Močiutės aistra: kas mėnesį po tortą – anūko gimtadieniui

Kėdainietė šeimos gydytoja Rima Petrilevičienė, Kėdainiuose gerai žinoma ne tik kaip daktarė, bet ir kaip poetė, akvarelių tapytoja bei meduolių kepėja, prieš keletą metų atrado dar vieną aistrą – tortų gaminimą ir jų dekoravimą.

Į tortų kepimo kelionę ji įsitraukė pernai, dar laukdama pirmojo į pasaulį ateinančio anūkėlio. Jam gimus, iš didelės meilės R. Petrilevičienė kiekvieną mėnesį iki metukų kepdavo po tortą, kurį dekoruodavo vis kitokiais gyvūnėliais. Pirmojo gimtadienio tortas, iškeptas anūkui Jonukui, pranoko visus lūkesčius, tapdamas tikru meno kūriniu.

Saldus pokalbis su šeimos gydytoja Rima Petrilevičiene apie jos aistrą tortams, kurią ji lygina su kūryba.

„Kalti“ meduoliai

– Jūsų polinkis kepiniams prasidėjo nuo meduolių?

– Tikrai taip. Viskas prasidėjo nuo meduolių. Prieš trejus metus, artėjant Velykoms, nusprendžiau iškepti ir gražiai dekoruoti meduolius. Internete žavėjausi jų dekoravimo meno technikomis ir ilgai nesupratau, kaip pasiekti, kad piešinys ant meduolio būtų reljefinis, o ne plokščias.

Galbūt kiekvienam yra pažįstama, kai labai kažko nori, ir mintys nuolat sukasi apie tai, net ir garsiai kalbi apie savo svajones. Taip atsitiko ir man su meduoliais.

Netrukus internete gavau pasiūlymų, kaip įgyvendinti savo svajonę. Ten radau mokytojas, kurios moko kepti ir dekoruoti meduolius. Vaikai man padovanojo pamokas, ir taip pradėjau mokytis.

– Mokėtės meduolius kepti ir dekoruoti įvairiais būdais. Ar jaučiate, kad pasiekėte aukštą lygį?

– Per tuos metus gavau daug pamokų, todėl dabar nelabai yra ką mokytis. Buvo kursų apie tešlos gamybą, kiti – apie cukraus mases, nes jų yra įvairių. Viena masė tinkama, jei reikia užlieti meduolį, kita – jei norima išlieti paveikslėlį, dar trečia – jei norite, kad tas paveikslėlis būtų „išpūstas“ ir nenubėgtų. Yra daugybė smulkių niuansų. Aš mokiausi ne pas vieną mokytoją.

Įvairiais būdais dekoruoti meduoliai. (Asmeninio albumo nuotr.)

– Bet tobulumui ribų nėra…

– Teisingai. Italijoje gyvenanti mokytoja pamatė mano meduolius Instagram’e ir parašė, kad jie neblogi, tačiau ji galėtų išmokyti mane dar daugiau. Kai pamačiau, kokius meduolius ji kūrė, buvau tiesiog sužavėta. Jos darbai buvo ne tik meduoliai, bet tikri meduoliniai paveikslai.

Meduoliai tarsi iš kitų medžiagų

– Į paveikslus panašūs ir jūsų meduoliai, ko kursuose dar išmokote?

– Mokiausi kepti meduolius įvairiomis temomis – buvo velykinių ir kalėdinių meduolių ciklas, taip pat ciklai apie žaislus ir pasakas. Vėliau sekė žiemos tema – įvairūs vaizdeliai, portretai – moters, vyro, vaiko, gėlės, paukščiai, žvėrys.

Taip pat išmokau dekoruoti meduolius, kurie atrodė tarsi pagaminti iš kitų medžiagų. Pavyzdžiui, „ledo“ meduolyje buvo vaizduojama ledo čiuožėjų pora, „mediniame“ – Pinokis, „metaliniame“ – auksinis tigras, o „vandens“ meduolyje – žuvis.

Manau, kad tai, ko norėjau išmokti, pasiekiau 200 proc. Netgi dalyvavau konkurse, kuriame sukūriau meduolį, įkvėptą Utenoje gyvenančios dailininkės paveikslo.

Šiame meduolyje sujungiau visas technikas, kurias išmokau. Jame buvo ir vitražas, izomaltas (cukraus pakaitalas), piešimas ant meduolio, įvairių faktūrų atkūrimas. Iš kelių skirtingų paveikslų paėmiau mergaitės, gėlių ir samanų motyvus. Šis meduolis vadinasi „Pavasario melodija“.

– Namuose turite nemažą meduolių kolekciją, kuri turbūt supakuota laukia savo pasirodymo?

– Taip, jie saugiai sudėti į dėžes, laikomi sausai, kiekvienas meduolis supakuotas atskirai. Nors jie jau „išėję“ iš galiojimo ir yra kieti, vis tiek valgomi.

Esu valgiusi net dvejų metų senumo meduolį, ir jis buvo skanus, kvepiantis, ir net pilvo neskaudėjo (juokiasi).

Juos bet kada galima eksponuoti kaip meno kūrinius – mielai galėčiau surengti jų parodą.

Tortų startas – nuo medaus torto

– Kaip kilo mintis kepti tortus ir juos originaliai dekoruoti?

– Kai mokiausi kepti meduolius, viena Stambule gyvenanti meduolių mokytoja pakvietė išmokti kepti medaus tortą. Jos medaus tortas buvo papuoštas bičių koriais, kas man labai tiko.

Aš pati nesu didelė medaus tortų mėgėja, nors mano vyrui tai pats skaniausias tortas pasaulyje. Galvojau – kodėl gi nesusigundyti?

Iškepti tortą pagal jos receptą reikėjo ne tik pagal nurodymus, bet ir visą procesą fotografuoti. Pirmiausiai turėjau nufotografuoti tešlą, iškeptus lakštus, net torto kremą, kad parodyčiau, jog jis tikrai „nenukrenta“ nuo šaukšto.

Po to sekė nuotraukos, kai tortas buvo suteptas kremu, ir kai jis buvo papuoštas bitutėmis ir koriais iš vaflinio popieriaus.

Galiausiai reikėjo prapjauti tortą ir parodyti pjūvį, kad visi lakštai būtų vienodo storio, o kremo pertepimai – vienodi taip pat.

Iškepti medaus tortą pavyko, ir jis buvo nerealaus skonio – tikrai labai skanus.

Tuomet pagalvojau, kad, nors ir iškepiau tik vieną tortą, man to tikrai užteks. Tai buvo pirmasis tortas šiame etape.

– Tarp tortų „įsiterpė“ ir duona?

– Taip, kilo noras išmokti kepti senovinę duoną – išminkytą, kuri orkaitėje išlaiko formą.

Norėjau išmokti pasigaminti duonos raugą. Ir vėl internete sulaukiau pasiūlymų mokytis gaminti raugą.

Mokiausi pas baltarusę, matematikos mokslų daktarę, dabar jau senjorę. Per savaitę išaugo raugas, tačiau vis tiek dar nemokėjau kepti duonos.

Tuomet vėl gavau pasiūlymą – mokytis kepti duoną su raugu. Duoną kepiau jau su kita mokytoja. Išmokau kepti prancūzišką baltą duoną ir juodą latvišką duoną.

Ta pati mokytoja vėliau pasiūlė sudalyvauti torto kepimo pamokoje. Pagalvojau, kad gal būtų naudinga išmokti kepti ir kitokį tortą. Tai buvo nerealaus skonio tortas, papuoštas burėmis iš ryžių popieriaus.

Tokį patį iškepiau savo 60-ies metų jubiliejui. Visi, kurie ragavo, jį gyrė. Tai buvo vanilinis laimo biskvitas su keliais skirtingais pertepimais, labai skanūs kremai – konfi ir musas.

Konditerija – sudėtingas mokslas

– Kaip toliau jus įsuko tortų kepimo manija?

– Vėliau „pasipainiojo“ dar vieni kursai „Konditeris nuo A iki Z“, ir aš nusprendžiau į juos užsirašyti. Pradėjome nuo sausainių, biskvitų, keksų, kol galiausiai perėjome prie tortų.

Aš per kursus iškepiau gal 15 tortų. Kiekvieną savaitę turėdavau iškepti po vieną tortą, o kartais net tris per dvi savaites.

Išmokau kepti įvairiausius tortus. Mokiausi gaminti įvairius biskvitus: vanilinius, šokoladinius, morkų, aguoninius, su riešutais, taip pat įvairius įdarus.

Dabar, kai kepu tortus, aš paimu skaniausio torto biskvito receptą ir žiūriu, kas prie jo geriausiai tiktų – konfi, kremas ar musas.

– Kas buvo tie laimingieji, kurie mėgaudavosi jūsų tortais?

– Kiekvieną tortą dalindavome į keturias dalis. Viena dalis atitekdavo vieno sūnaus šeimai, kita – kito sūnaus, trečią dalį valgydavome mes su vyru, o ketvirtą nešdavausi į darbą ir vaišindavau artimiausias koleges.

– Ar konditerija sudėtingas užsiėmimas?

– Anksčiau galvojau, kad konditerija – tai nieko ypatingo: iškepei ir sutepei. Bet kai pati pabandžiau, supratau, kad tai – tikras mokslas.

Mokiausi online, nuotoliniu būdu su mokytojomis, žiūrėdama kompiuteryje ir kartodama, kaip jos daro.

Pirmuosius tortus kepiau sąžiningai, įsijungusi kompiuterį ir sekdama žingsnis po žingsnio.

Dabar jau to nebereikia – svarbu žinoti torto receptūrą ir aš jos eigą žinau mintinai. Tačiau, nepatikėsite, kiek tikslumo čia reikia!

Receptuose, pagal kuriuos mokiausi, net kiaušinius dedame ne vienetais, o gramais – jie sveriami. Svorio matavimo lentelėje nėra nei šaukštelių, nei šaukštų, nei stiklinių.

Kaip dabar prisimenu, kai mano sūnui buvo metukai, prieš 34-erius metus, gimtadienio proga kepiau medaus tortą, viską matuodama stiklinėmis ir šaukštais. Iškepti lakštai buvo tokie kieti, kad juos reikėjo vilgyti arbata ar kava, kad galėtume suvalgyti.

Dabartinio mano medaus torto lakštai yra tokio minkštumo, kad aš juos vos nuimu nuo kepimo popieriaus. Jie vos 2 mm storio ir labai minkšti.

Net turiu juvelyrines svarstykles. Kai turguje jų ieškojau, prekeivis net paklausė, ar man reikia tokių svarstyklių, kur narkotikus sveria. Su virtuvinėmis svarstyklėmis tikrai nepasversi ingredientų, kuriuos reikia pasverti po vieną, du ar tris gramus.

Iškepti torto nepakanka, reikia jį dekoruoti

– Kaip toliau klostėsi tortų gamyba?

– Kai kurie tortai, kuriuos kepiau, man buvo labai skanūs, tačiau kiti – visai ne. Dar vieni buvo skanūs, tačiau jų gamyba reikalavo specifinių sąlygų – pavyzdžiui, reikėjo turėti atskirą šaldiklį.

Kai baigėsi mano kursai, kuriuose išmokau labai daug, apetitas tik augo. Manyčiau, kad tortus jau moku kepti, tačiau juos reikia ir gražiai papuošti.

Tada prasidėjo tortų puošimas meduoliais. Bet aš norėjau  išmokti ir kitų dekoracijų gamybos.

Velykoms ant torto iš cukraus masės pagaminau zuikį. Tai buvo paprasta, parduotuvėje pirkta cukraus masė, kuri, pasirodo, skirta tik tortams apdengti, tačiau visiškai netinkama figūrėlėms gaminti.

Kai uždėjau galvą zuikiui, ji prispaudė visą kūną, o kai dariau gaidį, galva buvo tokia sunki, kad jo kojos iš karto sulinko.

Kol aš supratau, kas vyksta, juk mokiausi pati, be jokių kursų. Pasirodo, kad pirkau netinkamą cukraus masę, kurios man reikėjo.

Velykiniai meduoliai ir tortai.(Asmeninio albumo nuotr.)

– Ar figūrėles gamindavote „iš galvos“?

– Dažniausiai susirandu paveikslėlį, pavyzdžiui, „Pinterest“ programėlėje ar vaikiškoje knygelėje, pasidedu prieš akis, anatomiją mokiausi, formas žinau, kaip kas turi atrodyti, tad tiesiog imu ir lipdau kaip iš plastilino.

Anūkėliui – kas mėnesį po tortą

– Kaip kilo mintis anūkėliui gimus, kiekvieną mėnesį iki jam sukaks metai – iškepti po tortą?

– Pirmasis tortas buvo iškeptas dar anūkėliui negimus, pagal užsienio tradiciją – švęsti vaikelio pasitikimą.

Kilus klausimui, iš kur paimti tortą, parašiau svečių grupei, kad aš iškepsiu jį pati.

Kai atėjau į šventę su savo kūriniu, visi liko sužavėti, o paragavusieji gyrė jo skonį. Tortas buvo dekoruotas meduoliais, ant kurių nupiešta kūdikio galvytė, rankytės ir kojytės.

Kiek vėliau pamačiau idėją internete, kaip gimus vaikui, kas mėnesį, vaiko gimimo dieną, tėtis su mama užpučia žvakutę, įsmeigtą į keksiuką ir pabučiuoja savo vaikelį.

Visi 12-ka paminėjimų buvo fotografuoti, nuotraukose matosi, kaip vaikutis auga.

Gimus Jonukui, sugalvojau kiekvieną mėnesį iki metukų iškepti po tortą – juk mūsų šeima didelė, keksiuko tikrai neužteks, ir taip atšvęsti.

Viską filmuoti, kad Jonukas turėtų gražų prisiminimą.

Ir taip kiekvieną mėnesį aš kepdavau po tortą.

Pirmieji buvo dekoruoti meduoliais, nes tuo metu dar nemokėjau lipdyti figūrėlių.

Kai marti nusprendė, kad pirmo gimtadienio tema bus safari, visi mano tortai turėjo būti dekoruoti vis kitokiais gyvūnėliais.

Išmokusi gaminti figūrėles iš cukraus masės, pradėjau jas naudoti papuošimams. Ant tortų atsirado meškutis, katinas, panda, liūtas, žirafa, dramblys, o kalėdiniame tortuke puikavosi elfų figūrėlės.

Per tuos 12 mėnesių kiekvienas tortas buvo unikalus, skirtingo skonio.

R. Petrilevičienė kas mėnesį, laukdama anūko pirmojo gimtadienio, kepdavo po tortą, kuriuos dekoruodavo įvairių gyvūnėlių figūromis. (Asmeninio albumo nuotr.)

– O kaip atrodė pirmojo gimtadienio tortas?

– Pirmojo gimtadienio tortas buvo papuoštas visais gyvūnėliais, kurie liko nesuvalgyti. Be to, pagaminau dar tigriuką ir beždžionę su bananu rankose. Tortas buvo dekoruotas palmėmis, tropinių medžių lapais, o pats tortas buvo trijų aukštų, kaip vestuvinis.

Pirmasis aukštas buvo butaforinis, tik imitacija, antrasis – peršviečiamas, su gyvūnėliais ir šviečiančiomis lemputėmis, o trečiasis buvo valgomas. Šis tortas buvo vanilinis laimo biskvitas, perteptas trimis skirtingais pertepimais.

Kai atnešiau tortą į kavinę, darbuotojos nustebusios klausė, ar tokius tortus kepa Kėdainiuose. Prisipažinau, kad tortą iškepiau pati, tačiau užsakymų nepriimu.

Kadangi kavinėje šventėme vėliau, dar vieną tortą iškepiau tikrajai Jonuko gimimo dienai.

Tai buvo tikro džentelmeno tortas – „aprengtas“ švarku, baltais marškiniais ir su varlyte.

Tas tortas buvo skirtas jam, nes ankstesnius tortus valgėme mes, o jis jų dar neragavo.

Specialiai kepiau tokį tortą, kad Jonas galėtų valgyti.

Biskvito sudėtyje beveik pusę masės sudarė smulkiai tarkuotos morkos, o pertepimas buvo pagamintas iš vaikiško jogurto, Philadelphia sūrio ir želė, kurią jis mėgsta, gabalėlių.

Deja, mažasis jubiliatas neparagavo nei vieno, nei kito torto.

Pabandys Dubajaus tortą

– Ar kepti tortą yra brangus malonumas?

– Viena pažįstama man sakė: „Oho, gerą vyrą turi, kad tau leidžia tiek pinigų tortams skirti.“

Iš tikrųjų, mano tortai labai brangūs. Jei reikėtų kepti ir parduoti, labai abejoju, ar atsirastų norinčių pas mane pirkti.

Kai suskaičiuoju visas sudedamąsias dalis, jų savikaina tikrai aukšta.

Daugumą ingredientų siunčiuosi pasinaudodama internetu.

– Ar nebandėte gaminti dabar „ant bangos“ esančio Dubajaus šokolado?

– Tiesą sakant, jį pagaminti nėra sunku. Turiu kelis skirtingus receptus, kaip jį gaminti ir galėčiau tai padaryti bet kurią dieną.

Stebėtinai aukšta pistacijų pastos kaina. Ir šokoladas, ir kitos sudedamosios dalys tikrai brangios. Jei gamini iš tikrai kokybiškų produktų, nesistebiu, kad gabaliukas to šokolado gali kainuoti 11–15 Eur.

Turiu receptą, todėl tikrai pabandysiu iškepti Dubajaus šokolado tortą. Tame torto recepte, kaip ir pačiame šokolade, naudojama kataifi tešla su pistacijų pasta.

Paklausiu šeimos, ar jie norėtų tokį tortą valgyti, nes mes patys Dubajaus šokoladu nebuvome labai sužavėti.

Torto gamybai – trys paros

– Kiek laiko užtrunka pagaminti tortą?

– Man labai keistai pasirodė skelbimas vienoje Facebook‘o grupėje, kai rašoma, kad rytojaus vakarui reikia torto. Atrodo, žmogus neturi supratimo, kiek laiko reikalauja torto kepimas.

Torto gamyba užtrunka tris paras. Pirmą dieną išsikepi biskvitą ir pasidarai visus priedus, priklausomai nuo to, ką naudosite – konfi, kremą ar musą. Šie ingredientai turi pastovėti šaldytuve mažiausiai 8 valandas, ir tik tada galima pereiti prie kito etapo.

Aš visada gaminu vakarais, nes dienomis dirbu.

Antrą vakarą susipjaustau biskvitą, pasidarau kremą, kuris viską sujungia, ir sutepu tortą. Jį atitinkamai paslegiu, kad susistovėtų, ir vėl dedu į šaldytuvą dar parai.

Trečią dieną aptepu tortą pasirinktu kremu arba cukraus mase ir papuošiu. Ir vėl jis turi būti per naktį šaldytuve, kad kitą dieną būtų galima valgyti.

Torto galiojimo laikas skaičiuojamas nuo tos dienos, kai jis paruoštas – iškeptas tortas galioja 72 valandas. Paprastai mūsų tortų nebelieka žymiai greičiau.

Skaniausias – „Juodasis miškas“

– Kiek bekalbėtų sveiko maisto šalininkai, propaguojantys atsisakyti produktų su cukrumi, iš kitos pusės matyti – konditerijos verslas klesti. Ką jūs apie tai manote?

– Aš puikiai suprantu. Savo kepiniuose niekada neieškau alternatyvų – cukraus keisti pakaitalu, kurių dabar apstu. Man atrodo, kad tai būtų tas pats, kaip keisti vieną blogybę dar didesne.

Aš pati kavą ir arbatą geriu be cukraus, tačiau retkarčiais suvalgyti torto gabalėlį, kurį pati gaminau ir žinau, ką į jį dėsiu – tikrai nėra blogiausias pasirinkimas. Svarbu, kad viskas būtų saikingai, ir kad galėtum mėgautis tuo, kas pagaminta su meile.

– Koks jūsų gamintas tortas jums pats skaniausias?

– Mano skaniausias tortas – „Juodasis miškas“. Tai šokoladinis biskvitas ir vyšnių konfi, man tai pats tobuliausias derinys. Tačiau vienas mano sūnus visiškai nemėgsta tokių tortų. Vėlgi, reikia prisitaikyti – kai gamini, visada galvoji, kaip padaryti, kad visi būtų patenkinti.

– Ar dar galite nustebinti savo artimuosius per šventes? Juk jie žino, kad tortas visada bus, tik nežino koks?

– Kartais jie man pasako: „Na, valgomas, bet su tais juodaisiais serbentais daugiau nedaryk, tokio jau daugiau nenorim“. Nors man tas tortas su juodųjų serbentų konfi buvo visai skanus.

Galbūt per daug išlepinti (juokiasi). Kol pati nepradėjau kepti tortų, man labai patikdavo tortas „Juodoji rožė“, kurį per šventes stengdavausi nusipirkti. Bet dabar jau neberandu skanių tortų. Patys skaniausi tortai – tik mano! (šypsosi)

– Baigėsi tortų kepimo maratonas, o kas toliau?

– Aš jau namiškiams sakiau: „Kaip man liūdna, baigėsi mano tortų maratonas“. Būdavo, kad nešu tortą į stalą ir nuo tos minutės pradedu galvoti, o kokį kitą mėnesį gaminsiu? Man smagiausia ne tiek tortą kepti, kiek lipdyti figūrėles. Tai tikra kūryba!

Bet iš tikrųjų, ne taip jau ir liūdna – mūsų šeimoje yra 6 suaugę žmonės, tai reiškia, kad per metus laukia 6 gimtadieniai, o dar Velykos, Joninės, Kalėdos, Jonuko gimimo diena…

Mažiausiai teks kepti 10 tortų.

Mano tortų receptai nėra iš socialinių tinklų, kaip „Facebook“ ar „Instagram“. Aš juos gavau iš mokytojų, virtualiai lankydama daugybę pamokų ir mokymų.

Ne visais mokytojais aš žaviuosi, bet, kaip jau minėjau, iš trijų tortų receptų aš pasirenku skaniausiąją dalį, ir sudėjus į vieną, tortas pavyksta tikrai labai skanus.

Manau, kad augdamas Jonukas įvertins mano konditerijos sugebėjimus. Gal teks močiutei dar labiau tobulėti…