Augintinis ir nepriekaištingai graži veja – (ne)suderinama?

Turintys sklypus ir augintinius žino, kad išlaikyti gražią veją gali būti sudėtinga dėl naminių gyvūnų. Vejai kenkia šunų šlapimas, problemų gali kelti ir keturkojo pomėgis parausti žemę.

Pasak Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos docento dr. Evaldo Klimo, visose vejose gyvena vienokia ar kitokia gyvūnija. Padaryti, kad jos nebūtų, – neįmanoma, tačiau spręsti sukeltas problemas galima ir tenka dažnokai, rašoma pranešime žiniasklaidai.

„Veja yra gyva gamtos dalis, tad joje nuolat vyksta panašūs gyvybės procesai kaip ir laukinėje pievoje. Būtina atminti, kad sklype nuolat laikant palaidą šunį šlapimo dėmių atsiranda neišvengiamai. Todėl šeimininkas turi apsispręsti, kas jam svarbiau – vejos išvaizda ar šuns laisvė“, – teigia ekspertas.

Kenkia azotas

Šunų šlapimo dėmės yra, ko gero, labiausiai į akį krentantis ir erzinantis estetinis vejos trūkumas.

Mažų veislių šunų šlapimo kiekis nėra didelis, tad žolė „tualeto“ vietose būna dosniai patręšta, tamsiai žalia ir pastebimai aukštesnė negu aplink esanti, o išdeginimo dėmelių pasitaiko tik augintinio itin pamėgtose ir dažniausiai lankomose vietose. Beje, šunų išmatos žolės beveik negadina, jeigu yra iš karto surenkamos.

Šunį ir toliau laikant palaidą, tiek šlapimo dėmių, tiek išraustų duobių atsėjimas nuolat kartosis ir primins kovą su vėjo malūnais.

„Šuns šlapime yra azoto, susidarančio virškinant baltymus, kurių gausu šunų maiste. Nedidelis azoto kiekis tręšia veją, žolė paauga, patamsėja, tačiau perteklinis azotas mažame plote žolę nudegina ir sunaikina. Stambių šunų šlapimo dėmės visada paruduoja ir būna panašios į sniego pelėsio (fuzariozės) pasekmes. Na, o tokio plotelio perimetras atrodo net sveikesnis nei likusi veja – taip yra todėl, kad pakraščiuose azoto buvo mažiau, tad jis žolės nesunaikino, tik patręšė“, – aiškina ekspertas.

Greitoji pagalba vejai pastebėjus, kad keturkojis nusišlapino ant žolės, yra tą vejos vietą nedelsiant gausiai palieti vandeniu – taip atskiedžiamas šlapime esantis azotas. Tačiau, jei pavėlavote, pasak dr. E. Klimo, išdegintus vejos plotelius reikia atsėti, nes savaime nauja žole jie užžels greičiausiai tik kitą sezoną. Atsėjant negyva žolė yra pašalinama, žemė šiek tiek supurenama, ant jos paberiama sėklų bei lengvo dirvožemio mišinio ir gerai sumindoma.

Išeitis – apriboti vejos pasiekiamumą

Kita problema, kurios priežastimi tampa augintiniai, – vejoje išraustos duobės. Duobes kapsto ne visi šunys. Tai darantys gali taip pramogauti, neturėti kur išlieti energijos, bandyti pabėgti arba medžioti grobį, pavyzdžiui, kurmius. Kai kurių veislių šunys turi jau įgimtą instinktą kasti žemę.

Dr. E. Klimas pataria šuns išraustą duobę kuo greičiau „užlopyti“: užpilti dirvožemiu, palaipsniui jį koja suspaudžiant ir pilant tiek sluoksnių, kiek reikia duobei užpildyti, o po to atsėti veją.

Tačiau pašnekovas atkreipia dėmesį, kad šunį ir toliau laikant palaidą, tiek šlapimo dėmių, tiek išraustų duobių atsėjimas nuolat kartosis ir primins kovą su vėjo malūnais, todėl geriausia ieškoti kitų būdų, kaip išvengti šių problemų.

„Sodybos veja nenukentės, jei stambūs šunys bus laikomi voljeruose, o pasivaikščioti ir pažaisti bus išvedami į atokesnius didesnius plotus ar miškus. Kitas variantas, jei sklypas didelis ir yra galimybių dalį jo aptverti, kad šuo vaikščiotų tik toje teritorijoje“, – sako jis.

Nenorintys smarkiai riboti šuns laisvės gali bandyti išmokyti savo augintinį atlikti gamtinius reikalus ar kasti duobes tik tam skirtoje vietoje.