Praėjusį penktadienį Kėdainių krašto muziejaus Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje paminėtos Janinos Monkutės-Marks sūnėno Roberto Markevičiaus (1949–2024) pirmosioms mirties metinės. Ta proga atidaryta paroda „Tarp dievų ir žmonių: Roberto Markevičiaus atminimui“ bei pristatyta knyga „Senovės lietuvių dievai ir mitinės būtybės“.
Parodos atidarymo metu šiltais prisiminimais apie brolį dalijosi Dalia Minkevičienė – Jazdauskienė, buvusi ilgametė muziejaus-galerijos vadovė.
Susirinkusieji į renginį taip pat stebėjo vaizdo įrašą apie Roberto rengtas knygas, skirtas lietuvių mitiniams dievams ir deivėms. Ekrane buvo galima išvysti ir patį autorių – jautriai ir atsidavusiai kalbantį apie savo kūrybinius sumanymus ir darbą. Paroda veiks iki rugpjūčio 29 dienos.
Tuo pat metu muziejuje eksponuojama ir Janinos Monkutės-Marks darbų paroda „Dovana Tėviškei“. Joje lankytojai gali susipažinti su menininkės tapybos, grafikos ir tekstilės kūriniais. Lankymas – nemokamas.
Paroda – mirties metinių proga
Kaip pasakojo Roberto Markevičiaus sesuo Dalia Minkevičienė–Jazdauskienė, artėjant brolio mirties metinėms kilo noras dar kartą pagerbti jo atminimą – eksponuoti jo darbus, pavartyti sudarytas knygas apie lietuvių pagoniškus dievus ir deives.
Tai vienintelis tokio pobūdžio leidinys Lietuvoje, kuriame senovės dievybės ne tik aprašytos, bet ir įamžintos piešiniuose.
Prie šios knygos Robertas dirbo apie penkerius metus.
Jis pats parengė išsamius aprašus, pagal kuriuos dailininkas Arvydas Matelis sukūrė daugiau nei 200 piešinių – kiekvienas jų buvo perpieštas net penkis kartus, kol pasiekė galutinį, tikslių detalių kupiną variantą.
Iš viso į knygą buvo atrinkta tik apie 40 iliustracijų.
Pirmasis leidinys pasirodė 2003 metais, o po kelių metų, papildytas nauja medžiaga, išleistas antrasis leidimas.
Robertas Markevičius buvo dailininkės Janinos Monkutės-Marks sūnėnas. Nuo pat muziejaus įsikūrimo jis dirbo pirmuoju ūkvedžiu ir muziejui paskyrė keletą savo gyvenimo metų. Kurdamas knygą apie dievybes, Robertas bendradarbiavo su profesoriais Gintaru Beresnevičiumi ir Libertu Klimka.
G. Beresnevičius, žinomas mitologijos tyrinėtojas, pateikė vertingų įžvalgų, o L. Klimka padėjo tikslinti kiekvieno dievo bruožus, kad iliustracijos kuo autentiškiau atspindėtų senąsias lietuvių dievybes.
Kaip pabrėžė Dalia, tai buvo tarsi Sizifo darbas, kurio niekas kitas Lietuvoje nebuvo ėmęsis – ir Robertas jį ne tik pradėjo, bet ir sėkmingai įgyvendino.
Dalinosi jautriais prisiminimais
Pradėdama dalintis prisiminimais apie brolį Robertą Markevičių, sesuo Dalia visus susirinkusiuosius pakvietė pagerbti jo atminimą tylos minute.
Robertas gimė 1949 metų lapkričio 16 dieną Kėdainiuose, M. Daukšos gatvėje, šalia Babėnų šilo, netoli garsiojo M. Daukšos ąžuolo. Ten prabėgo jo vaikystės metai. Mokėsi dabartinėje Atžalyno gimnazijoje – tuometinėje antrojoje vidurinėje mokykloje.
Buvo žingeidus, daug skaitė, domėjosi įvairiomis temomis. Vienas pirmųjų jo pomėgių – pašto ženklų kolekcionavimas. Šį užsiėmimą Robertui perdavė senelis, padovanojęs keletą savo sukauptų albumų.
Vėliau Robertą patraukė aviamodeliavimas – tai buvo vienas populiariausių pomėgių tarp berniukų XX a. viduryje.
Iš medinių detalių jis valandų valandas kruopščiai rinkdavo ir konstruodavo modelinius lėktuvėlius.
Norint juos paleisti, reikėjo kuro mišinio su eteriu – tuo metu sunkiai gaunamu skysčiu.
Robertas žinojo, ką daryti: pamatęs važiuojantį greitosios medicinos pagalbos automobilį, pakeldavo ranką ir jį sustabdydavo. Tuomet gydytojo paprašydavo recepto eteriui nusipirkti – „nes reikia paleisti lėktuvėlį“.
Ir būdamas 14–16 metų, vis išprašydavo. Eteris tada buvo naudojamas kaip degioji kuro dalis vidaus degimo varikliukams – modeliai skrisdavo tarsi tikri.
Be techninių pomėgių, Robertas mėgo ir sportą – ypač stalo tenisą. Baigęs zootechnikos mokslus, suprato, kad ši sritis – ne jam, tad pasirinko kitą gyvenimo kelią.
Robertas turėjo ypatingą ryšį su medžiu – namuose buvo įsirengęs dirbtuves, kur pats meistravo šezlongus, molbertus, staliukus, lovas. Medis jo rankose atgydavo – tarsi pratęsdamas kūrybišką jo prigimtį.
Ėmėsi unikalios iniciatyvos
Susidomėjęs lietuvių (baltų) mitologija, Robertas Markevičius ėmėsi unikalios iniciatyvos – norėjo ne tik aprašyti, bet ir vizualiai atvaizduoti senąsias dievybes.
Kūrėjas pradėjo ieškoti, kas galėtų piešti jo vizijomis paremtus dievų atvaizdus, o kartu su prof. Gintaru Beresnevičiumi ir prof. Libertu Klimka nuodugniai aptarinėjo kiekvieną detalę.
Buvo nupiešta daugiau nei 200 iliustracijų, tačiau tik apie 40 jų atitiko aukštus istorinio ir ikonografinio tikslumo reikalavimus ir buvo atrinkti knygai.
Dirbdamas Janinos Monkutės-Marks muziejuje ūkvedžiu, Robertas paraleliai gilinosi į senąją baltų pasaulėžiūrą. Knygos kūrimas truko apie 5–7 metus.
Galiausiai šis leidinys išvydo dienos šviesą tik pavienių egzempliorių pavidalu.
Nors jis kreipėsi į įvairias ministerijas, sulaukė atsakymų, kad leidinys būtų puiki edukacinė priemonė moksleiviams, tačiau finansavimas taip ir nebuvo skirtas.
Profesorius Gintaras Beresnevičius buvo rašęs: „Ši lietuvių dievų rekonstrukcija nusipelno dėmesio ne tik dėl to, kad ji pirmoji ir vienintelė, bet ir dėl profesionalumo bei patikimumo. Tokia lietuvių senųjų dievų atvaizdų knyga turėtų tapti įvykiu Lietuvos kultūroje“.
Sesuo Dalia iki šiol puoselėja viltį, kad kada nors Roberto darbas bus įvertintas ir jo knyga pelnytai susilauks platesnio dėmesio.
2003-iaisiais – pirmoji paroda
Kėdainių krašto muziejaus Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos vadovė Asta Fedaravičiūtė-Jasiūnė dėkojo Janinos Monkutės-Marks labdaros ir paramos fondui bei fondo direktorei Daliai už prasmingą parodos idėjos palaikymą ir įgyvendinimą.
Vadovė prisiminė, kad dar 2003-iaisiais muziejuje buvo surengta pirmoji Roberto Markevičiaus darbų paroda – tuomet lankytojams buvo pristatyti tik piešiniai, o apie knygos leidybą dar tik kalbėta.
Tais pačiais metais ir pasirodė pirmasis leidinys, kuriame buvo surinkti tekstai bei aprašyta 48 mitologinės dievybės.
Vėliau, glaudžiai bendradarbiaujant su mitologijos žinovais, buvo peržiūrėta ir patikslinta knygos struktūra, kai kurios dievybės atsisijojo, o 2009 metais buvo išleistas antrasis, papildytas ir patobulintas leidimas.
„Galiu patikinti, kad ši knyga tikrai turėtų atrasti vietą mūsų švietimo sistemoje – visiems, kurie domisi etnokultūra ir Lietuvos kultūriniu paveldu. Ruošdamasi parodai (pirmąją, 2003 m., deja, praleidau), supratau, kokia ji svarbi. Tikiu, kad daugeliui iš jūsų ši paroda taip pat bus pirmoji, arba – pažvelgsite į ją naujomis akimis“, – kalbėjo muziejaus vadovė.
Kiekviena parodoje pristatyta dievybė turi savo išsamų aprašą, savitą apdarą ir tam tikrus atributus, pagal kuriuos galime ją atpažinti.
„Kas man pačiai pasirodė netikėta ir įdomu – pavyzdžiui, deivė Dalia. Iš pirmo žvilgsnio – tarsi pažįstama, tačiau iš naujo atrasta“, – šypsojosi vadovė.
Tekstai – penkiomis kalbomis
Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos vadovė Asta Fedaravičiūtė-Jasiūnė citavo prof. Liberto Klimkos žodžius:
„Robertas Markevičius ėmėsi nelengvo darbo – integruoti iš naujausių mitologijos bei tautosakos tyrinėjimų ryškėjančius mitinių būtybių bruožus, rekonstruoti jų vaizdinius, priskirti atributus, susiejančius su tam tikrais baltų religijos raidos etapais. Pirmąjį bandymą reikia pripažinti įdomiu ir didžiąja dalimi pavykusiu. Šis darbas reikšmingas didaktiniu požiūriu – mitinių būtybių piešiniai įtaigiau ir vaizdžiau atskleidžia senąją religiją. Tai darbas, vertas visokeriopos paramos ir palaikymo“.
Pasak muziejaus vadovės, Robertas apie šį darbą kalbėdavo su ypatingu užsidegimu – taip, kad gebėjo aplink save suburti bendraminčių ratą. Tarp jų buvo ir žinomi akademikai, padėję jam įgyvendinti sumanymą.
„Būtų nuostabu, jei ši knyga gyvuotų ne vienu ar dviem egzemplioriais, o pasiektų platesnį skaitytojų ratą kaip leidinių rinkinys,“ – vylėsi A. Fedaravičiūtė-Jasiūnė.
Robertas Markevičius buvo numatęs ir tai – kad knyga turi būti prieinama kuo platesnei auditorijai. Todėl tekstai jo iniciatyva buvo išversti net į penkias kalbas.
Ekrane išvydome Robertą Markevičių
Archyvuose rasta vaizdo medžiaga, kurioje pats Robertas Markevičius pasakoja apie savo knygą ir tai, kaip gimė idėja ją parengti.
„Man kilo mintis sukurti visą mitinių dievybių seriją. Suradau dailininką, tautodailininką, kuris sutiko bendradarbiauti.
Aš parengiau trumpus mitinių būtybių aprašymus, o jis nupiešė apie 30 veikėjų.
Vėliau panorau parodyti darbus specialistui – ar jie atitinka šiuolaikinių mitologijos tyrinėtojų požiūrį, ar neperžengia istorinių ribų.
Pirmasis darbus peržiūrėjo prof. Libertas Klimka. Jis paskatino tęsti: sakė, kad jei kiekvienai mitinei būtybei bus suteikti simboliai, būdingi elementai, jei jos bus tinkamai papuoštos, aprengtos – piešiniai taps pakankamai išraiškingi.
Prof. L. Klimka davė atvirukų rinkinį „Baltų gentys X–XII a.“ – pagal jį ir aprengiau dievybes. Su profesoriumi susitikome gal dešimt kartų – kiekvienąsyk jis įnešdavo naujų detalių, vis tobulino.
Vėliau piešinius pateikiau ir vienam iškiliausių lietuvių mitologijos tyrinėtojų – Gintarui Beresnevičiui. Nusiunčiau 46 mitinių būtybių kopijas. Jis apžvelgė visus darbus – kritinių pastabų turėjo tik dėl aštuonių.
Tai buvo menki nukrypimai, kuriuos ištaisiau. Viena iš svarbesnių jo pastabų – Aukščiausiasis dievas turėtų būti dvejopas, dvilypis: vienas – danguje, kitas – žemėje. Lyg senelis, keliaujantis per kaimus, per sodžius, panašiai kaip elgeta, stebintis, kaip žmonės gyvena“.
Norėjo prisidėti prie istorijos įamžinimo
Žurnalistės paklaustas, kam jam reikėjo kurti mitinių būtybių atvaizdus, Robertas Markevičius atsakė, kad į šiuos vaizdinius jis nežiūrėjo kaip į pagonybės atgaivinimą ar propagavimą.
Tai jam buvo mūsų etnokultūros istorijos dalis, prie kurios puoselėjimo jis norėjo prisidėti – kad turėtume aiškius, konkrečius įvaizdžius.
„Sakmių, pasakojimų, dainų yra begalės, tačiau kiekvienoje Lietuvos vietovėje ta pati mitinė būtybė vaizduojama skirtingai. Pamaryje vienaip, Dzūkijos krašte kitaip, Šiaurės Lietuvoje vėl kitaip – nors kalbama apie tą pačią mitinę būtybę. Norėjau tą įvaizdį sukonkretinti, todėl ėmiausi šio darbo.
Istorijos mokslas, ypač tėvynės istorija, man visuomet buvo labai svarbūs. Galbūt tai įgimtas patriotiškas jausmas. Kiekvienas žmogus turėtų mylėti savo tėvynę ir žinoti jos istoriją,“ – kalbėjo Robertas.
Jis pasakojo, kad paklausė profesoriaus Gintaro Beresnevičiaus, ar pasaulyje yra tokių mitinių būtybių vaizdų pavyzdžių. Profesorius atsakė, kad renesanso laikais tai jau buvo padaryta. Pavyzdžiui, graikai turi savo mitinių būtybių panteoną, senovės romėnai taip pat įamžino dievus savo ikonografijoje – pavyzdžiui, Neptūnas dažnai vaizduojamas su tridente.
„Taip ir man kilo idėja suteikti mūsų mitinėms būtybėms realų pavidalą“, – pasakojo Robertas.
Kai kurios mitinės būtybės turi aiškius apibūdinimus. Pavyzdžiui, Saulė vaizduojama kaip graži mergina su gelsvomis kasomis, apsigaubusi auksinės spalvos apsiaustu. Tai – realus pagrindas ją nupiešti, nes tokius simbolius galima rasti sakmėse ir dainose. Panašiai ir Austėja – bičių deivė – vaizduojama su prijuostės kraštais, primenančiais apverstą bičių korių struktūrą, sparneliais ir žiedu rankoje.
Dukra šiltai prisimena tėtį
Paklausta, kaip vertina tėčio atminimui surengtą vakarą, Roberto Markevičiaus dukra Vaida Markevičiūtė Vaitelienė sakė:
„Labai geras jausmas. Dar kartą galima aiškiai matyti, kad jis įprasmino savo svajonę. Jis daug domėjosi istorija, daug skaitė.
Tvarkydami jo namus, radome labai daug knygų – ypač apie mitologiją.
Iš pradžių gal ir nelabai pritariau jo minčiai, nes tai buvo didžiulis darbas, reikalaujantis labai daug laiko.
Bet jis buvo atkaklus. Kaip ir visada gyvenime – jei ką nors nuspręsdavo, siekdavo iki galo.
Manau, tą užsispyrimą paveldėjau ir aš: baigiau du magistrus, nes labai norėjau mokytis.
Sako, kad esu panaši į savo tėtį – tiek išvaizda, tiek būdu. Jis mokėjo rašyti, sudarė knygą, o man sako, kad ir aš raštus gerai rašau. Šiandien buvo labai smagu išgirsti jo balsą, matyti jį ekrane, pristatantį savo knygą. Jis įprasmino save joje.
Gaila, kad knygų išleista nedaug – būtų gražu, jei vaikai jas galėtų pavartyti bibliotekose. Aš pati turiu dvi knygas su jo dedikacija man. Vieną jų mano dukra nusinešė į mokyklą, o jos mokytoja šiandien apsilankė parodoje. Smagu, kad tėčio sukauptomis žiniomis galima pasidalyti su kitais.
Beje, mano dukters vardas – Antarė. Tai Skorpiono žvaigždyno ryškiausia žvaigždė. O mano tėtis, pagal zodiaką, buvo Skorpionas”.
