„Man 44-eri. Kartais pagalvoju: gaila, kad filmo kūrybos nesiėmiau anksčiau. Kita vertus, kas yra žmogaus metai ir kas pasakė, kada tinkamas laikas svajoti, kada laikas tas svajones įgyvendinti?“ – sako Kėdainiuose gyvenantis Deivis Ramanauskas.

Kovinio mokslinės fantastikos filmo kūrimas, sako Deivis, yra didžiausia jo sugalvota avantiūra ir nuotykis, o visą savo laisvą laiką jis skiria kūrybai. Kėdainiečiui padeda ir žmona Jurgita – palaiko jį ne tik morališkai, tačiau prisideda ir prie įvairių darbų. Pradžioje Jurgitai teko grimuoti aktorius, ji taip pat prisideda prie scenarijaus kūrimo bei filmo scenose vaidina pati.

– Deivi, esate įkūręs kino studiją, o šis filmas, kurį dabar kuriate – Jums pirmasis. Ar anksčiau turėjote kokių nors sąsajų su kinu?

– Visiškai jokių. Bet mes su žmona nuolat kurdavome įvairius teatralizuotus pasirodymus giminėms, savo bičiuliams. Vieną dieną supratau, kad noriu kažko kito – daugiau, kažko rimtesnio. Taip yra todėl, kad mano labai laki fantazija, turiu daug idėjų, bet ilgai nesubrendau iki filmo.

Kai trūksta komandos narių, sukamės iš padėties. Pavyzdžiui, su pliauške dirba aktoriai, kurie tuo metu nesifilmuoja.

– Tad kaip mintis apie filmą atėjo?

– Tada dirbau vilkiko vairuotoju. Tekdavo važiuoti ir naktimis, jei reisas naktinis. Pamenu, važiuoju vieną naktį. Kelias tuščias. Tad reikia apie kažką galvoti, nes knygos vairuodamas juk neskaitysi. Sumąsčiau kurti filmą. Kai šią idėją apgalvojau, paskambinau savo draugui fotografui, pasakiau jam. Taip pat pasakiau ir tai, kad jis bus operatorius. Iš karto draugui buvo šokas, bet sutiko. O sugrįžęs namo ėmiau rinkti komandą, atsirado dar vienas operatorius, vėliau dar daugiau. Tik jie nėra profesionalai. Turime ir vizažistę, bet kol jos nebuvo, aktorius grimavo mano žmona Jurgita.

– Esate vairuotojas, kuris sugalvojo kurti filmą?

– Ne visai. Esu dirbęs Kėdainių konservų fabrike, ten teko stovėti prie konvejerio. Prieš tai dirbau įvairius programavimo darbus, techniku, kompiuterių inžinieriumi, pardavėju, apsaugos darbuotoju, klojau trinkeles, montavau saulės jėgaines.

– Ar tiesa, kad Jūs keičiate darbus tada, kai jie ima trukdyti filmo kūrimui?

– Taip ir yra. Yra toks posakis: einu į darbą kaip į šventę. Tai aš einu į darbą tam, kad užsidirbčiau pinigų kasdieniam pragyvenimui ir galėčiau sukurti filmą. Tam reikės dar maždaug dvejų metų, nes reikia ne tik nufilmuoti, bet ir sumontuoti.

– Kokie aktoriai vaidina, kaip juos atradote?

– Kai baigiau paruošiamuosius darbus, surinkau techninę komandą – ėmiausi aktorių paieškos. Atsiliepė nemažai žinomų aktorių, net tokių, kurie dirbo Holivude. Surengiau atranką, kalbėjomės, tik pokalbiai dažnai baigdavosi tada, kai pasakydavau, kad filmo kūrimo niekas nefinansuoja ir nėra pinigų. Didžioji dalis profesionalių aktorių dirbti be atlygio nesutiko, o keli – sutiko.

Kurti filmą Deivis sugalvojo vairuodamas vilkiką, vieną naktį važiuodamas tuščiu keliu.

– Kaip galvojate, kodėl žmonės sutiko dirbti be atlygio?

– Nes jiems pasirodė įdomu, jie patikėjo mano idėja, be to, šie žmonės vertina kiekvieną darbą, kurį gali įsirašyti į savo CV. Jiems tai – patirtis.

Atsiliepė nemažai žinomų aktorių, net tokių, kurie dirbo Holivude. Tik pokalbiai dažnai baigdavosi tada, kai pasakydavau, kad nėra pinigų.

Aktoriai sako: kodėl nepabandžius? Žino, kad, jei mums pasiseks – jiems už darbą bus atlyginta, aš juos kviesiu į kitus filmavimus. Kai turėsiu pinigų, aišku, tada bus lengviau su aktoriais, su operatoriais. Bet man jie reikalingi dabar, kai neturiu pinigų.

– Sakyčiau, kad mokate įtikinti žmones, jei pavyko surinkti komandą dirbti iš idėjos.

– Aš tai vadinu motyvacija. Bet, tiesą sakant, išlaikyti komandą, kuri negauna atlyginimo, yra sudėtinga. Tačiau aktoriai, kurie sutiko dirbti, net patys drabužius nusiperka. Kol kas didžiausia problema ne su žmonėmis, o su profesionalia įranga. Nors žmona Jurgita kartais sako, kad su telefonu filmo nenufilmuosi, bet aš žinau, kad yra filmų, nufilmuotų telefonu.

Filmo kūrimas truks apie dvejus metus.

– Visi aktoriai – profesionalūs?

– Ne. Kitų aktorių ieškojau tarp draugų, jų draugų, pažįstamų. Atrenki aktorių ir žiūri pagal išvaizdą, kokiam vaidmeniui – blogiuko ar geriečio – jis labiau tiktų. Dabar aktorių yra per 30, dar ne visi vaidinę, nes jų scenų kol kas nefilmavome.

– Pats irgi vaidinate?

– Aš ir režisierius, ir prodiuseris, ir aktorius. Žmona irgi vaidina. Svarsčiau, kaip parašyti scenarijų, kai nežinau, ar visi aktoriai liks, ar visi bus tuos dvejus metus, kiek ketiname filmuoti. Sugalvojau taip: pagrindinį kurti teks pačiam, nes sunku tiek laiko be atlygio išlaikyti pagrindinio vaidmens atlikėją.

– Apie ką Jūsų filmas?

– Siužeto atskleisti dar nenorėčiau. Filme – mano gyvenimas ir nuotykiai, o aplink esantys žmonės atsiranda tam tikrose situacijose. Buvau pasiryžęs, jei nerasiu aktorių, scenarijų rašyti tik vienam aktoriui – sau. Dėl kūrybiškumo problemų neturiu. Juk yra filmų, kur, pavyzdžiui, vaidina vienas žmogus, gulėdamas karste ar iš kokios telefono būdelės. Kūryba – kaip vandenynas.

Buvau pasiryžęs, jei nerasiu aktorių, scenarijų rašyti tik vienam aktoriui – sau.

– O kodėl kuriate būtent kovinį filmą?

– Nes man jis labiau artimas, domiuosi tuo, domiuosi ir moksline fantastika. Romantinio kino sukurti aš, manau, nesugebėčiau. Kartais, kai žiūriu kokį filmą, matau titrus ir kiek žmonių prie jo dirbo, su baltu pavydu stebiu jų galimybes. Keli šimtai turbūt, o mano komanda kol kas labai maža.

– Filmo kūrimas – ne tik sudėtingas, tačiau ir brangus procesas. Koks Jūsų filmo biudžetas?

– Mano filmas neturi jokio biudžeto, net minusinį. Kai kurie aktoriai iki šiol netiki, kad filmą kuriu neturėdamas jokio finansavimo. Kita vertus, mano komanda manimi tiki – tiki, kad sukursime gerą filmą.

Atskira istorija buvo su ginklais, kurių reikėjo filmo scenoms

Jau skambinau į kino teatrus, domėjausi, ar jie tokį filmą rodytų. Juk Lietuvoje tokio žanro filmų kuriama nedaug. Nustebau, kai jie ėmė klausinėti, kas vaidina, kur filmuojamas, koks biudžetas ir kad kuo greičiau duočiau. Palaukit, sakau, bet jo dar nėra. Supratau, kad paklausa yra.

– Kūryba yra labai nenuspėjama, kartais gali aplenkti Fortūna. Jei Jums nepavyks?

– Kad mums nepavyks – tokios minties net neprisileidžiu. Tiek metų darbo ir nepavyks? Taip negali būti. Aš žinau, jaučiu, kad galiu sukurti gerą filmą. Įkūriau kino studiją, ieškau ir rėmėjų. Sunku. Bet man žmonės, kurie dirba kine, ir sakė, kad bus sunku. Į priekį veda noras, kad ateityje turėčiau širdžiai mielą darbą.

Jau filmavom įvairiose apleistose vietose, kaimo autoservise, senose fermose. Viena iš filmo lokacijų – šeimos namelyje, kurį pasistatėme.

– Kokiose vietose filmuojate?

– Jau filmavom įvairiose apleistose vietose, kaimo autoservise, senose fermose, bet yra numatyti ir filmavimai Vilniuje, Panevėžyje. Viena iš filmo lokacijų – šeimos namelyje, kurį pasistatėme. Jį reikia remontuoti, bet kol nenufilmavome scenų – remontuoti negalime, nes jis puikiai tinka filmavimui.

– Filmuojant buvo, matyt, ir nuotykių?

– Per pirmuosius filmavimus buvo visko. Kažkas iš aktorių mėgėjų neišmoko teksto, kažkas pamiršo. Sako: neturėjau laiko, skaičiau, bet pamiršau, nesupratau. Ir negaliu nieko blogo sakyti, nes nemoku jiems atlyginimo. O profesionalai dirba puikiai, matai, kad jie ruošėsi, atlieka namų darbus. Aš taip pat mokausi iš jų, stebiu, kaip jie dirba. Per kelis pirmuosius filmavimus užtrukome maždaug iki keturių ryto. Nufilmuoti kovinio filmo sceną reikia daugiau laiko nei kokią romantišką.

Filmo scenos filmuojamos įvairiose vietose.

Buvo, kad komandos nariai nesusikalbėjo, kildavo konfliktų. Tada man tenka būti ne režisieriumi, o gaisrininku, kuris gesina tuos konfliktus. Negali leisti, kad žmonės susipriešintų.

Atskira istorija buvo su ginklais, kurių reikėjo filmo scenoms. Pirkti – nėra už ką, tad prašiau iš visų pažįstamų, kurie turi įsigiję pramoginius, panašius į tikrus. Keli draugai porą tokių šautuvų davė, kelis gaminau pats savo garažiuke, kiti nusipirko patys.

Kai trūksta komandos narių, sukamės iš padėties. Pavyzdžiui, su pliauške dirba aktoriai, kurie tuo metu nesifilmuoja. Yra reikalų su specialiaisiais efektais. Tarkime, reikia lėktuvo, bet jo nenusipirksim. Tad lėktuvas bus įmontuotas kompiuteriu.

Kurdamas filmą pastebėjau, kad vaidinti tikrai gali ir ne profesionalūs aktoriai, tik reikia sutikti tinkamus žmones ir gerai su jais padirbėti. Talentingų žmonių tikrai yra.

Rolano Valionio ir asmeninio archyvo nuotr.

Titulinė nuotrauka: „Mano filmas neturi jokio biudžeto, net minusinį“, – sako kėdainietis D. Ramanauskas.

Panašios naujienos