Į Ąžuolaičius (Dotnuvos sen.) ir Keleriškius (Kėdainių miesto sen.) sugrąžinti centrinės rajono Mikalojaus Daukšos bibliotekos padalinius – toks sprendimas po gana karštų ginčų balsų dauguma priimtas savivaldybės Taryboje.

Meras Saulius Grinkevičius: ,,Savivaldybės paskirtis – ne siekti pelno, o galimai geriau tenkinti bendruomenės poreikius.“

Meras Saulius Grinkevičius: ,,Savivaldybės paskirtis – ne siekti pelno, o galimai geriau tenkinti bendruomenės poreikius.“

Bibliotekų sugrąžinimui į kaimus itin priešinosi dabartinėje rajono savivaldybės Taryboje opozicine tapusios Darbo partijos atstovai.
Darbiečius galima suprasti – juk būtent jų sprendimais bibliotekų padaliniai rajono kaimuose buvo uždaryti.
O išdrįsusieji suabejoti tokio sprendimo teisingumu per neseną rinkimų kampaniją buvo tulžingai išvadinti ,,chunveibinais“ (kultūrinę revoliuciją Kinijoje vykdžiusiais primityviais nesubrendėliais).

Knygų – į kaimą?
Piktokomis aistromis opozicionieriai tryško ir bibliotekas į kaimus grąžinusiame liepos 3-osios Tarybos posėdyje – rajono meras Saulius Grinkevičius bei jį palaikanti naujoji dauguma buvo kaltinami ir netaupymu, ir neišmanymu, ir tuščiažodžiavimu.
Valdančiosios daugumos atstovai priminė, kad bibliotekų padaliniai kaimuose pastaraisiais metais buvo tapę vienais svarbiausių kultūros židinių, kuriuose vaikai ne tik rasdavo knygų, bet ir susipažindavo su kompiuteriais, panaršydavo interneto platybėse, atlikdavo mokyklose užduotas namų darbų užduotis.
Opozicija į tai atsikirto, esą tas pačias paslaugas kaimo žmonės gali gauti mieste – tereikia į jį atvažiuoti.
Tarybos narė Adelė Štelmokienė nusistebėjo, kodėl nesiūloma, kad miestiečiai knygų važinėtų į kaimus – tada gal ir būtų galima teigti, kad valdžios dėmesio visiems tenka vienodai.

Iki uždarymo Keleriškių biblioteka buvo kaimo žmonių susibūrimo vieta.

Iki uždarymo Keleriškių biblioteka buvo kaimo žmonių susibūrimo vieta.

Savivaldybė – ne verslo įstaiga
Darbo partijos atstovai piktinosi, kad bibliotekų grąžinimas į kaimus labai brangiai kainuos, o jų veikla – neperspektyvi.
Ginčus pritildė taikli rajono mero Sauliaus Grinkevičiaus pastaba: ,,Pagrindinė savivaldybės paskirtis – ne siekti pelno, o galimai geriau tenkinti bendruomenės poreikius.“
,,Pelno siekia verslo įstaigos. Tai – jų pareiga. O savivaldybė turi galimai geriau tarnauti bendruomenei.
Jei vienas ar kitas bendruomenės poreikis išnyks, kartu išnyks ir tą poreikį tenkinanti struktūra.
Tačiau tol, kol poreikis egzistuoja, turime stengtis jį tenkinti“, – sakė S. Grinkevičius.
,,Kėdainių mugė“ šia proga primena, kad ankstesnę rajono savivaldybės Tarybą valdžiusi Darbo partija kaimų bibliotekoms esą stokojo pinigų, tačiau laikraščiui ,,Rinkos aikštė“ ir Kėdainių krašto televizijai rado net 360 tūkst. litų (dabartiniais pinigais – beveik 104,3 tūkst. eurų) dvejiems metams.
Už ką? Postringavimų, žinoma, gali būti visokių, tačiau prisiminkite neseną rinkimų į savivaldybę agitaciją ir suprasite patys.
Mikalojaus Daukšos viešosios bibliotekos punktų grąžinimas į Ąžuolaičius ir Keleriškius, pirminiais duomenimis, rajono biudžetui per metus kainuos apie 9,2 tūkst. eurų

Buvęs Ąžuolaičių bendruomenės pirmininkas Petras Vaitelis labai džiaugiasi sprendimu grąžinti į kaimą biblioteką.

Buvęs Ąžuolaičių bendruomenės pirmininkas Petras Vaitelis labai džiaugiasi sprendimu grąžinti į kaimą biblioteką.

,,Su tokia pertvarka paskubėta“
Laikas bėga greitai, tad daug kas, ko gero, jau spėjo primiršti bibliotekų uždarymo Ąžuolaičiuose ir Keleriškiuose vingrybes.
Primename, kad ankstesnė rajono Taryba, kurioje daugumą turėjo Darbo partija, šias bibliotekas uždarė nuo 2014 metų pradžios.
Mažumai Taryboje tuomet atstovavęs dabartinis rajono meras S. Grinkevičius šiems sprendimams priešinosi.
„Pritariu bibliotekų tinklo optimizavimui ten, kur veikia ir viešosios bibliotekos filialas, ir mokyklos biblioteka.
Tokiu atveju vienos bib­liotekos, žinoma, galima atsisakyti. Tačiau panaikinti paskutinę nevalia.
Juk ką tik garsiai gyrėmės, kad daugelio kaimų bibliotekose įrengėme viešąsias interneto prieigas, leidome tam pinigus, o dabar kaip niekur nieko viską uždarome. Ir dar tai vadiname taupymu.
,,Manau, kad su tokia pertvarka paskubėta“, – prieš pusantrų metų sakė S. Grinkevičius.
Valdančioji Darbo partija tuomet tikino, kad bibliotekų funkcijas perims kaimų bendruomenės. Deja, šios prognozės neišsipildė.

Rinkdavosi ir vaikai, ir suaugusieji
Anais laikais aplankyti keleriškiečiai nuogąstavo, jog sprendimas uždaryti jų biblioteką priimtas, net neaplankius bendruomenės ir neįsitikinus, kiek ši įstaiga reikalinga.
„O biblioteka tapusi tarsi kaimo širdis. Čia kasdien renkasi ir vaikai, ir suaugusieji. Juk neturime nei parduotuvės, nei kultūros įstaigos, nei mokyklos“, – nuogąstavo keleriškietė Renata Verikienė.
Keleriškių bibliotekininkė Genovaitė Steponavičienė šiam darbui buvo atidavusi 43 metus.
„Keleriškiuose gyvena apie pusketvirto šimto, o bibliotekos skaitytojų sąraše – 123 žmonės. Užsuka į ją ir aplinkinių kaimų gyventojai.
Jau kuris laikas gauname mažai spaudos, tad skaitytojai, nusipirkę žurnalą ir jį perskaitę, atneša į biblioteką, kad naujienas sužinotų ir kaimynai.
Neseniai biblioteka buvo suremontuota, joje įrengta internetinė prieiga, tad į ją ėmė plūsti ne tik vaikai, bet ir suaugusieji.
Vieni ateina panaršyti po internetą, kiti dokumentų nusiskenuoti, treti ko nors pasimokyti. Gaila, kad iš žmonių norima atimti tai, ko jiems reikia“, – 2013-ųjų metų pabaigoje kalbėjo G. Steponavičienė.
Į tvirtinimus, kad Keleriškiai netoli Kėdainių, tad visas paslaugas galima gauti mieste, senyvesni žmonės atsakydavo tik palinguodami galvą: ,,Gerai tiems, kurie turi automobilius. O ką daryti kitiems? Esame priversti į miestą važiuoti maisto, o su jo krepšiais tikrai nelinguosime į biblioteką.
Be to, autobusas į Kėdainius važiuoja ryte, apie pusę aštuntos, o atgal grįžta tik po pietų – apie penkioliktą valandą.
Per mokinių atostogas autobusai važiuoja tik dvi dienas per savaitę. Taigi esame šalia miesto, bet jį pasiekti nelengva“, – kasdienes bėdas vardijo Viktorija Kairienė.
Ši moteris į biblioteką ateidavo kas savaitę ir per metus perskaito ne mažiau pusšimčio knygų.
Knygas skaityti mėgę keleriškiečiai vienbalsiai tvirtino, kad po bibliotekos uždarymo šio pomėgio beveik atsisakė, nes jis tapo sunkiai įgyvendinamu.

Tylus protestas – neskaitymas
Prabėgus keliems mėnesiams po bibliotekos uždarymo Ąžuolaičiuose, šiame kaime sutikti jaunuoliai nebuvo linksmi: „Nebeturime ką veikti. Seniau atbėgdavome į biblioteką, kur susitikdavome, pakalbėdavome, padiskutuodavome, o dabar tik iš įpročio ateiname į tą vietą, pastoviniuojame ir išsiskirstome.“
„Pamačius, kaip paslapčia uždaroma biblioteka, apėmė ir pyktis, ir liūdesys. Gal valdžia tikisi, kad tamsuolius bus lengviau valdyti?
Nereikia žmonių juokinti kalbomis, kad mūsų biblioteka uždaryta dėl taupymo. Kiek jos išlaikymas kainavo? Vienas valdininkas, ko gero, uždirba daugiau“, – maždaug prieš pusantrų metų kalbėjo Ąžuolaičių kaimo ūkininkas Petras Vaitelis.
Ūkininko teigimu, biblioteka Ąžuolaičiuose buvo vienintelė šviesi ir jauki vieta, kurią mėgo visas kaimas: joje nuolat sukiodavosi vaikai ir jaunimas, o suaugusieji ateidavo ne tik knygų ar laikraščių pasiimti paskaityti, bet ir kaimo bei rajono naujienomis pasidalyti.
O Raimondas Babenskas nukirto trumpai drūtai: „Neliko bibliotekos, tai ir mano draugystė su knyga baigėsi. Į kitą kaimą tikrai nevažiuosiu. Mano nebeskaitymas taps tyliu pasipriešinimu valdžios kvailystėms.“
Už poros namų nuo R. Babensko gyvenantis jo pusbrolis Virmantas su mama Genovaite pridūrė: „Kai turėjome knygų pašonėje, tai skaitydavome be pertraukos. Dabar bus kitaip. Gaila, kad viskas naikinama.“
Prabėgus pusmečiui po Ąžuolaičių bibliotekos uždarymo į Dotnuvos biblioteką buvo teatėjęs tik vienas ąžuolaitiškis.
Buvusi Ąžuolaičių bib­liotekos vedėja Regina Vaicekauskienė tarp knygų sukinėjosi net 53 metus. „Turėjau net 225 skaitytojus. Visą gyvenimą atidaviau, kad žmonės mylėtų knygas, kad šviestųsi, pažintų pasaulį. Negi tikrai reikėjo iš žmonių atimti šią biblioteką?“ – atsiduso moteris.

Panašios naujienos