Kėdainių rajono Moterų krizių centras – vienintelė nevyriausybinė organizacija Kėdainių rajone, veikianti žmogaus teisių, lyčių lygybės, smurto artimoje aplinkoje pagalbos ir prevencijos srityse.
Organizacija įgyvendina Atviros Lietuvos fondo ir Lygių galimybių plėtros centro kuruojamą projektą „Seksualinis smurtas: žinojimas yra veikimas“, kuriuo siekiama didinti visuomenės supratimą apie smurtą lyties pagrindu, viešinti pagalbos galimybes ir stiprinti netoleranciją smurtui.
Viena iš projekto veiklų – keturių publikacijų ciklas, rengiamas kartu su tarptautine moterų žmogaus teisių eksperte dr. Zuzana Vasiliauskaite. Straipsniuose nagrinėsime seksualinio smurto priežastis, paplitusius stereotipus, pagalbos mechanizmus ir prevencijos kryptis.
Kviečiame skaitytojus sekti šią teminę seriją ir įsitraukti į atvirą, pagarbią diskusiją. Tik kalbėdami apie seksualinį smurtą, grįsdami savo poziciją žmogaus teisių principais ir patikima informacija, galime kurti saugesnę bei smurtui netolerantišką visuomenę.
Dr. Zuzana Vasiliauskaitė, lyčių lygybės ekspertė, Asociacijos Vilniaus Moterų namai narė
Ką pagalvojame, kai išgirstame žodžius seksualinis smurtas? Dažnai – apie pavojų, kuris slypi kažkur ten, už mūsų kasdienybės ribų: tamsioje gatvėje, nepažįstamų žmonių aplinkoje ar tam tikrų socialinių grupių ratuose. Paradoksalu, bet seksualinis smurtas dažniausiai vyksta ne ten, kur jo galėtume tikėtis, ir ne taip, kaip esame įpratinti galvoti populiariosios kultūros ir gajų žalingų mitų. Tai nuosekliai atskleidžia moksliniai tyrimai ir realios moterų patirtys.
Seksualinis smurtas – ne atsitiktinis, o plačiai paplitęs reiškinys
Seksualinis smurtas yra kur kas dažnesnis reiškinys, nei daugelis iš mūsų norėtų pripažinti. Remiantis Europos Sąjungoje ir Lietuvoje atliktų tyrimų rezultatais, apie viena iš penkių moterų per savo gyvenimą yra patyrusi seksualinį vyro smurtą, o beveik kas antra seksualinį priekabiavimą. Vis dėlto tik nedidelė dalis šių atvejų yra pranešama policijai ar kitoms institucijoms. Net 36,3 proc. moterų apie patirtą smurtą nėra niekam pasakojusios.
Šis atotrūkis tarp moterų patirčių ir kreipimųsi pagalbos statistikos nereiškia, kad seksualinis smurtas yra retas reiškinys. Priešingai – tai rodo, kad smurtas dažnai lieka paslėptas, apgaubtas tylos, skausmo ir baimės, jog atsakomybė už patirtą smurtą bus perkelta ant moterų pečių.
Kodėl moterys neatskleidžia savo smurto patirties?
Šios patirties neatskleidimas yra glaudžiai susijęs su tuo, kaip visuomenėje yra suprantamas sutikimas. Jei sutikimas vis dar suvokiamas kaip aiškaus „ne“ nebuvimas, atsakomybė netiesiogiai perkeliama nukentėjusiajai. Kodėl ji nesipriešino, kodėl neišėjo, kodėl nepasakė „ne“.
Toks požiūris ne tik iškreipia sutikimo sampratą, bet ir apsunkina patirties įvardinimą bei pagalbos siekimą, ypač tais atvejais, kai moteris normaliai reagavo į nenormalią situaciją sustingdama, pasimesdama ar bandydama prisitaikyti tam, kad išgyventų.
Kas dažniausiai smurtauja?
Visuomenėje vis dar gajus mitas, kad prievartautojai dažniausiai tyko tamsiuose skersgatviuose ir veikiausiai yra sutrikusios psichikos. Kitaip tariant, kad seksualinį smurtą dažniausiai įvykdo nepažįstami, pavojingi asmenys, kultūroje dažnai vadinami „pavojingais nepažįstamaisiais“ (angl. stranger danger). Visgi tyrimai atskleidžia kitokią realybę. Apie 80 proc. moterų pažinojo jas išprievartavusius ar besikėsinusius išprievartauti vyrus.
Didžioji dauguma smurtautojų yra intymūs moterų partneriai arba jų pažįstami vyrai – kolegos, draugai, šeimos nariai ar giminaičiai. Tai reiškia, kad seksualinis smurtas dažniausiai vyksta aplinkoje, kurioje papratai žmonės turėtų jaustis saugiai ir gerai.
Kodėl „pavojingo nepažįstamojo“ mitas vis dar gyvas?
Mitas apie „pavojingą nepažįstamąjį“ išlieka gajus neatsitiktinai. Jis leidžia seksualinį smurtą suvokti kaip išorinę, nuo mūsų kasdienybės atskirtą grėsmę – kažką, kas nutinka kitur ir kitiems. Tokia nuostata psichologiškai patogesnė, nes leidžia tikėti, kad pavojus yra lengvai atpažįstamas ir išvengiamas.
Šį mitą taip pat stiprina filmai, serialai ir žiniasklaida, kuriose smurtautojai dažnai vaizduojami kaip keistuoliai ar monstrai, o ne kaip įprasti, dažnai visuomenės gerbiami, socialiai integruoti vyrai. Tai apsunkina seksualinio smurto atpažinimą realiame gyvenime, kai smurtautojas neatitinka šio stereotipo, bet yra kolega, draugas ar artimas žmogus.
Šis mitas yra ne tik klaidingas, bet ir turi reikšmingų neigiamų pasekmių. Tyrimai rodo, kad vyrai, kurie tiki smurtą prieš moteris pateisinančiais mitais, patys yra labiau linkę smurtauti. Tuo tarpu moterys, internalizuojančios šiuos mitus, tampa labiau pažeidžiamos – jos gali neatpažinti pavojaus ženklų, nuvertinti patiriamą smurtą ar vėliau nesiekti apsaugos ir pagalbos. Be to, tokie mitai prisideda prie smurto normalizavimo ir dažnai apsaugo smurtautojus nuo atsakomybės bei realių pasekmių.
Kaip atpažinti seksualinį smurtą
Norint geriau atpažinti seksualinį smurtą, svarbu aiškiai įvardinti, kas tai yra ir kas tai nėra. Visų pirma būtina pabrėžti, kad seksualinis smurtas nėra susijęs su nevaldoma aistra ir nėra blogos komunikacijos ar neteisingai suprasto susidomėjimo pasekmė. Jis nebūtinai susijęs ir su fizinės jėgos panaudojimu.
Pavyzdžiui, moteris aiškiai parodo nenorą artimam kontaktui atsitraukdama, vengdama prisilietimų, keisdama temą ar įvardindama, kad nesijaučia patogiai, o vyras, renkasi šių signalų nepaisyti ir tęsia nepageidaujamą elgesį. Taigi problema yra ne komunikacijos stoka, o aiškiai nubrėžtų ribų peržengimas.
Seksualiniam smurtui būdingas galios ir kontrolės demonstravimas kito žmogaus, dažnai moters, atžvilgiu, o tai ir išryškėja net ir tokiose kasdienėse situacijose.
Kaip gali pasireikšti seksualinis smurtas
Seksualinio smurto veiksmu laikomas bet koks elgesys ar veiksmas, vykstantis be laisvai ir savanoriškai duoto sutikimo. Tai apima ne tik išprievartavimą, išžaginimą ar kitus akivaizdžius, su fizine prievarta susijusius veiksmus, bet ir subtilesnes formas. Tokias kaip nepageidaujamas lietimas, įkalbinėjimas, spaudimas, seksualinis priekabiavimas, grasinimai, manipuliavimas ar naudojimąsi kito asmens pažeidžiamumu.
Smurtu laikomi ir tie seksualiniai veiksmai, kai asmuo negali duoti sutikimo dėl apsvaigimo, miego, ligos, finansinės ar emocinės priklausomybės, taip pat esant galios disbalansui dėl amžiaus, pareigų ar statuso.
Seksualinis smurtas persikelia ir į skaitmeninę erdvę, kur smurtautojai gali demonstruoti savo galią bei žeminti moteris per nepageidaujamas seksualinio pobūdžio žinutes, intymių vaizdų siuntimą ar platinimą be sutikimo, seksualinį priekabiavimą internete. Visus šiuos veiksmus jungia tai, kad jie pažeidžia moters ribas ir apsisprendimo laivę.
Tik entuziastiškas „taip“ reiškia sutikimą
Sutikimas nėra tiesiog aiškaus „ne“ nebuvimas. Tai yra aiškiai ir entuziastiškai išreikštas “taip”, duotas be baimės, spaudimo ir vyksta tarp dviejų vienodą galią turinčių žmonių.
Linktelėjimas ar neužtikrintas „taip“ nėra tolygus entuziastingam „taip“. Dažnai toks „taip“ kyla ne iš noro, o iš spaudimo, baimės ar patirties, kad atsisakymas nebus išgirstas ir gerbiamas, o jei ir bus, tai taps konflikto pradžia.
Entuziastingą „taip“ suteikti ir gauti nėra sudėtinga saugiuose grįstuose abipusiu pasitikėjimu ir pagarba. Saugūs santykiai pasižymi saugumu visose įmanomose srityse – tai yra žmonės jaučiasi saugūs kartu fiziškai, emociškai, ekonomiškai. Todėl entuziastingas „taip“ gali būti laikomas vienu iš sveikų ir saugių santykių požymių.
Taigi seksualinis smurtas nėra atsitiktinis ar retai pasireiškiantis reiškinys. Jis klesti ten, kur lieka neįvardytas ar pateisinamas. Kuo geriau atpažįstame jo apraiškas ir kuo labiau savuose santykiuose siekiame intymumą grįsti entuziastingu „taip“, tuo saugesnę visuomenę kuriame visiems – moterims ir vyrams, mergaitėms ir berniukams.
Finansuojama Europos Sąjungos lėšomis, tačiau išreiškiamas požiūris ar nuomonė yra tik organizatorės/iaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos Komisijos (EK) požiūrį ar nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei EK negali būti laikoma už juos atsakinga.
Užs. Nr. 578
