Garsioji Širšė iš Pernaravos: kokia iš tiesų buvo „išminties skrynele“ Vaižganto vadinta moteris?
Šeštadienio vakaras Pernaravoje, Kėdainių rajone. Pakilęs stiprokas vėjas šokdina medžių šakas ir po kojomis žeria rudeninius lapus. Iš tamsos, mindami šnarančius lapus, priešais išnyra būrelis praeivių.
Visi keliaujame ten pat – į Pernaravos seniūnijos pastatą. Čia, jaukioje salėje, svečiams jau paruoštas dvariškas stalas.
Jį puošia žvakidės su tik ką uždegtomis žvakėmis. Žvakių dagtys švelniai blaškosi nuo vėjo gūsio, patenkančio pro pravertas duris.
„Din-di-lin!“ – suskamba pamokos pradžią skelbiantis ir susėsti visus kviečiantis varpelis.
Tik neskubėkite mintimis grįžti į mokyklos suolą ir nuobodžias istorijos pamokas – ši pamoka būsianti kitokia. Joje per vienos iškiliausių Kėdainių krašto ir visos Lietuvos asmenybių – Jadvygos Juškytės-Širšės – gyvenimą leisimės prisiminimais, pasakomis, dainomis, mįslėmis ir skoniais.
Užsiėmė „nelegalia“ veikla
Pernaravos krašto šviesuolė, rašytoja, visuomenės veikėja, pedagogė, daraktorė, lietuvių kalbos puoselėtoja, spaudos bendradarbė, tautosakininkė, tautinio atgimimo veikėja, filantropė, Lietuvos šaulių sąjungos narė, o ir apskritai – nepaprastai drąsi ir įkvepianti moteris – kad ir kokį epitetą J. Juškytei parinksi, kaskart pataikysi.
Kitaip tariant, tai – viena ypatinga asmenybė su tuzinu talentų ir amplua, Pernaravos dvare gimusi prieš 158 metus.
„Dabar apie Pernaravą dažniausiai kalbame kaip apie periferiją. J. Juškytės laikais taip nebuvo: čia lankėsi šviesiausi Lietuvos žmonės.
Nors jie neturėjo nei telefonų, nei automobilių, bendravimas tarp intelektualų buvo gyvas ir aktyvus“, – pasakoja edukacijos apie Širšę vedėja, Josvainių Vlado Balsio gimnazijos Pernaravos skyriaus mokytoja Loreta Andrulienė.
Pasaulį J. Juškytė išvydo didelėje šeimoje. Jos tėvai buvo gana išsilavinę žmonės, todėl šviestis skatino ir savo vaikus.
Anksti mergina perprato gramatiką ir matematiką – dar būdama paaugle ji pradėjo mokyti dvaro samdinius ne tik šių disciplinų, bet ir istorijos bei geografijos.
Apie talentingą mokytoją gandas netruko pasklisti po visas apylinkes – tuoj ir suaugę žmonės prašėsi į J. Juškytės „mokyklą“.
Tuo metu Lietuva išgyveno vieną juodžiausių šalies istorijos periodų – lietuviškos spaudos draudimą.
1864–1904 m. Rusijos valdžios taikyta politine priemone buvo siekiama sutrukdyti natūralią lietuvių tautos raidą ir surusinti lietuvius. Tad lietuvių kalbos pamokos tuo metu vykdavusios tik slapčia.
„Varpe“ apžvelgdavo Pernaravos aktualijas
Taip nutiko, kad 1883 m. Pernaravoje pirmą kartą į rankas J. Juškytei pakliuvo legendinio laikraščio „Aušra“ numeris.
„Visai kaip Vincas Kudirka, kuris, perskaitęs pirmąjį „Aušros“ numerį, pasijuto lietuvis esąs, matyt, panašiai ir Jadvyga pasijuto, – svarsto L. Andrulienė. – Todėl, kai V. Kudirka viename iš laikraščio numerių 1889 m. paragino skaitytojus siųsti į redakciją žinias iš savo krašto, Jadvyga pradėjo rašyti į šį laikraštį.“
„Varpe“ jauna mergina apžvelgdavo įvairius Pernaravos įvykius, pavyzdžiui, rašė apie apylinkėse siautusią kriokligę, gaisrus ir kitas buitines kasdienio gyvenimo aktualijas.
„Širše“ pakrikštijo G. Petkevičaitė-Bitė
Dėl požiūrio į lietuvybę Jadvyga savame krašte jautėsi gana vieniša, nes Pernaravos apylinkėse dauguma gyvenusių dvarininkų buvo sulenkėję.
Artimųjų padrąsinta ji parašė laišką Gabrielei Petkevičaitei-Bitei. Netrukus jaunos moterys susiorganizavo susitikimą ir tapo draugėmis visam gyvenimui.
Bėgant laikui J. Juškytė pradėjo naudoti „Širšės“ pseudonimą. Šį pseudonimą pernaravietei pasiūlė G. Petkevičaitė-Bitė.
Ji pati – Bitė, kadangi „nedidelė ir apkūnesnė“. O štai Jadvyga – „ilga ir plona“, todėl galėtų tapti Širše.
Naująjį pseudonimą Kėdainių krašto šviesuolė pirmą kartą panaudojo 1895 m., rašydama „Varpe“ apie Kėdainius, apie šiandien sunkiai įsivaizduojamą, o tuo metu dažną reiškinį – lietuvių kalbos niekinimą.
Tąkart J. Juškytė gana vaizdžiai nupasakojusi, kaip, kunigui pradėjus sakyti pamokslą lietuvių kalba, sulenkėję miestiečiai atsistojo ir išėjo iš bažnyčios.
Neįkainojama pagalba sunkiau besivertusiems
Kartu šios dvi iškilios moterys – Bitė ir Širšė – 1894 m. įkūrė nelegalią lietuvių šalpos ir švietimo draugiją, rėmusią nepasiturinčius moksleivius, studentus, inteligentus, kuriems buvo reikalinga materialinė pagalba.
„Dvi moters tyliai, be trenksmo, įkuria draugystę „Žiburėlį“ ir trumpame laike suspėja geroką pašalpą pinigais įvairiuose reikaluose.
Tegul nors viena vyrų draugystė pasigiria tokiomis pasekmėmis savo triūso.
Tikiu, kad tas „Žiburėlis“ niekad neužges, kad visados svilins akis mūsų aptingusiems vyrams – juk Lietuvos vaidilutės moka prilaikyti amžiną ugnį“, – šitaip naujai įkurtą draugiją įvertino V. Kudirka.
„Žiburėlis“ švietė iki pat 1940 m., o jo paramą gavo tokios vėliau labai iškiliomis tapusios asmenybės kaip Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė (geriau žinoma kaip Žemaitė), Jonas Biliūnas, būsimasis gydytojas oftalmologas Petras Avižonis, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir daugelis kitų.
Bendrystė su Lietuvos iškiliausiais
Su ilgamete kultūrine ir filantropine veikla plėtėsi Kėdainių Širšės pažinčių ratas.
Ilgainiui ji bendravo ne tik su Bite ar V. Kudirka, bet ir Jonu Basanavičiumi, Juozu Tumu-Vaižgantu. Pastarasis ją itin gerbė ir vadino „išminties skrynele“.
Visi šie prisiminimai apie J. Juškytės asmenybę – surinkti, surasti, susisteminti kraštietės L. Andrulienės.
Edukacijos Pernaravoje metu ji taip pat pasakoja apie įsimintiną ir netgi knygų puslapiuose nugulusią Širšės kelionę aplankyti sergančio V. Kudirkos.
„Jautėme visi, kad jau daugiau nebepamatysime to mūsų dvasios galiūno, nors tokiame išsekusiame kūne“ – rašė Širšė, kuriai tai buvo pirmas ir paskutinis gyvas susitikimas su šiuo didžiu rašytoju.
„Amerika pirtyje“ suvaidino Bekampienę
Turbūt retas kas nėra girdėjęs apie „Amerika pirtyje“ – pirmąjį viešai lietuvių kalba suvaidintą spektaklį. Jis 1899 m. rugpjūčio 20 d. įvyko Palangoje, grafo Tiškevičiaus prekių sandėlyje.
Šis kultūrinis renginys tapo drąsiu pareiškimu, kad lietuviai turi savo kalbą ir kultūrą, ir galingu tautinio pasipriešinimo ir atgimimo simboliu.
Vis dėlto mažai kas žino, kad be Bitės ir kitų šviesuolių prie šio spektaklio gimimo prisidėjo ir Kėdainių krašto Širšė, suvaidinusi Bekampienę – nusigyvenusio ūkininko žmoną.
Moteris, išlikusi laiškuose
Įdomu tai, kad apie pačios J. Juškytės asmenybę geriausiai atskleidžia jos pačios rašyti laiškai.
Tik iš jų šiandien žinoma apie tam tikrus Širšės gyvenimo etapus, pavyzdžiui, jos mokytojavimą Sibire, Šilo Pavėžupyje (Kelmės r.), Ginkūnuose (Šiaulių r.) ir jos gimtinėje – Pernaravoje.
Užaugusi šalia drąsiaširdės Širšės
Kultūrinė-edukacinė programa „Širšė. Prie dvariško stalo“ skaičiuoja trečiuosius veiklos metus. Jos organizatoriai – Josvainių kultūros centro Pernaravos skyrius ir Tautinio atgimimo veikėjos Jadvygos Juškytės paramos fondas.
„Pradžioje galvojome, kad du, na, tris kartus sukviesime norinčius, ir tiek… Na bet va, eina jau treti metai – o norinčiųjų pavakaroti su Širše kaip netrūksta, taip netrūksta.
Atvyksta ir iš kitų rajonų, ir iš Vilniaus, Kauno, būna kolegų susiėjimai, netgi gimtadienius su Širše švenčia“, – atskleidžia ne kartą Kėdainių krašte dėl savo kultūrinės veiklos įvertinta L. Andrulienė.
Ilgametė pedagogė vadovauja Tautinio atgimimo veikėjos Jadvygos Juškytės paramos fondui.
„Mano pačios pažintis su Širše prasidėjo prieš maždaug 28 metus – kai pradėjau tuometinėje Pernaravos vidurinėje mokykloje mokyti lietuvių kalbos. Man, atvykusiai į naują gyvenamąją vietą, buvo labai įdomu, kokie žmonės čia gyveno iki manęs“, – prisimena L. Andrulienė.
Tiesa, po jos pažintį su J. Juškyte pasikapstyti galima ir giliau.
Pasirodo, ankstyvoje vaikystėje būsimoji pedagogė Loreta gyveno Kudirkos Naumiestyje. Dar nemokėdama skaityti, ji vartydavo savo namų bibliotekėlėje esančius G. Petkevičaitės-Bitės raštų tomus.
„Viename iš jų buvau mačiusi bendrą Bitės ir Širšės nuotrauką. Tiek, kad tada nežinojau, kokia gili sąsaja tarp visko užsimegs“, – atskleidžia L. Andrulienė.
