Darbas olimpiniame burbule: didžiulė įtampa ir jokių pramogų

Olimpinės aistros po Tokijo olimpinių žaidynių socialiniuose bokso bendruomenės tinkluose dar verda, dar aptarinėjami rezultatai, teisėjų sprendimai.

Būsimą Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) sprendimą, ar sugrąžinti bokso sporto šaką į olimpiečių šeimą, lėmė ir kėdainiečio Gintaro Šniukštos, aukščiausios tarptautinės kategorijos bokso teisėjo, darbas olimpiniame bokso turnyre.

Kėdainietis buvo vienintelis Lietuvos bokso atstovas Tokijo olimpiadoje.

31-ai kovai G. Šniukšta teisėjavo Tokijo olimpiados bokso turnyre. 

Daugiau kaip du mėnesiai bokso

Bokso teisėjai į Tokiją pirmieji atskrido ir paskutiniai, jau po uždarymo ceremonijos, išskrido. 21 dieną tekančios saulės šaly Gintaras gyveno vien boksu.

Nors, pats prisipažino, tam jis paskyrė žymiai daugiau laiko ir emocijų – įtemptas buvo visas pasiruošimo mėnuo prieš išvykstant olimpiadon, dar porą savaičių jautėsi gyvenąs olimpiniu ritmu ir grįžęs namo į Kėdainius.

Boksui durys atsivėrė plačiai

Boksui sužibo viltis vėl tapti olimpine sporto šaka. Prie to labai prisidėjo ir kėdainietis G. Šniukšta.

Priminsime, kad po 2016 m. Rio de Žaneiro olimpiados bokso turnyre kilusio didžiulio skandalo, dėl ko po žaidynių buvo nušalinta 60 teisėjų, TOK suspendavo tarptautinės bokso asociacijos (AIBA) narystę.

Kėdainietis olimpiniame bokso turnyre teisėjavo 9-ioms kovoms ringe ir 29-ioms – buvo šoninis teisėjas. Šoniniu teisėju Gintaras buvo atrinktas dirbti ir 3 finalinėms kovoms.

G. Šniukštos darbas olimpiniame bokso turnyre buvo įvertintas. TOK padėkos laiškas Gintarą pasiekė jau Kėdainiuose, olimpiadoje ne kartą pagyrimo žodžius jis girdėjo iš kolegų bei komandų atstovų.

Gintaras pasidžiaugė, kad puikiai įvertintas visos bokso teisėjų komandos darbas olimpiadoje. Jiems padėką spaudos konferencijoje išreiškė sportininkų atstovai. O gautame laiške iš TOK rašoma ir tai, kad, nors dėl bokso likimo dar galutinai neapsispręsta, durys jam labai plačiai atsivėrė.

Jautėsi stebimi

Prisimindamas darbą olimpiadoje Gintaras neslepia, kad teisėjams teko patirti didžiulę įtampą ir spaudimą.

„Emociškai buvo jaučiamas didžiulis spaudimas. Net ir olimpiadai pasibaigus, grįžęs namo dar dvi savaites „dalyvavau olimpiadoje“, – sakė kėdainietis bokso teisėjas.

Teisėjams kas dieną buvo primenama: „Jūs suprantate, kokios tai varžybos, kad jas stebi ir jus vertina visas pasaulis, jūsų draugai ir ne tik. Atsiminkit, kad atstovaujat savo šaliai, savo šeimai.“ Visąlaik jiems buvo primenama, kad turi bokso sporto šaką sugrąžinti į olimpinę šeimą.

„Žmonių ratas nuolat supo, net nesupratom, kas jie ir iš kur, nuolat jautėmės stebimi ir pasiklausomi. Ypač – viešbutyje. Pareini į kambarį ir pas kolegą vakarot nenueisi, – pasakojo Gintaras. –  Pavyzdžiui, susirinkome visi teisėjai nusifotografuoti bendrai nuotraukai viešbučio foje. Nusiėmėme kaukes, ir iškart pradėjo pypsėti mums pranešimai į telefonus su raginimais užsidėti kaukes.“

Slėgė teisėjus ir asmeninė atsakomybė. Kaip sakė Gintaras, per įtampą nepajuto net aklimatizacijos. Viskas susidėjo į vieną. Pasak jo, jaunesni, problemų dėl sveikatos neturintys keturiasdešimtmečiai kolegos vaistų nuo galvos skausmo paprašydavo, bet padėdavo jiems tabletė nuo kraujo spaudimo.

„Pastebėjau, kaip drebėjo kolegos teisėjo rankos maunantis pirštines prieš lipant į ringą. Didžiulė atsakomybė, – prisiminė G. Šniukšta. – Pavyzdžiui, boksuojasi azerbaidžanietis prieš armėną. Kova vyksta taškas į tašką ir turi atiduoti pergalę kažkuriam. Supranti, kokių epitetų sulauksi iš pralaimėjusios pusės trenerių ir gerbėjų. Tokią kovą man teko teisėjauti šoniniu teisėju. Nugalėjo armėnas, kuris vėliau tapo ir olimpiados prizininku“.

Teisėjo diena

Iki finalo teisėjai bokso kovoms buvo parenkami kompiuterinės programos, siekiant nešališkumo atsižvelgiant į kontinentą, iš kurio atvykęs teisėjas ir kovosiantys ringe sportininkai. O teisėjus finalinėms kovoms jau parinko olimpiados bokso turnyro techniniai delegatai. Iš 36 bokso turnyre dirbusių teisėjų svarbiausioms – finalinėms kovoms buvo atrinkta 20 (4 brigados). Vienu iš finalui atrinktų teisėjų buvo ir G. Šniukšta.

Bokso teisėjai nežinodavo, kuriai boksininkų porai teks teisėjauti. Ryte jie visi susirinkdavo vienoje patalpoje, kurioje praleisdavo visą dieną. Kaip pasakojo Gintaras, toje  patalpoje buvo keturi televizoriai, stalai su kėdėmis. Du televizoriai buvo skirti įvykusių kovų peržiūrai, teisėjams analizuoti savo ir kolegų darbą, o kiti du tiesiogiai transliavo kovas iš salės. Ir visą dieną teisėjai neturėdavo teisės iš tos patalpos išeiti. Kas kortomis žaisdami laiką trumpindavo, kas kitokius stalo žaidimus žaidė, kas sugebėjo ir knygą skaityti. 36 bokso arbitrų kompanija nevengė ir pašmaikštavimų tarpusavyje.

Bokso turnyro atstovas ateidavo pas teisėjus, paskelbdavo vardus ir pavardes ir išvesdavo teisėjus į salę. Po pirmo raundo į salę išvedama teisėjų brigada kitai kovai. Vienu metu salėje viename ringe vyko viena kova. Ir taip – visą dieną.

Pandeminiai apribojimai

“Varžybos. Grįžti į viešbutį ir būni savo kambaryje. Pusryčius valgėme viešbutyje. Vakarienė jau buvo mūsų rūpestis, – tokią pandeminę dienos rutiną Tokijuje papasakojo Gintaras. – Išeiti niekur negalėjome. Miesto mačiau tik tiek, kad du kartus per tris savaites teko važiuoti į boksininkų svėrimą ir vieną laisvą dieną organizuotai mums važiuojant autobusu dairantis per langus tris valandas aprodė Tokiją. Niekur nesustojome, išlipę nebuvome.”

Tokijas kėdainiečiui paliko tuščio miesto įspūdį, sakė tik centre buvo daugiau žmonių ir transporto. Sužavėjo miesto švara ir tvarka. Taip pat malonius įspūdžius paliko japonų paslaugumas, mandagumas ir draugiškumas.

“Kėdainiuose automobilių eismas didesnis, nei man atrodė Tokijuje, – juokavo Gintaras. – Nežinau, ar dėl olimpiados, ar dėl pandemijos, o gal – dėl visko. Važiavome darbo metu, matyt, jie ten visi dirba. Ir per viešbučio langą žvelgiant iš aštuoniolikto aukšto atrodė, kad vienas kitas automobiliukas tepravažiuodavo gatve. Nors aplink buvo gyvenamasis rajonas, žmonių nesimatė. Kur jie buvo – nežinau.”

Kaip sakė G. Šniukšta, bokso teisėjai nebuvo olimpiniame kaimelyje. Gyveno viešbutyje mieste, šalia – 10 min. pėstute kelio su visomis patikromis – arenos, kur vyko bokso turnyras. (Įprastai toje arenoje vyksta sumo imtynės.)

Lietuvos pareklamuoti kėdainietis sako galimybės neturėjęs, nes privalėjo vilkėti olimpinę aprangą, skirtą teisėjams. Tik viešbučio kambario sieną Gintaras papuošė trispalve ir Kėdainių vėliavomis. Ir Lietuvos olimpiečių Gintaras nesutiko, ir olimpiados atidarymą bei uždarymą matė tik per televizorių.

Teisėjavimas – darbas

Ar neapmaudu būnant egzotinėje šalyje, į kurią gal daugiau niekada ir neatvažiuosi, sėdėti uždarytam viešbutyje? “Ne egzotikos pamatyti važiavome. Ne kaip turistai buvome pakviesti, – sako Gintaras. – Pirmosios boksininkų kovos prasidėdavo 11 val. ryto ir namo grįždavome 10-11 val. vakaro. Leisdavo per poros valandų pertrauką bent iki viešbučio pareiti kojas ištiesus pailsėti. Apie jokį išėjimą į miestą net kalbos negalėjo būti. Tai – darbas. Labai džiaugėmės, kai į ekskursiją autobusu išvežė, nors tiek Tokijo pamatėme.”

Paklaustas, gal už tokį darbą gerai sumokama, Gintaras sakė, jog olimpiada nėra komercinis renginys. Bokso teisėjams buvo skirta po 85 JAV dolerius dienpinigių.

Paklaustas, ar visi teisėjai atlaikė tokius apribojimus, Gintaras sakė, jog Tarptautinis olimpinis komitetas atrinko atsakingus žmones. „Žinojome, kur atvažiavome, kokia yra pandeminė padėtis, negi imsi čia kažkur lakstyti“, – pasakojo G. Šniukšta.  Ir kaip pavyzdį pridūrė: žmonių daug – rūkančiųjų vienetai. Beje, ir alkoholio vartoti teisėjams nevalia.

Aukščiausias lygis

Paprašytas įvertinti Tokijo olimpinio bokso turnyro meistriškumo lygį, aukščiausios kategorijos bokso teisėjas sako, kad aukštesnio nėra. „Nors kažkas bandė sakyti, kad ne patys stipriausi pasaulio boksininkai Tokijuje kovojo, bet vis tiek kovojo visi pagrindiniai šalių sportininkai, – pasakojo G. Šniukšta. – Sakykime 20 iš 32 stipriausių pasaulio boksininkų kovojo Tokijuje. Aukštą varžybų lygį parodo vien tai, kiek uzbekų, kazachų – pasaulio, kontinentų čempionų – neprasiveržė į  finalą. Šių šalių komandos dalyvavo olimpiname bokso turnyre visos sudėties – 13 boksininkų. Tačiau uzbekai iškovojo tik vieną čempiono titulą ir dvi prizines vietas, kazachai – tik vieną prizinę.“

Didžiausią įspūdį palikusi kova

„Be abejo, daugiausiai triukšmo ir diskusijų olimpiadoje sukėlusi finalinę ukrainiečio ir brazilo kova, kuriai aš teisėjavau šalia ringo, – prisimena Gintaras. – Ukrainietis, pasaulyje pagal reitingą Nr. 1 savo svorio kategorijoje (75 kg), du raundus laimi, visi penki teisėjai atiduoda jam pergalę. Minutė trečio raundo praeina, ir brazilas jį nokautuoja. Ir auksas – brazilui. Ukrainiečiui tai buvo be galo skaudu, nes pergalė jau buvo beveik garantuota.“  Po šios kovos visas bokso pasaulis ir žiniasklaida ūžė, televizija nuolat kartojo tą momentą su stop kadrais.

Gintaras prisipažino, kad gaila buvo vaikinuko, iki finalo jis atėjo per labai sunkias kovas, o finale šitaip nepasisekė. „Apmaudu buvo visiems. Po tos kovos jau išėję iš salės dar ilgai aptarinėjome. Dar svarbiausia viskas vyko prie pat mano kampo, kuriame teisėjavau, – pasakoja patyręs bokso teisėjas. – Mačiau, kad po kovos, kai priešininko ranką ringo teisėjas pakėlė, ukrainietis dar nebuvo „grįžęs į save“.

Apie kitą olimpiadą dar negalvoja

Į kėdainiečio elektroninį paštą dar tebeplaukia nuotraukos iš kolegų telefonų ir fotoaparatų. Dar bendrame socialiniame tinkle aptarinėjami įspūdžiai iš Tokijo olimpinių žaidynių. Ir apie kitas olimpines žaidynes, turėsiančias įvykti Paryžiuje, Gintaras sako dar negalvojantis. Tačiau netrukus jis krausis lagaminą kelionei į Juodkalniją. Ten spalį aukščiausios kategorijos bokso arbitras teisėjaus Europos jaunimo bokso čempionate.