Giesmės klausysis ir kėdainiečiai

Kėdainių lietuvių ir švedų draugija su Kėdainių „Aušros“ progimnazija rengia nedidelę šv. Liucijos šventę Šv. Juozapo bažnyčioje. Tad trečiadienį 18 val. kas nori pasiklausyti šv. Liucijos giesmės, labai kviečiami ateiti. Tai pirmas pabandymas švęsti šią šventę Kėdainiuose, tokią populiarią Švedijoje. Kol kas ji paprasta ir mažutė, tiesiog šv. Mišių dalis, bet, kaip sako viena iš organizatorių draugijos narė Ingrida Neliupšienė: paprastume dažnai slypi didžiausias grožis.

„Tai buvo mūsų draugijos svajonė – surengti šv. Liucijos šventę Kėdainiuose. Prieš kelis metus buvome suorganizavę visą autobusą kėdainiečių vykti į šią Švedijos ambasados Lietuvoje organizuojamą šventę Vilniuje, Šv. Jonų bažnyčioje. Labai gražu. Kai žengia merginos su degančiomis žvakėmis ir gieda giesmę, tiesiog norisi verkti nuo jaudulio ir iškilmingumo. Galbūt mums pavyks kitais metais suorganizuoti ir didesnę šventę, su chorais, bet dabar mums bus labai gera pabūti mažutėje, kuklioje šventėje. Didelė padėka pagrindinėms šios mažos, bet nuoširdžios šventės organizatorėms, draugijos narėms, Kėdainių „Aušros“ progimnazijos mokytojoms Ingridai Neliupšienei ir Marijai Burneikienei“, − džiugiai šypsodamasi kalbėjo Rūta Švedienė, Kėdainių lietuvių ir švedų draugijos pirmininkė.

Ji taip pat išdavė paslaptį, kad po šio paminėjimo, po šv. Mišių Šv. Juozapo bažnyčioje, visi draugijos nariai dar eis skanauti šafraninių bandelių (švediškai lussekatter) ir gerti karšto gliogo (glögg), nes taip adventiniu metu tradiciškai daro visi švedai.

Paklausta, kas ta Liucija ir kodėl tokia šventė yra švenčiama būtent gruodžio 13 dieną, R. Švedienė paaiškino: „Liucija yra kankinė, šviesos nešėja. Nors šv. Liucija gerbiama kaip šventoji nuo žilos senovės, tačiau apie ją žinoma nelabai daug, jos kankinystės istorija apipinta legendomis. Liucija buvo sicilietė, gimusi pasiturinčioje šeimoje Sirakūzuose ir patyrusi kankinystę persekiojimų metu. Pasak legendų, ji anksti paaukojo savo skaistybę Dievui. Tai išmintinga mergaitė, laukusi Sužadėtinio su degančiu žibintu; mirusi dėl jo, pati suspindo amžinąja šviesa. Ji susijusi su šviesa ir savo vardu (lot. lux – „šviesa“). Jos globa susijusi su šviesa: ji globoja neregius, akių gydytojus ir elektrikus, žemdirbius. Jos prašoma pagydyti akis, grąžinti regėjimą, ji padeda nuo gerklės ligų. Seniau kalendorius neatitiko saulės metų, ir žiemos saulėgrįža būdavo gruodžio 13 dieną. Žmonės dar ir dabar sako, kad per šventą Liuciją − ilgiausia naktis arba trumpiausia diena. Kadaise tai buvo tiesa, nes pagal senąjį Julijaus kalendorių saulėgrįžos diena būdavo gruodžio 13-oji, todėl Liucija susijusi su visomis saulėgrįžos tradicijomis.“

Ši šviesos šventė, minima daugiausia Švedijoje, taip pat – Norvegijoje ir švedų gyvenamose Suomijos teritorijose, skirta Liucijai iš Sirakūzų pagerbti. Skandinavijoje tai yra viena iš vos kelių reikšmingesnių dienų, per kurias prisimenami šventieji. Čia kiekvienas miestas išsirenka savo Liuciją – mergaitę ar merginą. Tą dieną rengiamos procesijos, kuriose eina Liucija, galvą pasipuošusi žvakių vainiku ir lydima baltai apsirengusių mergaičių. Šios dainuoja tradicines dainas, o Liucija nešasi saldainių. Pasakojama, kad Liucija slapta nešdavo maistą romėnų persekiojamiems krikščionims į katakombas. IV a. pradžioje romėnai ją nužudė dėl krikščioniško tikėjimo. Liucijos diena Skandinavijoje žymi Kalėdų laikotarpio pradžią ir yra skirta šviesai bei vilčiai į namus tamsiausiu metų laiku atnešti.