Į klausimą, kur Šlapaberžėje kepa šakočius, atsakys ir paslaugiai kelią parodys bet kuris kaimo gyventojas. Nurodyta kryptimi, vingiuojančia vaizdinga gatvele pasiekus kaimo pakraštyje stovinčią sodybą, pasitinka iškalbingas saldžių kepinių kvapas. O sekant juo link kieme stovinčio konditerijos cecho, akį patraukia prie įėjimo tvarkingai išrikiuoti dviračiai. „Kaip Skandinavijoje, – topteli mintis. – Kaip puiku, kai į darbą gali atvažiuoti dviračiu…“
Asortimentą išplėtė
Prie durų pasitinka šeimininkė Dalia Draudvilienė, garsiuosius Šlapaberžės šakočius kepanti daugiau kaip dvidešimt metų. Per tiek laiko plėtėsi ne tik maža lauko virtuvė, dabar perstatyta į modernų cechą, augo ne tik darbuotojų skaičius (šiandien kepėja turi trylikos talkininkių būrelį), bet ir gaminių asortimentas. Pirmiausia buvo šakočiai, paskui atsirado pyragai, sausainiai, keksiukai, vyniotiniai, grybukai…
„Viskas atsirado iš lėto, pagal klientų poreikius ir mūsų galimybes. Nesu linkusi rizikuoti, – prisipažįsta moteris. – Jei priimu į darbą žmones, turiu būti už juos atsakinga, aprūpinti darbu.“
Atėjus metui buvo priimtas ir kitas svarbus sprendimas – prieš aštuonerius metus D. Draudvilienė pasinaudojo galimybe gauti Europos Sąjungos paramą ir įsigijo modernią šakočių kepimo įrangą bei padinę kepimo krosnį. Pastarosios reikėjo todėl, kad moteris svajojo pradėti kepti „šimtalapius“ – dar vieną lietuvių pamėgtą saldėsį.
Verslas sekėsi, o atsiliepimai apie šventėms kepamus gardėsius sklido iš lūpų į lūpas.
„Dirbame pagal kliento poreikius. Pagal užsakymus kepame viską, ko reikia šventei: šakočius, skruzdėlynus, šimtalapius, tortus, puošiame juos pagal klientų pageidavimus. Kepame įvairius konditerijos gaminius: keksiukus, pyragus, sausainius, grybukus… Nežinau, ar čia senovinio recepto paslaptis, ar kas kita, bet grybukų užsakymai auga“, – šypsosi pašnekovė.
Svarbiausia – tikras skonis
Šlapaberžės konditerijos populiarumo paslaptis – produktų kokybė, tradicinė receptūra, atsakingas ir kruopštus rankų darbas, kepinių šviežumas. „Laikausi tradicinių, kaimiškų, laiko patikrintų receptų, nuo jų nenukrypstu. Kepiniams naudoju tik patikimų tiekėjų miltus, sviestą, grietinę, ir tik naminius kiaušinius. Bet dabar, kai sparčiai brangsta žaliavos, pavyzdžiui, sviestas, tai daryti sudėtinga… Mums taip pat teko šiek tiek kilstelėti kainas, tačiau jei pabranginsime daugiau, žmonės nustos pirkti. Juk brangsta visas maistas, o konditerija nėra pirmo būtinumo prekė“, – situaciją apibūdina pašnekovė.
Ji nesiskundžia, bet ir nevynioja žodžių į vatą: smulkiesiems verslininkams išgyventi šiuo metu nelengva. Žaliavos jiems kainuoja brangiau ir dėl to, kad jie negali sau leisti įsigyti didelių kiekių, priešingai nei stambieji gamintojai, kurie perka didelius žaliavų kiekius su nuolaidomis.
Moteris pastebi, kad kinta ir švenčių tradicijos – mažėja svečių ratas, tad ir šakočiai užsakomi mažesnio dydžio. „Žmonės taupo, bet perka, nes nori tikro skonio. Tad receptūros nežadu keisti“, – šypsosi kepėja.
Paragino močiutė
Žvalgomės po jaukų cechą – prie šakočių kepimo įrangos darbuojasi Laima, pirmoji Dalios pagalbininkė. Daug metų kartu dirbančios moterys viena kitą supranta iš pusės žodžio, abiem svarbiausia – darbštumas, kruopštumas. Kitoje patalpoje moterys dažo grybukus. Puošyba trunka dvi dienas: pirmąją nudažomi koteliai, o antrąją – kepurėlės. Kitos kepėjos puošia tortą – šį kartą berniuko gimtadieniui užsakytas tortas „Lego“ konstruktoriaus tema.
„Visos moterys – iš šios vietovės, nuo 30 iki 60 metų amžiaus. Daugelis į darbą atvažiuoja dviračiais, todėl jų čia tiek ir matėte. Beje, mano reikalavimai labai paprasti – kad būtų tvarkingos ir sąžiningos, o kepti išmokome. Aš ir pati nebaigiau jokių specialių mokslų, esu prekybininkė“, – šypsosi Dalia ir papasakoja, kaip jos gyvenime prieš daugiau kaip dvidešimt metų atsirado šakočiai.
„Mokiausi Josvainių vidurinėje mokykloje. Jei pamenate, Josvainiai buvo garsūs šakočiais, taip, kaip Kėdainiai – agurkais, – pasakoja moteris. – Miestelyje tuo metu buvo gal penkios garsios šakočių kepėjos, viena iš jų, jau senutė, gyveno kitoje kelio pusėje, priešais mano močiutę. Veleną sukdavo ranka, priešais krosnį… Amžinatilsį močiutė man vis sakydavo: „Vaikeli, ir tu kepk šakočius.“ Bėgo metai, sukūriau šeimą, auginau mažus vaikus, bet negalėjau sėdėti be darbo – tai mezgiau, tai šiltnamius turėjau. Netikėtai laikraštyje radau skelbimą – parduodama šakočių kepimo įranga. Pagalvojau vieną dieną, antrą, darėsi vis smalsiau, tad nuvažiavome su vyru pažiūrėti.“
Įkvepia žmonių padėkos
Žinoma, įranga parkeliavo į tuo metu jau Šlapaberžėje gyvenusios šeimos namus. Kartu su elektriniu prietaisu šakočiams kepti Dalia iš buvusios savininkės gavo senovinį receptą ir kepimo pamoką. Kad nepamirštų, puolė kepti kitą dieną, ir dar kitą. „Išėjo visai neblogai, tik ilgą laiką nedrįsau pasiūlyti kitiems. Vaišinosi giminės, draugai, bet kai ėmė plaukti užsakymai, teko apsispręsti – ūkis ar šakočiai. Pasirinkau šį verslą, kuriame, padedant vyrui, sūnui, dukrai, kitiems šeimos nariams, sukuosi iki šiol. Man šis darbas patinka, o kai dėkoja patenkinti klientai, dirbti dar mieliau, darbas rankose tiesiog tirpsta“, – prisipažįsta ne tik Kėdainių krašte, bet ir kituose miestuose bei rajonuose žinoma konditerė.
Šlapaberžėje keptų konditerijos gaminių galite įsigyti „Aibės“ parduotuvėse Kėdainių mieste ir rajone, prekyvietėje „Giraitės turgus“ bei Kėdainių rajono vartotojų kooperatyvo prekyvietėje J. Basanavičiaus gatvėje.
Paskyra „Facebook“ tinkle: Šlapaberžės konditerija.
Užsakymai priimami telefonais: 8 601 47 108, 8 686 93 481.
