Vakar, gegužės 31-ąją, spektakliu ,,Marytė“, parodytu Josvainių kultūros centre, prasidėjo tradiciniu tapusio Kėdainių krašto muziejaus organizuojamo Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo festivalio renginiai.
Prieš spektaklį Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis pasidžiaugė, galėdamas paskelbti jau penktojo Česlovo Milošo festivalio pradžią.
Šis festivalis išskirtinis tuo, kad jis prasideda ne Kėdainiuose, o Josvainiuose, jame bus net 14 renginių. Renginiai – labai įvairių žanrų, kokie jie bus ir kur vyks, bus galima sužinoti iš afišų, Kėdainių krašto muziejaus internetinio puslapio bei ,,Kėdainių mugės“ portalo ir feisbukų.
Mintyse – Ukrainos vaikų likimas
,,Šiandien pradedame ypatingu renginiu, kurį svajojau atvežti į Kėdainius – tai spektaklis ,,Marytė“ pagal Alvydo Šlepiko romaną ,,Mano vardas Marytė“. Jis pasakoja apie po Antrojo pasaulinio karo našlaičiais tapusių tūkstančių Rytų Prūsijos vaikų likimą. Labai simboliška, kad šio spektaklio režisierius yra ukrainietis Stas Žirkov.
Manau, kad žiūrėdami šitą spektaklį pagalvosime apie tuos vargšus vaikus, kurie bėgo pas mus į Lietuvą ir gelbėjosi nuo bado ir mirties. Kartu mes galvosime apie tūkstančius sulaužytų Ukrainos žmonių, Ukrainos vaikų likimą, apie tūkstančius jų, tapusių našlaičiais, apie tūkstančius prievarta išvežtų į Rusiją ir ten įvaikintų.
Ir kartu pagalvosime kaip mes čia gerai gyvename, labai dažnai užsiimame menkniekiais, tuštybėmis ir keliam audras vandens stiklinėje“, – pristatydamas spektaklį, susietą su šių dienų aktualijomis sakė Krašto muziejaus direktorius R. Žirgulis.
Viena iš aktorių – ir kėdainietė
Po spektaklio, kuriame pagrindinį Renatės – Marytės personažą įkūnijo iš Kėdainių kilusi, Kėdainių šviesiąją gimnaziją baigusi Andra Kavaliauskaitė, dėkota už tas emocijas, kurios verčia galvoti kas vyksta ir dabar, visai netoli nuo mūsų.
Dėkota ir festivalio rėmėjams – Lietuvos Kultūros tarybai bei Kėdainių rajono savivaldybei, Josvainių kultūros centro šeimininkams ir aišku, festivalio dalyviams.
R. Žirgulis (kairėje) ir Alytaus miesto teatro aktoriai. 
Po spektaklio. 
Šviesiosios gimnazijos mokytoja Giedrė Morkūnienė (kairėje) pasveikino buvusią auklėtinę A. Kavaliauskaitę (antra iš dešinės).
,,Visi laukiami toliau dalyvauti festivalio renginiuose, artimiausi vyks šį penktadienį Daugiakultūriame cente“, – kvietė rajono bei miesto gyventojus R. Žirgulis.
Nušviečia ,,Vilko vaikų“ situaciją
Romanas „Mano vardas – Marytė“ nušviečia vieną iš baltųjų istorijos dėmių – vadinamų ,,Vilko vaikų“ situaciją. Po Antrojo pasaulinio karo Rytprūsių vokietės siuntė vaikus anapus Nemuno, kur buvo duonos, ir vokietukai ėjo į Lietuvą, dirbo pas ūkininkus, elgetavo, o sunkiai uždirbtą maistą nešė savo badaujančioms šeimoms. Vieni juos glaudė, kiti – išnaudojo, dar kiti – vijo nuo savęs.
Vokiečių mergaitės Renatės, gavusios lietuvišką vardą Marytė, ir jos šeimos istorija atskleidžia daugelio pabėgėlių tragišką likimą, pirmuosius pokario metus Rytprūsiuose ir Lietuvoje. Romano autorius rėmėsi tikrais faktais, „Vilko vaikų” ir jų artimųjų pasakojimais. Spektaklyje panaudotas ir dokumentinis kadras – dabar jau garbaus amžiaus „Vilko vaiko” prisiminimas.
,,Karus kažkas pradeda, kažkas tampa nugalėtojais, tačiau našlės ir vaikai pralaimi visada. Antrasis pasaulinis karas pasibaigė, jie – tarp pralaimėjusių, nes žuvusieji buvo jų tėvai, o našlės – jų motinos. Pasaulis plytėjo piktas ir pavargęs. O jie – tik vaikai. Tačiau – vilko vaikai. Ši knyga – apie meilę ir užuojautą. Ir apie atmintį“, – taip savo romaną, pagal kurį ir buvo pastatytas šis spektaklis apibūdino pats jo autorius Alvydas Šlepikas
Tai istorija ir apie Ukrainą
Spektaklio režisierius ukrainietis S. Žirkovas yra pripažinęs, kad istorinės karo ir pokario žmonių likimų temos jam artimos. Todėl scenoje ne tik mergaitės Renatės šeimos tragiška istorija, bet ir kiti tikroviški pasakojimai, su pačių aktorių šeimų, draugų istorijų improvizacijomis. Tai istorija ir apie Ukrainą…
Spektaklyje S. Žirkovas ne tik pasakoja rečiau paliečiamą istorinę vilko vaikų temą, bet ir kalba apie dabartį. Spektaklis nevengia skatinti emocijų, nebijo pasirodyti itin sentimentalus ir byloti publikai, kad primintų istoriją, kuri taip greitai pamirštama, o kai kam išvis nežinoma, ir išsakytų požiūrį į įvykius, kurių liudininkai esame šiandien.
Visi festivalio renginiai čia:
