Olimpiados teisėjas = olimpinis čempionas

Varžybų teisėjui, kaip ir sportininkui, dalyvavimas olimpiadoje – aukščiausias pasiekimas. Sporte olimpinių žaidynių teisėjų statusas yra prilygintas olimpiniams čempionams.

Kėdainietį bokso trenerį Gintarą Šniukštą Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK) pakvietė teisėjauti Tokijo olimpiadoje (liepos 24-rugpjūčio 8 d.). Vieninteliam iš Pabaltijo bokso teisėjui tekančios saulės šalyje teks dvi misijos: reprezentuoti Lietuvą bei nepriekaištingu teisėjavimu prisidėti prie bokso išlikimo olimpine sporto šaka.

Kasdien Gintarą pasiekia vis nauja informacija iš TOK, kontaktuojama internetu ir liepos viduryje kėdainietis atsidurs Japonijos sostinėje Tokijuje, kur liepos 24 dieną įvyks 2020 m. Olimpinių žaidynių atidarymas. Boksininkai kovas pradės pirmieji.

Po skandalo – per padidinamą stiklą

Po 2016 m. Rio de Žaneiro olimpiados bokso turnyre kilusio didžiulio skandalo, dėl ko po žaidynių buvo nušalinta 60 teisėjų ir TOK suspendavo AIBA narystę. Bokso sporto šakai iškilo grėsmė būti pašalintai iš olimpinių žaidynių.  

AIBA – tarptautinė bokso asociacija  (pranc. Association Internationale de Boxe Amateur) – pagrindinė pasaulio boksą prižiūrinti organizacija, kuri rengia pasaulio čempionatus ir atstovavusi bokso interesams olimpinėse žaidynėse.

TOK bedė pirštu į tris problemines bokso sritis – teisėjavimą, AIBA finansų skaidrumą ir pačią naujojo AIBA prezidento uzbeko Gafuro Rachimovo personaliją. Prezidentą uzbeką pakeitė prezidentas rusas, lydimas didelio rėmėjo – “Gazprom”,  didžiausios Rusijos bendrovės ir didžiausios pasaulyje gamtinių dujų tiekėjos.

Kol bokso federacija sprendžia savo reikalus, TOK organizuoti bokso turnyrą Tokijo olimpiadoje pavedė tarptautinei gimnastikos federacijai, kurios prezidento asmeninį kvietimą gavo G. Šniukšta.

Teisėjavimas lems ne tik medalius

 “Ar sugrįš AIBA į TOK nares, kažkiek priklausys ir nuo mūsų, bokso teisėjų, nepriekaištingo darbo olimpiadoje, – sako G. Šniukšta. – Turime pateisinti TOK ir AIBA lūkesčius. Po olimpiados spręsis, ar bokso federacija sugrįš į Olimpinio komiteto narius. Tai lems, ar boksas išliks olimpine sporto šaka.”

Pasak Gintaro, būtų labai skaudu, jei visą laiką boksui buvus olimpine sporto šaka, jo nebeliktų olimpiadose. Bokso varžybos – vienos iš populiariausių ir žiūrimiausių visame pasaulyje. Būtų labai didelė netektis ir pačiam olimpiniam judėjimui.

“Dabar į teisėjavimą bokse olimpiadoje bus žiūrima per padidinamąjį stiklą, – nusiteikęs G. Šniukšta. – Dividendų bokso teisėjai jau užsidirbome prieš trejus metus universiadoje Argentinoje. Sulaukėme daug padėkų už nepriekaištingą darbą. Kaip mums sakė, pirmą kartą dėl teisėjavimo negauta nė vieno priekaišto nei iš trenerių, nei iš žiniasklaidos pusės.”

Tikėjosi ir laukė

Tarptautinės bokso federacijos aukščiausią 3 žvaigždžių kategoriją turintis 55 metų G. Šniukšta pastaruoju metu teisėjavo visose svarbiausiose tarptautinėse varžybose – pasaulio, Europos ir Azijos suaugusiųjų čempionatuose, 2018 m. jaunimo olimpinėse žaidynėse Buenos Airėse (Argentina) ir daugiau negu dešimtyje Europos jaunimo ir jaunių čempionatų.

  Apie 80 teisėjų buvo atrinkti teisėjauti Tokijo olimpinių žaidynių atrankos turnyruose įvairiuose žemynuose. Kadangi Europos zonos atrankos turnyre lietuvis negalėjo teisėjauti, nes jame dalyvavo lietuviai, G. Šniukšta gavo kvietimus teisėjauti Amerikos, Afrikos ir Azijos atrankos turnyruose. Dėl pandemijos sudalyvavo tik vienoje atrankoje – Dakare.

Gintaras neslepia, kad juto gerą savo darbo įvertinimą po Dakaro, tad turėjo vilties būti pakviestas į olimpiadą.  “Gavau anketą, užpildžiau ir laukiau”, – sako kėdainietis bokso teisėjas.  

Lietuvoje – tik keturi

Gintaras – trečioje olimpiadoje teisėjausiantis lietuvis bokso teisėjas po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo.

Lietuvoje aukščiausią, trijų žvaigždžių, bokso teisėjo kategoriją turi keturi bokso teisėjai. Gintaras didžiuojasi, kad du iš jų – kėdainiečiai: jis ir Vilius Bobinas. Dar vilnietis Rytis Vasiliauskas ir Londono bei Rio de Žaneiro olimpiadose teisėjavęs marijampolietis Kęstutis Bagdonavičius.

Be G. Šniukštos, dar trys teisėjus kitose sporto šakose – Ringą Baltrušaitytę, šaudyme iš lanko; Saulių Binevičių, plaukime ir Edviną Krungolcą, penkiakovėje – turės Lietuva Tokijo olimpiadoje.

Vienintelis iš Lietuvos ir Pabaltijo

Tokijuje G. Šniukštai teks teisėjauti ir ringe, ir šone. Kokioms kovoms teks teisėjauti, Gintaras dar nežino. Viena aišku, kad saviškiams tikrai neteks – pirmą kartą Lietuvos boksininkų nebus olimpiadoje. Gintaras – vienintelis bokso sporto šakos atstovas iš Pabaltijo.

Pirmą kartą olimpinėse žaidynėse nekovos nė vienas Lietuvos boksininkas. 

“Visą laiką turėjom olimpietį bokso turnyre. Tikrai yra atitinkančių olimpinį lygį boksininkų Lietuvoje, – sako G. Šniukšta. –  Edgarui Skurdeliui olimpinės atrankos varžybose Londone nepasisekė – jam lemiamoje kovoje prakirto antakį, kova buvo nutraukta, pergalė taškais 3:2 pripažinta ir olimpinis kelialapis atiteko varžovui azerbaidžianiečiui.”

Gintaro manymu, ši pergalė buvo nulemta teisėjo sprendimo. Nesiima jis vertinti teisėjo, bet, analizuodamas situaciją, svarsto, kad galėję būti ir kitaip. Tokijo bokso turnyras galėjo ir nelikti be nors vieno lietuvio boksininko ringe. Ir 20-metei boksininkei Gabrielei Stonkutei, ringe kovojusiai su labiau patyrusia 28-erių ukrainiete, nepavyko iškovoti kelialapio atrankos varžybose.

Taisyklės tos pačios ir moterims

Gali tekti Tokijuje Gintarui teisėjauti ir moterų kovoms. Paklaustas, kuo skiriasi moterų boksas nuo vyrų, jis tvirtai atsako, kad niekuo.

„Viskas tas pats, kaip vyrams. Visos tos pačios taisyklės. Skirtumas, kad moterys boksuojasi su šalmais, – pasakoja aukščiausios kategorijos bokso teisėjas. – Moterų boksas pasiekęs tokį lygį, kad kovas ringe nelabai ir atskirsi nuo vyrų. Moterų boksas labai tobulėja, keičiasi visame pasaulyje, ypač – kai tapo olimpine sporto šaka.“

Sunkus ir labai įdomus darbas

Ar turi teisėjai laiko pasidairyti po miestą ar šalį, kuriuose vyksta turnyrai? Pasak Gintaro, visą laiką būna laisva diena varžybose. Varžybų šeimininkai pasirūpina savo šalies pristatymu, organizuoja ekskursijas, įspūdingus priėmimus valstybiniu lygiu. “Susipažįsti su skirtingomis kultūromis, plečiasi akiratis, bendravimo ratas, – teigiamas puses įvertino G. Šniukšta. – Turi tinkamai atstovauti savo šaliai. Kokį mato tave, tokį įspūdį ir apie mūsų šalį susidaro.”

G. Šniukšta 2017 m. pasaulio bokso čempionate Hamburge su Rei de Silva, vienu iš atsakingų AIBOS vadovų.  (Kėdainių bokso federacijos "Facebook'o" nuotr.)

Ar teisėjams dažnai tenka bendrauti su žiniasklaida? AIBOS taisyklės varžybų metu teisėjams draudžia bendrauti su žiniasklaida.

Kas sunkiausia teisėjo darbe? “Kol “storą odą” užsiauginau, teko patirti trenerių spaudimą, priekaištų, – prisimena Gintaras. –  Ypač pietiečiai mėgsta garsiai ir viešai reikšti savo nuomonę apie teisėjavimą. Yra skirtingo mentaliteto trenerių ir taktikų. Kol perpratau tai, būdavo labai nemalonu. Dabar jau teisėjai nuo sportininkų yra atskirti – apgyvendinami atskirai.”

Ar buvo bandymų susitarti prieš rungtynes? „Gal todėl aš ir teisėjausiu olimpiadoje, kad tai – ne apie mane, – sako aukščiausios kategorijos bokso teisėjas. – Niekados nekurk jokių velniavų – mano gyvenimo moto. Pamenu, kai jaunas dar buvau, pajunti, kad suklydai teisėjaudamas, bandai išlyginti skriaudą ir gaunasi, kad ir kovą sugadini, ir sau susigadini…”

Ar ramiai teisėjas miega prieš kovą ir po jos? Kaip Gintaras sako, dabar jau – ramiai. Nors prisipažino, kad jaudulio šiek tiek būna. “Visada jaudinuosi prieš pirmus kartus. Tokijas bus pirmas kartas, – prisipažįsta daugiau kaip dvidešimtmetį ringe ir šalia jo teisėjaujantis kėdainietis. – Bokso teisėjų komandas girdi visa arena, jiems prisegti mikrofonai. Po kovų dažnai peržiūriu įrašus, įsivertinu savo darbą.”

Gintaro įsitikinimu, teisėjas neturi taisyklių taikyti nei per švelniai, nei per griežtai. “Mes juk suprantam, kad boksininkai į ringą lipa kovoti, teisėjo užduotis – numatyti ir įvertinti situaciją į priekį. Tai smūgiuojanti sporto šaka, turime sportininką saugoti”, – sako G. Šniukšta.

Pirmiausia pasidžiaugė treneriui

Pirmas žmogus, su kuriuo G. Šniukšta pasidžiaugė žinia apie pakvietimą į Tokijo olimpines žaidynes, buvo Kėdainių bokso mohikanas, treneris Reimundas Baltrūnas.

11-metį G. Šniukštą į bokso sekciją pas trenerį R. Baltrūną atvedė tuo metu buvęs boksininkas Kęstutis Beržinskas, kuriam už akių Gintaras užkliuvo besipešantis kieme Smilgos gatvėje. “Ir dabar atsimenu, kaip jis Baltrūnui sakė: “Tu pažūrėk, kaip tas vaikas juda”, – šypsosi Gintaras.

Judrus vaikas iškart lankė tris sporto šakas Kėdainių sporto mokykloje. Iš ryto – futbolą miesto stadione, po pietų – boksą Vilainiuose. Kai kuriomis dienomis dar ir į krepšinio treniruotes buvusioje sporto salėje dabartinėje Kalvinų bažnyčioje nubėgdavo.

Kodėl pasirinko vis dėlto boksą? “Labiausiai patiko, – sako G. Šniukšta. – Be to, buvau neaukšto ūgio. Krepšiniui, aišku, buvau per mažas. Futbolą žaisti labai gerai sekėsi. A. A. treneris Algis Špokas ne kartą ėjo pas mano mamą įkalbėti, kad likčiau futbole. Sakydavo: “Na kur tu leidi vaiką, atidaužys vaikui galvą, taigi jis taip puikiai žaidžia futbolą, iš abiejų kojų muša…”.

“Pirmą pergalę atsimenu, ji Šiauliuose buvo. Svėriau apie 30 kg, į ringą per apačią įlįsdavau”, – juokiasi Gintaras prisimindamas. Po to ilgai, gal apie 20 kovų iš eilės Gintaras laimėjo. Tokia sėkmė labiausiai ir nulėmė, kad futbolas liko šone. Be to, bokse Gintaras, sako, jautėsi saugus, prižiūrimas vyresnių sportininkų. Kaip prisimena, futbole teko žaisti ir už metais kitais vyresnių komandas, ten vyresnieji ir sumuštinius iš jaunesnio komandos žaidėjo atimdavę, ir apstumdydavę. Bokse tokių dalykų, pasak Gintaro, nebūdavę niekada.

Bokse – su broliu ir sūnumis

Lietuvos jaunimo čempionas, TSRS ginkluotųjų pajėgų (VDV) pirmenybių, kurios tuo metu buvo aukšto lygio, dalyvaudavo tarptautinės klasės sporto meistrai, antroji vieta, moksleivių spartakiadų čempionas – G. Šniukštos boksininko pasiekimai.

Gintarui grįžus iš armijos, boksas baigėsi, prasidėjo darbas, šeima. Savo malonumui į bokso salę tenueidavo pasportuoti.

Į boksą, jau kaip teisėjas, Gintaras sugrįžo po 13 metų pertraukos. Per Naujuosius metus V. Bobino Gintarui padovanotos baltos – teisėjo – kelnės tapo simbolinėmis. “Tai buvo lūžis apsispręsti, – prisipažįsta Gintaras, kurį V. Bobinas ir labiausiai Gintaro šviesios atminties brolis Mindaugas, bokso treneris, ragino sugrįžti į boksą, kaip teisėją.

Gintaras šešeriais metais vyresnį brolį Mindaugą, jau devintoką prikalbino iš futbolo pereiti į boksą. Suaugęs Mindaugas ir bokso trenerio kelią pasirinko, baigęs tuometinį Kūno kultūros institutą. O Mindaugas jaunėlį į boksą sugrąžino.

Šniukštų pavardė Kėdainių bokse skambėjo keletą dešimtmečių.  Gintaro ir Mindaugo pėdomis pasekė ir jų sūnūs. Gintaro sūnus Raimondas (1985 m. g.) – Lietuvos jaunimo prizininkas. Mindaugo sūnūs Karolis – Lietuvos čempionas, Povilas –  šalies jaunių prizininkas.