Birželio 21-osios vakarą prie Akademijos tvenkinio jau septynioliktą kartą nuaidėjo tradicinė Šienpjovių – Rasų šventė. Renginio, tapusio neatsiejama Vainotiškių bendruomenės vasaros pradžios tradicija, su nekantrumu laukė ne tik mūsų rajono gyventojai, bet ir šienpjoviai.
Šventės kulminacija – šienpjovių varžytuvės, kuriose jėgas išbandė tiek patyrę dalgiai, tiek jaunieji šienpjovių tradicijų puoselėtojai. Visi norėjo ne tik pademonstruoti šienavimo įgūdžius, bet ir sužinoti – kas šiemet pelnys garbingą Metų šienpjovio titulą.
Be varžybų, susirinkusieji mėgavosi Joninių (Rasų) dvasia: skambėjo muzika, pynėsi vainikai, liepsnojo laužas, o tvenkinio pakrantėje skleidėsi ilgiausios metų dienos ir trumpiausios nakties stebuklai.
Šienpjovių šventė – jau septynioliktoji
Šių metų Šienpjovių – Rasų šventė buvo jau septynioliktoji, o jos pradžia – simboliška ir kupina tradicijų.
Prie Vainotiškių gyvenvietės įkūrimą žyminčio akmens susirinkę šienpjoviai, dalgius užsimetę ant pečių, ir šieną grėbiančios moterys, lydimi armonikos melodijų, iškilmingai patraukė link Akademijos tvenkinio.
Kaip ir kasmet, Vainotiškių bendruomenė pasitiko svečius išpuoštu žolynų bromu, pro kurį, skambant liaudiškai muzikai, įžengė tiek šienpjoviai, tiek visi šventės dalyviai.
Šienpjovių šventės ištakos siejamos su Vainotiškių kaimu ir jo šviesuoliu Alfonsu Manioku, kurio iniciatyva daugiau nei prieš šešiolika metų čia pirmą kartą surengtos šienpjovių varžytuvės.
Viena svarbiausių šventės apeigų – Rasų laužo uždegimas. Būtent Alfonsui Maniokui kasmet patikima garbė paskelbti šventės pradžią, įžiebiant tradicinį aukurą.
Norinčių netrūksta – šienpjovių gretos jaunėja
Paklausta, ar nesunku surinkti nemažą šienpjovių būrį, Akademijos kultūros centro direktorė Žydronė Smulskienė pasidžiaugė, kad varžytuvių tradicija stipri ir gyva:
„Labai smagu, kad šienpjovių visada atsiranda. Ypač džiugina tai, jog visą šią iniciatyvą jau daugelį metų tvirtai palaiko ir puoselėja Vainotiškių bendruomenė. Jie tapo tikraisiais šienpjovių varžytuvių šeimininkais – rūpinasi organizavimu, kviečia dalyvius, palaiko tradicijas.“
Pasak direktorės, varžytuvių dalyvių amžius įvairus – šienpjovių gretos ne tik nesensta, bet ir jaunėja.
„Be abejo, turime ir patirties nestokojančių dalyvių, tačiau labai džiugu matyti, kad prisijungia ir jaunimas – ypač iš Dotnuvos seniūnijos bendruomenių.“
Šiemet Vainotiškių bendruomenė vykdo bendradarbiavimą su Raseinių r. Žaiginio bendruomene – tarp bendruomenių vyksta savotiški „šienavimo mainai“.
„Mūsų šienpjoviai vyksta pas juos, o jie – atvažiuoja į mūsų šventę. Ši draugystė gražiai tęsiasi jau ne pirmus metus“, – sakė Ž. Smulskienė.
Į varžytuves – su daina ir dalgiu
Šiemet šienpjovių varžytuvėse dalyvavo 12 dalyvių – daugiausia iš aplinkinių kaimų, taip pat atvykusių iš Raseinių ir net Kupiškio krašto.
Išsitraukę laukelių numerius, šienpjoviai su dalgiais buvo iškilmingai išlydėti į pievą – juos palydėjo Akademijos kultūros centro folkloro ansamblio „Seklyčia“ (vadovė, etnokultūros puoselėtoja Ona Auškalnienė) dainos.
Pirmasis laukelio numeris atiteko šventės sumanytojui, ilgamečiam šienpjoviui Alfonui Maniokui iš Vainotiškių – jam tai jau tradicija, kaip ir pačios varžytuvės.
Tarp varžybų dalyvių – ir patyrę dalgio meistrai, ir šienavimo tradicijas perimantis jaunimas: Linas Kairys, Justinas Kairys (Vainotiškiai), Žygimantas Jėcka (Vainoškiai), Juozapas Jėcka (Kupiškis), Liudas Tauginas (Akademija), Vytautas Braciška (Šlapaberžė), Albertas Ragauskas, Rita Atkočiūnienė (Vainotiškiai) bei svečiai iš Raseinių rajono Žaiginio bendruomenės – Arūnas Birvinskas, Danutė Kuzminskienė ir Darius Kuzminskas.
Šienpjoviams talkino grėbėjos – Vyda Liubinienė ir Elena Maniokienė. Jos ne tik padėjo tvarkyti nupjautą žolę, bet ir vaišino dalyvius naminiu sūriu bei gaiviais gėrimais – kad nei alkis, nei troškulys nesutrukdytų parodyti geriausių įgūdžių.
Padėkos bei nominacijos
Po darbų pievoje – iškilminga šventės dalis. Šienpjovių varžytuvių dalyvius sveikino ir apdovanojo vertinimo komisijos pirmininkas, Dotnuvos seniūnas Modestas Tvaravičius. Visi šienpjoviai buvo pagerbti padėkomis, originaliomis nominacijomis bei gausiais rėmėjų dovanų krepšiais.
Už ištikimybę tradicijai padėka skirta šventės sumanytojui Alfonsui Maniokui – už protėvių palikimo puoselėjimą ir senųjų šienavimo papročių išsaugojimą.
Ilgametis šienpjovys, legenda – taip pagerbtas Vytautas Braciška iš Šlapaberžės.
Stipriausios rankos kavalieriumi paskelbtas Justinas Kairys – už ištvermę, jėgą ir darbščias rankas, kurios kalba daugiau nei žodžiai.
Pievos širdies nominacija skirta Dariui Kuzminskui – už šienavimą ne tik rankomis, bet ir širdimi, meile gamtai ir gimtajam kraštui.
Metų debiutantu paskelbtas Linas Kairys – geriausiai pasirodęs naujokas šienpjovių gretose.
Pjovimo meistro titulą pelnė Arūnas Birvinskas – už nepriekaištingą, tikslų ir simetrišką šienavimą.
A. Birvinskas taip pat pabrėžė prasmingą bendrystę tarp bendruomenių: „Raseinių rajono Žaiginio bendruomenė ir Vainotiškiai šiemet oficialiai pasirašė bendradarbiavimo sutartį. Prieš savaitę šienavome Žaiginyje, dabar – čia. Tokie mainai – ne tik šienapjūtė, bet ir tradicijų tąsa.“
Auksinio dalgio nominacija atiteko Albertui Ragauskui – už tikslumą, greitį ir meistriškumą, kai dalgis tampa aukso vertės įrankiu.
Pievų gracija – šienpjovė Danutė Kuzminskienė, kurios šienavimo judesiai priminė lengvą šokį.
Tylusis meistras – Žygimantas Jėcka, dirbęs ramiai, bet nepaprastai efektyviai.
Juozapas Jėcka pelnė padėką už patikimą, nors lėtą, bet tvirtą šienavimą, o taip pat už išskirtinį rūpestingumą – savo rankomis pagamino grėbėjoms grėblius.
Pievų šventės dvasia – Rita Atkočiūnienė, kurios šypsena, džiaugsmas ir nuotaika papuošė šventę.
Padėka skirta Liudui Tauginui už išskirtinius šienavimo įgūdžius, nepriekaištingą techniką ir pagarbą tradicijai.
Nepamirštos ir grėbėjėlės Vyda Liubinienė bei Elena Maniokienė – joms taip pat įteiktos padėkos už šienpjovių palaikymą, vaišes ir nuoširdžią pagalbą.
Išrinkti du Metų šienpjoviai
Tradicija tęsiasi – vertinimo komisija išrinko du šventės lyderius. Metų šienpjove tapo Rita Atkočiūnienė iš Vainotiškių, o Metų šienpjovio titulas šiemet atiteko Liudui Tauginui, Akademijos gimnazijos direktoriui.
Rita Atkočiūnienė, aktyvi Vainotiškių bendruomenės narė, šienpjovių šventėje dalyvavo jau trečius metus. Moteris džiaugėsi, kad dalgis – jai ne naujiena.
„Sekasi neblogai. Pernai Vainotiškiuose jau buvau pripažinta Metų šienpjove. Pernai Raseiniuose šienpjovių šventėje komandiniame pjovime laimėjome antrą vietą, o šiemet ten – pirmą. Dalyvavau ir Nacionaliniame šienpjovių čempionate Šilutės rajone – ten iškovojau antrąją vietą“, – pasakojo Rita.
Šiemet šienavimas buvo iššūkis – žolė aukšta, kai kur išguldyta, tačiau patirtis ir noras nugalėjo.
„Kiekvienais metais jaučiuosi vis labiau įgudusi – šienauti tampa lengviau. Turiu savo dalgį, kai nuvažiuoju pas sūnų į kaimą – vis papjaunu. O aplink butą, kuriame gyvenu, žolę pjauna žoliapjovė“, – šypsojosi Metų šienpjovė.
Tuo tarpu Liudas Tauginas – ne tik mokyklos vadovas, bet ir ištikimas šienavimo tradicijų puoselėtojas. Jis dalyvauja beveik visose šienpjovių šventėse, o šiemet jau trečią kartą tapo Metų šienpjoviu.
„Kai buvau vaikas, važiuodavau į kaimą padėti šienauti seneliams. Išmokau, kaip pasirinkti dalgį pagal skambesį, kaip uždėti kotą, ,,aprengti“ dalgį ir jį išplakti. Pamenu, kai buvau aštuntokas, su močiute dviese karvei šieno pripjovėme, nes senelis sirgo“.
Dalgį jis naudoja ir šiandien – ne tik dėl tradicijos, bet ir dėl praktikos.
„Kai grąžino senelių žemę, tekdavo šienauti hektarais. Man tas darbas patinka. Kai reikia daug nušienauti – negali ,,užsiplėšti“, turi pjauti techniškai. Šienavimas dalgiu – labai techninis darbas. Jei nori pjauti kelias dienas iš eilės, turi palaikyti formą“.
L. Tauginas šiuo metu jau turi trečią dalgį – jam tai ne tik įrankis, bet ir paveldėtos gyvenimo vertybės, perduodamos per fizinį darbą ir ryšį su žeme.
Pasveikinti Jonai, Janinos ir Rasos
Kaip ir kasmet, Šienpjovių – Rasų šventės metu pagerbti varduvininkai – Jonai, Janinos ir Rasos. Jie buvo pasveikinti simbolinėmis dovanomis, palinkėta sveikatos, džiaugsmo ir šviesios Joninių nuotaikos.
Pakalbinta viena iš varduvininkių – vainiku pasipuošusi moteris – pasidžiaugė, kad ši šventė jos šeimai ypatinga:
„Esu Jono dukra, pati Rasa ir dar Jono mama. Dabar Jonines švenčiame kasmet. Tiesa, kol nebuvo mažojo Jonuko, dar pasitaikydavo, kad praleisdavom, bet jam atsiradus – tapo šventa pareiga. Laikomės tradicijų: visada uždegame Joninių laužą, o jei orai leidžia, naktį iš birželio 23-osios į 24-ąją einame išsimaudyti ežere.“
Kalbintas Rasos Makarevičienės sūnus Jonas prisipažino, kad vardas jam – paprastas, tačiau Joninės visuomet primena apie artumą ir bendrystę:
„Vardas kaip vardas, – šyptelėjo Jonas. – Aišku, per Jonines visada sulaukiu daugiau dėmesio. Stengiamės švęsti kartu su šeima. Dabar gyvenu Kaune, daug metų gyvenau Norvegijoje – ne visada pavykdavo sugrįžti. Bet kai tik galiu, atvažiuoju. Ši šventė – proga sustoti, pabūti su saviškiais“.
Galėjo nusipinti vainiką ar skrybėlę
Šventės dalyviai turėjo progą ne tik stebėti šienpjovių varžytuves, bet ir patys įsitraukti į Joninių dvasia alsuojančias edukacijas. Iš lauko gėlių, žolynų, šiaudų bei kitų gamtos dovanų buvo galima nusipinti Joninių vainiką ar net originalią skrybėlę.
Tautodailininkė Rita Valiukevičienė iš Alytaus mokė pinti skrybėles iš įvairių augalinių medžiagų. Ji demonstravo iš liepos karnos išpintą kepurę, net vyžas iš šiaudų bei fantazijos kupiną rankinę, sukurtą iš gamtinių pluoštų.
Vainikų pynimo paslaptimis dalijosi dotnuviškė Sondra Žalakevičienė, jau daugelį metų dalyvaujanti šienpjovių šventėse. Ji vainikus pynė iš to, ką rado pievose.
„Žinau, kad Joninių vainike turi būti smilgų, varpų, rugiagėlių… Bet šiemet – tokie metai, tai džiaukis, ką randi. Vaikai labai noriai pina, o suaugusieji dažniausiai tik nori pasipuošti“, – šypsojosi Sondra.
Iš Vilniaus atvykusi tautodailininkė Viktorija Bitinaitė-Stankevičienė (Bitė), sakė esanti profesionali keramikė, tačiau širdimi – tikra žolynų mylėtoja.
„Auginu rugius, vaikštau po pievas, renku žolynus, o iš jų rišu ir pinu įvairias skulptūrėles, vainikus“, – pasakojo kūrėja, demonstruodama savo įspūdingus darbelius.
Joninių burtai
Paklausta, be ko neįsivaizduojamas Joninių vainikas, tautodailininkė Viktorija Bitinaitė-Stankevičienė (Bitė) pabrėžė, kad tvirčiausias ir ilgiau išliekantis yra supintas iš javų.
„Anksčiau vainikų niekas nepindavo iš duonos – tai buvo šventas dalykas. Daugiausia naudojo smilgas, lauko gėles, o per Jonines – jonažolę. Ne visi žino, kaip ji atrodo, o ji žydi geltonai, būtent per Jonines“, – pasakojo Bitė. – „Jau pagaminau įvairių suvenyrų iš varpų, o mergaitės pačios susipins vainikus ant galvos – jie bus nevystantys, ne taip kaip iš gėlių.“
Pasak kūrėjos, vainikas per Jonines tampa ne tik puošmena, bet ir burtų dalimi:
„Panešiojate vainiką – jis prisigeria jūsų energijos. Ir tada jį reikia plukdyti. Ir įvyksta burtai. Jei du vainikai susitinka – laukia vestuvės. Jei vainikas nuplaukia tolyn – reiškia geri metai. O jei įstringa tarp žolių – ne koks ženklas. Kaime mes prie vainiko tvirtinam medžio kryžioką, ant jo uždegame žvakelę ir paleidžiame į vandenį. Koks nuostabus vaizdas naktį…“
Netrūko ir kulinarinių edukacijų. Akademijos kultūros centro Dotnuvos skyriaus vadovė Danguolė Špokienė iš tešlos, kuriai produktų parūpino MB ,,Miltuotos rankos“, kočiojo ,,virveles“, kurias norintys apvynioję medinį pagaliuką, kepė ant laužo.
Tai tapo ne tik gardžiu užsiėmimu, bet ir dar viena jaukia bendrystės akimirka po atviru dangumi.
Vakaro programa – įvairi ir muzikaliai spalvinga
Vakaro programa sužavėjo kiekvieną – joje buvo ir lietuvių liaudies melodijų, ir pasaulyje žinomų kūrinių. Skrabalų virtuozas Karolis Šileika grojo įspūdingus garsus, o koncerte pasirodė grupės „Nešpėtni bernai“ bei „Lietuvaičiai“. Šventę vedė ir dainavo Giedrius Leškevičius su grupe, kurdamas šiltą ir jaukią atmosferą.
Sutemus buvo uždegtas tradicinis Joninių laužas, o gamta šventei buvo palanki – lietaus išvengta.
Dėkota visiems, prisidėjusiems prie šventės organizavimo ir sėkmės: pagrindiniams organizatoriams – Akademijos kultūros centrui ir Vainotiškių bendruomenei, partneriams – Dotnuvos seniūnijai, Akademijos gimnazijai, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centrui bei gausiam rėmėjų būriui.
Nuotr. Reginos Bagdonienės ir Astos Raicevičienės nuotr.
