Artimųjų pagalba regos negalią turintiems asmenims: kaip nepadaryti „meškos paslaugos“

Vakar Kėdainių M. Daukšos viešosios bibliotekos patalpose vyko diskusija „Žmogus su negalia ir jo artima aplinka“, kurioje kalbėta, kokia artimųjų pagalba būtų efektyvi ir nepadarytų „meškos paslaugos“.

„Šiandien diskusijoje norisi akcentuoti, ką reiškia regėjimo negalią turinčiam žmogui artimųjų pagalba (tiek psichologinė, tiek fizinė), kaip jie gali prisidėti prie jo integracijos ir kokybiško gyvenimo, kaip įgalinti patį žmogų, atliepti jo lūkesčius ir poreikius. Diskusijoje taip pat turėsime galimybę pažvelgti į regėjimo negalią turinčio asmens kasdienybę bei įkvepiančius pavyzdžius, kaip tokie asmenys gali sėkmingai ir pilnavertiškai gyventi, nesureikšminant savo negalios. 

Tokią diskusiją organizuojame pirmą kartą, bus įdomu išgirsti atsiliepimus, ar reikia ją organizuoti ir kitąmet, o gal ieškoti kitų formų.

Šiuo metu mūsų filialas vienija 115 narių. Yra tokių žmonių, kurie visai nebeturi artimųjų arba jie išvykę į užsienį, tai pas tokius asmenis vyksta lankomosios priežiūros darbuotojai, ir mes, kaip draugija, stengiamės daugiau padėti.

Savo nariams padeda apsirūpinti techninės pagalbos priemonėmis: garsiniais laikrodžiais, termometrais, skysčio lygio matuokliais ir pan. Kviečiamės specialistus, kurie supažindina su naujovėmis ir kaip jomis naudotis. Ypač jaunesniems žmonėms labai aktualu darbas su kompiuteriu, išmaniaisiais telefonais, programėlėmis. Technologijos vis tobulėja ir palengvina kasdienybę. Taip pat organizuojame regos negalią turinčių žmonių užimtumą, kad jie neatitrūktų nuo gyvenimo, tačiau, aišku, jiems labai svarbus ir artimųjų palaikymas, tik ta pagalba turi būti subalansuota, neslopinanti savarankiškumo“, – teigia diskusiją inicijavusi LASS Kėdainių rajono filialo pirmininkė Asta Miliauskienė.

Kėdainiečiai nestokoja aktyvumo

„Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga šiuo metu vienija daugiau nei 5 000 regėjimo negalią turinčių asmenų, bet jų šalyje yra dar daugiau – apie 10 000. LASS respublikinio centro vadovu dirbu dar tik vienerius metus. Per tą laiką jau trečią kartą lankausi Kėdainiuose. Galiu pasakyti, kad Kėdainių filialas tikrai aktyviai dirba. Nariai užsiima rankdarbiais, menine veikla, noriai keliauja, dalyvauja renginiuose. Sprendžiamos ir regėjimo negalią turinčių žmonių problemos, pavyzdžiui, pasirūpinta, kad mieste būtų įrengti garsiniai šviesoforai, ant šaligatvių būtų iškiliosios juostos, padedančios neregiui susiorientuoti aplinkoje.

Kai yra tinkama infrastruktūra ir teigiamas visuomenės požiūris, žmonėms su negalia yra lengviau gyventi, atsiranda daugiau galimybių įgyti įvairių kompetencijų“, –  sako į diskusiją atvykęs VšĮ LASS respublikinio centro vadovas Paulius Kalvelis.

Nori savo pavyzdžiu įkvėpti kitus

Kėdainiuose surengtoje diskusijoje, kurią moderavo Lietuvos psichologijos studentų asociacijos (LiPSA) prezidentė Gintarė Kučiauskaitė, dalyvavo ir savo patirtimi bei įžvalgomis taip pat dalijosi tiflopedagogė, VšĮ LASS pietvakarių centro direktorės pavaduotoja socialiniam darbui Grita Strankauskienė, Lietuvos audi sensorinės bibliotekos atstovė Skaidra Grabauskienė, psichologas, sociologas, turintis ilgametę mokslinę patirtį sutrikusio regėjimo žmonių psichologinių tyrimų srityje, prof. dr. Albinas Bagdonas, LASS organizacijos narė, Lietuvos psichologijos studentų asociacijos narė, sveikatos-klinikinės psichologijos magistrantė Agnė Balašaitytė, LASS Kauno padalinio centro darbuotoja Laura Stadalninkaitė.

„Šiandien atvirai papasakosiu apie save,  savo gyvenimo patirtis, apie galimybes, kuriomis neregiai arba silpnaregiai gali pasinaudoti. Pasistengsiu įkvėpti žmones būti drąsesniais, kuo daugiau išbandyti, patirti. Daugiau patys kažką veikdami, labiau įsitrauksime į visuomeninį gyvenimą.

Aš pati esu neregė nuo pat gimimo. Tėvams iš pradžių buvo šokas, jie nežinojo, kaip reikės auginti nematantį vaiką, nes anuomet apie tai nebuvo daug informacijos. Esu dėkinga tėvams, kad skatino mane būti savarankiška. Baigiau aklųjų mokyklą, studijavau universitete ir dabar dalyvauju daugelyje veiklų, skatinu ir kitus tai daryti.

Negalią turinčio žmogaus gyvenime būna įvairių iššūkių, kartais juos įveikti gali tik su aplinkinių pagalba. Reikia nebijoti tą pagalbą priimti. Iš artimųjų ir visuomenės reikia empatijos, bet ne gailesčio, ne perdėto dėmesio.

Žmonėms, kurie turi neregių ar silpnai matančių artimųjų, aš patarčiau leisti jiems gyventi savo gyvenimą, nes hiper globa nėra gerai. Tai gniuždo žmogaus savarankiškumą, atėjus sunkiam momentui, jei, pvz. liktų vienas, jam bus sunku prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų.

Reikia suvokti, kad neregiai irgi turi savo norų, tikslų, yra galimybių gyventi pilnavertį gyvenimą, tik reikia nebijoti jomis naudotis, reikia iš gyvenimo imti viską, ką jis duoda“, – regėjimo negalią turinčius žmones savo pavyzdžiu nori įkvėpti viena iš diskusijos dalyvių Laura Stadalninkaitė.

Regėjimo negalią turintieji sunkumų neišvengia

„Aš į tolį dar šiek tiek matau. Viena akis yra matanti, kitos akies regėjimas užgeso po traumos. Su savo negalia dar susitvarkau, naudojuosi spec. technika – turiu kalbantį laikrodį, didinamąjį stiklą, su kuriuo galiu skaityti. Baltos lazdelės man dar nereikia. Šiandien atėjau, nes noriu išgirsti, ką mums patars, kaip aplinkoje geriau prisitaikyti, gal kokios įrangos yra, kurią galėčiau naudoti.

Aš artimųjų pagalbos sulaukiu nuolat. Turiu dvi dukras, tai jos rūpinasi. Mūsų filialo pirmininkė irgi teiraujasi, ko reikia, kuo gali pagelbėti. Tai aš su ta negalia dar susitvarkau. O kitiems būna įvairių situacijų. Jei artimieji arčiau gyvena, tai jie padeda. Sunkiau tiems, kurie neturi artimųjų arba jie išvykę į užsienį.

Sunkumų gyvenime būna visokių. Pavyzdžiui, gatvėje nesijaučiame saugūs dėl paspirtukininkų, jie laksto nežmonišku greičiu ir palieka tuos paspirtukus bet kaip ir bet kur. Dažnai jie būna nugriuvę tiesiog ant tako. Kartą net nugriuvau, nepastebėjusi, kad paspirtukas guli“, – apie silpnaregiams iškylančias problemas pasakoja Adelė Ginelevičienė.