Žinia apstulbino, sukrėtė, išspyrė iš klampios rutinos: mirė Jonas Stankevičius. Gal ne tas, juk tai tokia populiari pavardė? Nieko nežinojom apie kokią Jono ligą ar panašiai.
Feisbukas ciksėjo net po dvyliktos nakties ir vėl įsijungė apie šeštą ryto. Visi pasimetę, visi nežinomybėj, visi negali patikėti. Net artimieji.
O ką kalbėti apie ,,Varsnos“ literatų klubo narius, kuriems dvi kadencijas Jonas vadovavo, ką kalbėti apie Jo buvusius mokinius, draugus ar šiaip pažįstamus.
Ir kiek daug Jį pažinojusiųjų ar tiesiog mylėjusių, gerbusių kaip, buvo rašoma, tiesiog puikų žmogų.
Dar labai gilų žmogų, nestandartinį, kūrusį ir haiku, limerikus ar apskritai eilėraščius.
Dar užsiėmusį lyginamąja kalbotyra ar kaip kitaip galima įvardyti Jo mėgstamą sritį. Nuo šumerų iki indų, nuo sanskrito iki lenkų, nuo lietuvių tarmių iki kasdieninių žodžių, nuo vandenvardžių iki paprastų gerai žinomų vardų, kad ir Jono ar Rasos (tai jo žmonos vardas), beje, švenčiamų tą pačią dieną: Joninės, arba Rasos.
Lapkričio 24-ąją Jam būtų sukakę 74-eri. Mirė rugsėjo 3-iąją.
Išgirdome šykščią žinią: Kauno klinikose Jis dar pajuokavo ir… visiems netikėtai staiga mirė. Tarsi ir čia juokaudamas. Todėl ir nesitiki, lyg tai būtų pokštas.
Gimė Kėdainių mieste, senamiesčio viduryje, name, kuris dar išlikęs, tik jau vaikystės medžių nebėra. Tai, kaip Jis teigė, buvo senas žydų namas, ,,škala“. Namuose kalbėjo ir lenkiškai, ir lietuviškai, o kieme su žaidimų draugais dar ir rusiškai.
Kalbos buvo Jo pasirinkimas ir, matyt, pašaukimas. Ir pats Vilniaus universitete studijavo anglų kalbą, kuria pašnekovų rasdavo, ypač kitose šalyse, iki šiol.
Po studijų važiavo ne kur kitur, o į savo Kėdainių rajoną. Dirbo Pernaravoje, Kėdainiuose, Akademijoje, Krakėse.
Iš pradžių mokytojo darbas neatrodė toks malonus ar reikšmingas, bet ,,tik paskui supratau, kad tai (…) tikrai labai gražus ir prasmingas darbas.” (citata iš vieno interviu ,,Kėdainių mugėje”). Bet ir dabar vis kai kada sutikdavo žmonių, kurie į Jį kreipdavosi ,,Mokytojau”.
Vėliau užsiėmė verslu, juk reikėjo iš kažko gyventi, auginti tris vaikus. Kartu su žmona augino ir agurkus, ir braškes, ir net vištas… Turėjo dvi ūkinių prekių parduotuves. Galiausiai ne vienas esame ragavęs Jo medaus. Juk bitininkystė – būtent gerų, darbščių žmonių užsiėmimas.
Gimęs netoli Smilgos upelio, Jis iki šiol ir gyveno prie Smilgos, tik jau Pasmilgio kaime.
Sykį buvo vyras kėdainiškis
Antrašas jo amžinai smilgiškis
Taip Jis rašė viename eilėraštyje.
Paskutiniais metais Jis savo jėgas atidavė sunkiai sergančiai žmonai. Ko gero, visas jėgas. Betgi ne. ,,Vietovardžiai patvaresni už Egipto piramides”, – taip yra konstatavęs Jonas. Kas ateina iš giliau, yra svarbiausia, nepaisant visų sunkumų.
Kiekvienas tėvas mirdamas perduoda palaiminimą savo sūnui, – dabar maždaug tokiais žodžiais yra viešai parašęs Jo ir Rasos jauniausias sūnus, taip pat Jonas. Apkabiname Viktorą, Augutę ir Joną – tris vaikus – žmoną Rasą ir tris anūkus šią sunkią valandą. Ir tegul plaukia Jono dvasia ten, kur yra žodžių. Bet kokia kalba. Nes tik iš žodžių mes gimstame ir gyvename.
Kėdainių ,,Varsnos” literatų klubo nariai
