A. Pečiulytė:„ Kėdainiuose jaučiuosi esanti namuose“

„Šiais metais Kėdainius užplūdo Lietuvos turistai. Buvo tokių savaitgalių, kai prie evangelikų reformatų bažnyčios nusidriekdavo eilės – laukiantys žmonės siekė pamatyti kunigaikščių Radvilų mauzoliejų. Tuomet pasijusdavau kaip Paryžiuje. Smagu, kad Kėdainius atrado, pastebėjo ir įvertino“, – sako Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro ir Tolerancijos centro vadovė, Krašto kultūros premijos laureatė, mokytoja ir istorikė Audronė Pečiulytė.

A. Pečiulytė – tikroji savo krašto ambasadorė. Šiemet už ilgametę veiklą bei darbus stiprinant suvokimą apie Holokausto netektis ir tragediją ji pelnė vyriausybinį apdovanojimą. Tai – ne pirmasis įvertinimas. Per tris dešimtmečius istorijos mokytojos, muziejininkės ir gidės profesijas įvaldžiusi moteris atranda laiko vesti ekskursijas, rengti edukacijas bei dalyvauti Kėdainių krašto ir Lietuvos kultūriniuose įvykiuose.

Baigiantis metams „Kėdainių mugė“ kalbina veiklią ir savo kraštą garsinančią A. Pečiulytę.

– Dėkoju, kad atradote laisvo laiko mūsų pokalbiui, panašu, kad kiekvieną dieną nugyvenate pagal griežtą ir įtemptą dienotvarkę. Kaip nutiko, kad gyvendama ne milijoniniame didmiestyje, o viso labo 44 747 gyventojus turinčiame Kėdainių rajone esate tokia užimta?

– Laisvalaikio lieka išties nedaug. Tiesa, jei dirbčiau viename darbe, gal būtų kitaip. Tačiau išmokau spėti sukdamasi dviejuose darbuose, juos derindama su visuomenine veikla.

Šiuo metu jaučiuosi morališkai įsipareigojusi apsilankyti vienos ar kitos draugijos organizuojamuose renginiuose. Juk pastaraisiais metais, nuo vasaros, Daugiakultūris centras yra remontuojamas. O juk mūsų centre nuolat vykdavo koncertai ir parodos, taip pat mokslinės konferencijos, seminarai bei miesto bendruomenės renginiai. Čia įsikūrusi ne viena organizacija: Kėdainių krašto dailės draugija, Rusų kultūros klubas, taip pat neseniai Mikalojaus Daukšos viešojoje biblio­tekoje parodą surengusi Kėdainių fotografų draugija. Tad jau kurį laiką Daugiakultūrio centro renginiai vyksta kitur. Jaučiu malonumą apsilankydama juose. Taip pat ir todėl, jog šį darbą reikės tęsti.

Esu įsitraukusi į istorijos mokytojų bendruomenės veiklą. Pati dirbdama pedagoginį darbą kurį laiką buvau metodinio ratelio pirmininkė. Organizuoju ekskursijas, nuolat susitinkame su kolegomis, aptariame mokyklų reikalus bei bendradarbiavimo su muziejais planus. Taip pat priklausau pasaulietiniam Šv. Kazimiero ordinui, todėl skiriu laiko šiai labdaringai organizacijai. Kai nori, darbo rasi visada.

– Kuo ypatingi buvo šie metai? Ar veiklos sūkuryje pavyksta rasti laiko sau?

– Šie metai buvo gal kiek ir sunkoki. Palaidojau tetą, tad tenka rūpintis kaime likusiu jos namu, kur laukia katinai. Taip pat kartais vykstu į Vilnių pas ten gyvenančią dukterėčią, tada džiaugiuosi turėdama progos aplankyti sostinėje vykstančias parodas ar kitus renginius. Tiesa, Kėdainių neiškeisčiau į jokį kitą miestą. Nuvažiavus į Vilnių ir kurį laiką pabuvus, traukia grįžti atgal į gimtąsias vietas.

Taip pat mėgstu keliauti. Vasaromis, kol nebuvo pandemijos, kasmet išsiruošdavau į užsienio kelionę. Kartais ir ne vieną šalį aplankydavau. Tad jaučiuosi laiko sau turinti pakankamai.

– Esate pelniusi ne vieną apdovanojimą. Paskutinį visai neseniai – už ilgametę veiklą ir darbus stiprinant suvokimą apie Holokausto netektis ir tragediją. Kodėl taip susidomėjote šia tema ir ko ji mus moko?

– Gilindamasi į Holokausto temą supratau, koks svarbus kritinėje situacijoje tikrasis žmogiškumas. Juk nelaimės akivaizdoje tampa aišku, ar turima empatijos ir supratimo greta esančiam žmogui, ar rūpinamasi tik asmeniniais interesais ir gerove. Kare yra išbandomos vertybės ir patvirtinamas žmogiškumo laipsnis.

Juk iki šiol mūsų miestas daugiausia būdavo siejamas su agurkais… Džiugu, kad tokį stereotipišką požiūrį pakoregavo 30 metų kauptas muziejininkų įdirbis.

Atkreipčiau dėmesį, kad daug lietuvių padėjo žydams ir juos gelbėjo. Tai tapo priežastimi 22 Kėdainių krašto gyventojams suteikti Pasaulio tautų teisuolio vardą. Kažkodėl apie tai iki šiol per mažai kalbame. O Holokausto tema žymiai platesnė. Fokusuodami dėmesį į žydų tragediją ir Holokaustą, turėtume taip pat įdėmiau pažvelgti į save ir atsakyti, kaip kiekvienas suvokiame bendražmogiškąsias vertybes.

Akivaizdu, kad šiandieninis pasaulis yra sudėtingas ir nežinia, kas jame gali nutikti. Mus užklupusi koronaviruso pandemija taip pat skatina pasirinkti apsisprendžiant, kiek esame nusiteikę būti visuomeniški, atsakingi ne tik už savo šeimą, bet ir už bendruomenę.

– Ar esate sau atsakiusi į klausimą, kodėl žydų tauta turėjo tiek daug iškentėti?

– To atsakymo turbūt nežino niekas. Tikintis žmogus galėtų tvirtinti esą tokia buvusi Dievo valia. Tuo tarpu tikėjimo neturintys žmonės bandytų ieškoti objektyvių priežasčių. Tačiau žvelgdami į žydų tautos istoriją įsitikiname, kad vyko nuolatinė kova už būvį: už išgyvenimą, prisitaikymą.

Dažnai užuot ieškojus priežasčių savyje, linkstama kaltę suversti kitam. Tai maro epidemija ar kitokios negandos, versdavusios ieškoti kaltųjų, o jais tapdavo tie kiti. Tokiu atpirkimo ožiu, žvelgiant į Europos istoriją, dažniausiai ir tapdavo žydai. Galbūt tai kaina, kuri mokama už tai, kad žydų tauta pirmoji skelbė įtikėjusi į vieną Dievą.

– Kaip nutiko, kad Kėdainių krašte neliko žydų tautybės gyventojų?

– Per Antrąjį pasaulinį karą didžioji dauguma žydų – 2076 – buvo sušaudyti. Dalis jų pasitraukė į Sovietų Sąjungą, kiti – į Kauno getą. Čia patekę jie turėjo galimybę bent ilgiau pagyventi, užmegzti ryšius su lietuviais ir pabandyti išsigelbėti. Pagal statistiką, po karo Kėdainiuose gyveno 25–27 žydai. Tačiau atsiradus galimybei emigruoti į Izraelį, vieni išvažiavo, kiti – išmirė. Oficialiai, pagal gyventojų surašymus, čia gyventi liko vos keli. Pastebėčiau, kad nuo paskutinio oficialaus gyventojų surašymo praėjo dešimtmetis, todėl situacija gali būti pasikeitusi ir tiksliai pasakyti, kiek jų yra likę, būtų sunku.

– Esate ir ekskursijų vadovė. Kodėl pasirinkote šią veiklą?

– Muziejuje pradėjau dirbti nuo 1992 ir po metų jau vedžiau ekskursijas. Tad greitai bus 30 metų. Labai gerai prisimenu pirmąją savo ekskursiją, kurią vedžiau iš Kanados atvykusiam verslininkui. Tuomet vaikščiojome greta apgriuvusių senamiesčio pastatų, apeidami telkšančias balas prie Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios.

Tą kartą pasijutau nejaukiai ir ėmiau turisto atsiprašinėti dėl kilusių nepatogumų… O svečias mane nuramino ir atkreipė dėmesį, jog, pasakodama Kėdainių 16–17 amžiaus istoriją, kalbu apie laikotarpį, kai Kanada – kaip valstybė – dar nebuvo susikūrusi. Supratau, kad tai turtas, kuriuo galime pelnytai didžiuotis.

Ta pirmoji mano ekskursija itin įsiminė. Po 1990 metų, panaikinus tuometį turizmo skyrių, organizuoti ekskursijas ėmėsi muziejus. Kartu su muziejininke Regina Adomaitiene vaikų ir suaugusiųjų grupėms pradėjome vesti ekskursijas po miestą, vėliau – ir po rajoną. Sudarėme maršrutus, parengėme edukacines programas. Netrukus mūsų veikla išsiplėtė ir tapo oficiali.

– Kodėl ir toliau norėtumėte gyventi Kėdainiuose, kuo patraukli ši vieta? Ar didžiuojatės būdama kėdainiškė?

– Taip. Ir toliau norėčiau čia gyventi. Todėl, kad esu kilusi iš Kėdainių krašto – Šėtos miestelio. Beveik tris dešimtis metų pragyvenusi Kėdainiuose jaučiuosi esanti namuose. Juk dirbant muziejuje ir gilinantis į istoriją paveldas tampa savas. Tad norisi tą savumą, tą pasididžiavimo jausmą, kad yra toks miestas, su labai įdomia ir intriguojančia savo istorija, perduoti kitiems. Man patinka skleisti gerą žinią.

– Koks šių metų įvykis Jus palietė, priminė apie pasididžiavimą savo kraštu?

– Buvo malonu sulaukti respublikinės žiniasklaidos dėmesio, skirto Kėdainių kultūriniam paveldui. Juk iki šiol mūsų miestas daugiausia būdavo siejamas su agurkais… Džiugu, kad tokį stereotipišką požiūrį pakoregavo 30 metų kauptas muziejininkų įdirbis, kuriuo siekėme atkreipti dėmesį, kad tai yra Radvilų miestas, su įvairių epochų architektūriniais objektais, su įdomia, išskirtine istorija.

Apie tai buvo kuriamos televizijos laidos ir dokumentiniai filmai, reportažai, ir tai pastebimai sukėlė didesnį turizmo paslaugas teikiančių įmonių susidomėjimą. Juk šiais metais Kėdainius užplūdo Lietuvos turistai. Buvo tokių savaitgalių, kai prie evangelikų reformatų bažnyčios nusidriekdavo eilės – laukiantys žmonės siekė pamatyti kunigaikščių Radvilų mauzoliejų. Tuomet pasijusdavau kaip Paryžiuje. Smagu, kad Kėdainius atrado, pastebėjo ir įvertino.

– Retas kultūrinis renginys apsieina be Jūsų dalyvavimo. Jūsų žinių neretai prireikia ir politikams. Ar jie kreipiasi į Jus patarimų prieš rinkimus?

– Manau, jei kažko tvirtai nežinai, dera kreiptis pagalbos. Pavyzdžiui, kai norima suvokti tam tikro laikotarpio ar konkrečių įvykių reikšmę. Negalėčiau teigti, kad politikai nepasinaudoja, bet geriau, kai klausia. Mano pareiga – suteikti reikalingą informaciją.

Pamenu, atkurtos Lietuvos nepriklausomybės pradžioje, kilus svarstymams dėl paminklo Radviloms statybos, dar nebuvo sutvarkyti kunigaikščių Radvilų sarkofagai. Tuomet Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis, restauratorius Gintaras Kazlauskas ir a. a. Algis Juknevičius oponavo, kad geriausia būtų iš pradžių sutvarkyti mauzoliejų, restauruoti sarkofagus ir tik tada imtis paminklų statybos. Į tokią muziejininkų nuomonę buvo įsiklausyta. Tačiau ne visada mūsų klausia.

– Ar nekilo noras Jums pačiai išbandyti jėgas politikoje?

– Ne. Kelių dešimtmečių laikotarpiu buvau ne kartą kalbinama stoti į partiją ar bent jau kandidatuoti konkrečios politinės partijos sąrašuose. Tačiau esu apsisprendusi savo įtaką ir kompetenciją išnaudoti dabartiniame darbe.

Jame galiu parodyti tai, kas man atrodo svarbu. Tuo tarpu politikoje yra labai daug interesų. Visų pirma – verslo. Todėl ne visada politiku tapęs kultūros darbuotojas gali realizuoti savo sumanymus. Dažnai politikai pasinaudoja kultūros darbuotojais. Nereikia toli žvelgti, prisiminkime istoriją – Salomėją Nėrį arba Petrą Cvirką. Manau, kad kiekvienas žmogus turi savų ambicijų. Vieni nori būti valdžioje, o kiti – tiesiog dirbti savo darbą ir tuo mėgautis.