie Vytautą Norbutą. „Dalį prisiminimų apie jį sudėjau į knygą „Vytautas Norbutas – Dievo Fantazio sūnus“, tačiau mano komodose dar guli ne vienas jo rankraštis. Baigiu dėlioti atsiminimus ir paties Vytauto nepublikuotus rašinius į knygą „Svetimų stichijų nelaisvėje“. Nežinau, ar ta knyga pasieks spaustuvę, o gal tik keliais egzemplioriais ją padauginsiu ir atiduosiu porai bibliotekų. Viskas priklausys nuo lėšų“, – sakė L. Mockienė.

Ketveri banguoto gyvenimo metai
Nors su pirmuoju vyru Vytautu Norbutu Leokadija pragyveno tik ketverius metus, šio žmogaus ji negali pamiršti iki šiol. „Matyt, jis mano lemtis. Labai keistai mes susipažinome. Jis man prisistatė ne tikruoju vardu, o pasakęs, kad yra ponas „X“. Tikrąjį vardą sužinojau tik po kurio laiko. Savo paslaptingumu ir išskirtinumu jis mane užbūrė iš karto. Net matydama jo ūmų būdą ir keistenybes įsimylėjau tarsi netekusi proto. Mūsų gyvenimas kartu buvo labai banguotas – kartu turėjome ir labai džiugių, ir skausmingų akimirkų. Brangiausia, ką iš jo gavau, – sūnus. O kur dar kartu pragyvento gyvenimo pamokos. Juk aš išmokau būti pati už save atsakinga, iš nevilties kažkuriuo metu gimė ryžtas kurti“, – prisiminimais dalijosi Leokadija Mockienė.

Gyvena kūrybiniais džiaugsmais
Moteris nelinkusi guostis dėl praeities sunkumų. Ji džiaugiasi, kad gyvena, o gyvenimas būna visoks. „Dabar svarbiausia sveikata. Jei jos turėsiu, tai galėsiu ir pati kurti, ir kitų kūryba džiaugtis. Negaliu net pasakyti, kas man svarbiau, – tapyba ar rašymas. Būna momentų, kai negaliu iš rankų paleisti teptuko. Juk išgyvenau įvairius laikotarpius: piešiau pūkelius, dabar pasinėriau į šešėlių pasaulį. Taip pat ir su eilėraščiais. Būna, kad prisėdu prie sąsiuvinio ir suguldau po dešimt eilėraščių, o kartais viena ir ta pati eilutė galvoje sukasi keletą dienų“, – sakė kūrėja.
Pasak moters, kiekvienas į gyvenimą atsineša savąją lemtį. „Mano lemtis buvo sutikti Vytautą ir dalį išgyvenimų patirti su juo. Vėliau tas laikas atsiliepė mano gyvenimui. Nebūčiau sutikusi savojo fantazuotojo, dar nežinia, ar pati būčiau paėmusi teptuką ir pieštuką į rankas“, – svajingai kalbėjo kūrėja.

Garbingą vietą kūrėjos namuose užima jos pačios kūrybos knygos.

Garbingą vietą kūrėjos namuose užima jos pačios kūrybos knygos.

Vytautas Norbutas – lietuviškosios fantastikos pradininkas
Kėdainiečiams net nereikia priminti, kad kurį laiką mūsų mieste praleidęs Vytautas Norbutas – vienas iškiliausių fantastikos kūrėjų Lietuvoje. Jis neretai vadinamas šiuolaikinės lietuviškos fantastikos pradininku, ir iki šiol jo kūryba pakankamai aukštai vertinama.
Rašytojas gimė 1939 metais gruodžio 24 dieną Rietave (Plungės r.). 1956 m. baigė Rietavo vidurinę mokyklą, vėliau įstojo ir studijavo Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute lietuvių kalbos ir literatūros fakultete. Būsimas rašytojas fantastas besimokydamas paskutiniajame kurse patyrė skaudžią dvasinę traumą, dėl to nebaigė studijų. Metęs mokslus dirbo Kauno respublikinėje „Raudonojo kryžiaus“ sanatorijoje meno vadovu. 1963 m. vedė, išsikėlė gyventi į Kėdainius. Po metų gimė sūnus.
Laikui bėgant, V. Norbutas dirbo elektriku, vėliau Naftos žvalgybos ekspedicijoje, po to skyriaus vedėju Plungės r. laikraštyje „Kibirkštis“ (dabar „Žemaitis“), korektoriumi „Tarybinėje Klaipėdoje“ (šiuo metu leidinys vadinasi „Klaipėda“). Nuo 1976 metų atsidėjo vien kūrybiniam darbui.
1990 m. rašytojas įstojo į nepriklausomą Rašytojų sąjungą, buvo priimtas į Žemaitijos rašytojų sąjungą. Tais pačiais metais dalyvavo pirmajame fantastikos mėgėjų suvažiavime Lietuvoje „Lituanicon’ 90“, kuris vyko Kaune.
Iki pat mirties gyveno Kalakutiškių kaime, netoli Rietavo. Mirtis jį pasiglemžė staiga, tyliai ir paslaptingai. Rašytojas mirė 1991 m. balandžio 13 d.
Vytautas Norbutas nekantraudamas laukė savo trečiosios knygos „Samariečiai“, kurią savo lėšomis skubėjo išleisti jo sūnus, pasirodymo. Rašė dar vieną kūrinį, sąlyginai pavadintą „Svetimų stichijų nelaisvėje“. Bet rašytojo gyvenimas sustojo. Liko jo išleistos knygos „Nemirtingumo lygtis“ ir „Skorpiono ženklas“ bei nebaigti kūriniai ir mįslingos istorijos apie jį.

Panašios naujienos

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.