Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centro Arnetų name veikia tautodailininko, meno kūrėjo statusą turinčio, sertifikuoto medžio skulptūrų, Užgavėnių kaukių meistro Eugenijaus Arbušausko iš Rdaviliškio krašto Užgavėnių kaukių ir medžio skulptūrų paroda.
Daugiau nei tris dešimtis atsidavęs kūrybai ir „kalbindamas“ medį, E. Arbušauskas teigė labai laukiantis Užgavėnių, kad, užsidėjęs kaukę, galėtų pats pajausti šventės dvasią.
Deja, pats medžio meistras į parodos atidarymą atvykti negalėjo ir planuotos edukacijos nesurengė, bet apie jo kūrybos kelią, Užgavėnių kaukes ir smagius šventės nutikimus, pavyko pasikalbėti.
– Kuo šiuo metu užsiimate?
– Esu Radviliškio krašto gyventojas, bet taip susiklostė aplinkybės, kad eilę metų gyvenu Šiaulėnuose (Radviliškio r.). Dirbu Šiaulėnų krašto muziejuje, turiu daug įvairių veiklų, susijusių su medžio drožyba. Organizuoju Užgavėnių šventes miestelyje ir pas kaimynus. Jau ketvirtą dešimtį drožiu Užgavėnių kaukes.
– Ar polinkį į drožybą turėjote nuo vaikystės?
– Gyvendamas daugiabutyje savo draugams šautuvus dariau, mokyklos laikais patiko „Bitlų“ muzika, todėl drožiau muzikantų figūrėles, bet jų neliko – išdalinau savo klasiokėms.
Iš vaikystės liko keletas darbelių – rūpintojėlis, šienpjovys, medkirtys, piršlys. Jos buvo miniatiūrinės. Šiuolaikiniai drožėjai turi įvairiausius kaltus, o anuo laiku buvo tik nedidelis peiliukas. Kai dabar pagalvoji, kaip aš galėjau tokius išdrožt?..
Mokyklos laikais mano mokytojas buvo darbščiųjų rankų būrelis, kuriame mokėmės medžio drožybos. Vėliau, augdamas domėjausi, ką literatūra ano meto rašė. Stebėjau kitus drožėjus, minimaliai norėjau atkartoti jų darbus.
Meninio medžio apdirbimo teko mokytis tuometiniame Telšių dailės technikume, bet didelio meno kaip ir nebūta tame laikmetyje. Iš medžio darbų teko gaminti paprastas kėdes, vėliau – lauko baldus. Liaudies meno ten nebuvo mokoma, o jei ir buvo, tai labai mažai. Manyje liaudies menas tarsi buvo užkoduotas pasąmonėje.
– Kada atsirado pirmoji kaukė?
– Pirmoji kaukė irgi buvo mokyklinė, deja, jos neišsaugojau. Tai buvo velniuko kaukė 20-30 cm, bet ji buvo plokščia, kaip dekoratyvinė.
Paskui buvo pertrauka – mokslo, gyvenimo. Drožyba sustojo, o paskui prie jos vėl grįžau ir nebesiskiriu iki šiol.
Užgavėnių kaukės atsirado su Radviliškio rajono folkloro ansamblio „Aidija“ gyvavimu. Nuo ansamblio įsikūrimo 20 metų dalyvavau šio ansamblio veikloje. Buvo ne tik šokiai, dainos, bet ir gražios šventės, pasirodymai – Atgimimo metais ir savo krašte, ir plačiau.
Lietuvos Užgavėnių meka yra Rumšiškės (Liaudies buities muziejus – aut. past.), todėl kolektyvo pasirodymo metu žiūrovams demonstruodavom Užgavėnių kaukes. Aš gyvenu ta švente.
Artėjant Užgavėnių šventėms, parodose pasirodau ne tik kaip Užgavėnių kaukių drožėjas – aš ir pats, kaip dalyvis, gyvai užsidedu vieną ar kitą kaukę. Persirengti nebijau, nes Užgavėnės tai persirengėlių šventė.
– Kuo jūs pats dažniausiai persirengdavot?
– Aš užsidedu kaukę su kasom, kuri neva ragana, bet aš nenoriu jos taip vadinti, aš ją pavadinau Onute. Tai šarmo turinti kaukė. Dar ryškų folkloro sijoną užsidedu.
Tokią šventę aš ir įsivaizduoju, vyrai stengdavosi rengtis moteriškom būtybėm, o moterys – vyriškai.
Mėgstu su pakvailiojimais, su pakibinimais jaunus vyriokus pašokdinti. Kitą sykį užsidedu neva bernioko, galima pavadinti ubago kaukę. Tada būnu toks linksmas ubagėlis.
– Parodoje Arnetų name Kėdainiuose atėjusieji išvys ir medinę ranką, ką ji simbolizuoja?
– Tai Užgavėnių ranka. Vaikai gerai žino tą ketureilį apie pinigėlius, kurį deklamuoja per Užgavėnes. Po ta medine ranka yra padaryta vietos, kur galiu pakišti savo ranką. Ir gaunasi veiksmas – tu su ja ir pasisveikini, bet kartu išlaikoma ir ubagavimo tradicija. Parodoje ji padėta su aprašu.
Per Užgavėnes šią medinę skulptūrą muzikantai šalia pasistatydavo, tai iš Rumšiškių grįždavom su pilna ranka. Kažkas ir lašinių yra atpjovęs ir į tą ranką įdėjęs. Juk Užgavėnės pati linksmiausia pavasario pradžios šventė, kai galima ir būtina pašėlioti.
– Kokias medžiagas naudojate Užgavėnių kaukių gamybai?
– Kaukes pasigaminti galima iš įvairiausių priemonių – nuo paprasčiausio popieriaus, kartono, galima klijuoti laikraščius su lipalu ant baliono.
Vieną kaukę buvau pasidaręs papjė mašė technika. Puiku, gražu, bet esmė tokia, kuomet aš įsijaučiu į tą vaidmenį ir kai dvi tris valandas kvailioji su ta kauke, kaip personažas vaipaisi, kraipaisi, voliojiesi po sniegą, ji ėmė ir ištižo.
Tada ir pradėjau jas gaminti iš medžio. Šiuo atveju dėkingiausias medis yra liepa, nes ji minkščiausia.
Stengiuosi išlaikyti natūralų medžio grožį, kurį sukūrė pati gamta, pjaunu kamieną, palieku kokią šaką, naudoju žievę, pridėdamas kokį elementą.
Kaukės papuošimui naudoju įvairių atspalvių avikailį, arklio šerius, ožkos ar karvės ragus, pakulas bei linus.
– Kur dar galima pamatyti jūsų kaukių?
– Visoje Lietuvoje rengiu savo medžio drožinių parodas. Mano kūrinių yra įsigiję Lietuvos nacionalinis ir Šiaulių „Aušros“ muziejai, Daugyvenės kultūros istorijos muziejus-draustinis, Žemaitijos nacionalinis parkas (Užgavėnių ekspozicija Platelių dvaro arklidėje), Vilniaus etninės kultūros centras, Šiaulėnų muziejus bei privatūs asmenys.
Užgavėnių kaukių galima pamatyti Vilniaus etninės kultūros centro išleistoje knygoje „Užgavėnių kaukės“ (2009 m.), Lietuvos Tautodailininkų sąjungos 2007 m. išleistoje knygoje „Šiuolaikinė lietuvių tautodailė“, knygose-kataloguose „Šiaulių ir Žiemgalos pasienio regionus garsinantys tradiciniai amatai“ (2009 m.) ir „Radviliškio ir Pakruojo krašto amatininkai, tautodailininkai, kulinarinio paveldo puoselėtojai“ (2013 m.) bei Alfredo Bumblausko knygoje „Lietuvos istorija“ (2017 m.).
– Ar savo amatą stengiatės perduoti jaunajai kartai?
– Keliolika metų Radviliškio kultūros namuose dėsčiau arba mokiau drožybos. Dešimtį metų medžio drožybos tradicijas puoselėjau vesdamas edukacinius užsiėmimus vaikams ir suaugusiems Radviliškio kultūros centre, Žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų vasaros kursuose Kelmėje, kur mokiau drožti Užgavėnių kaukes, pristatydavau savo drožinius, demonstruodavau drožybą įvairiuose renginiuose, miestų, miestelių šventėse.
Smagu man pačiam kaip drožėjui, kad ne vieną kartą esu kviečiamas ir į jūsų kraštą.
Kai rengiu parodas, būna ir edukacijos. Mokinys pats piešinį pasidaro, aš tik užvedu ant kelio, pametu mintį. Aišku, prieš tai pasikalbam, kas būdinga Užgavėnių kaukėms, remiantis liaudies tradicijomis.
– O tai kas būdinga Užgavėnių kaukėms?
– Užgavėnių kaukės turi būti gąsdinančios, baisios. Gal tik keliose jų atsispindi autentiški pažįstamų žmonių bruožai, visa kita – fantazijos vaisius. Sakykim, jeigu raganos, tos tikros niekas nematėm, remdamiesi tautodaile, akcentuoju ir atkreipiu dėmesį į nosį – ji kumpa, su karpa, burnoje matyti vos keli dantys.
Labai gaila, kad pastaruoju metu žiemų beveik nebeliko. Bet Užgavėnės yra ritualas, kad reikia išvaryti žiemą iš mūsų kiemo: „Žiema, žiema, bėk iš kiemo“… O kaip ją išvarysi, jei ne su kauke, kuri turi būti baisi, kad žiema išsigąstų ir pabėgtų.
Mano kaukės, kaip žmonės yra pavadinę – baisiai gražios…
– Ar skaičiavot, kiek per savo gyvenimą esat išdrožęs kaukių?
– Neskaičiavau, bet galiu apytikriai pasakyt, kad apie šimtą sukasi.
– Kiek trunka sukurti vieną kaukę?
– Anksčiau, kai buvo pati pradžia – ir savaitę, ir dvi, jeigu sudėtingesnė. Viską diktuoja medis. Jei medis senas, tai ir kaukė bus seno žmogaus, su raukšlėmis, mažai dantų. Pradžioje darydavau eskizus, dabar jau nebereikia piešti, dabar aš jau mintyse matau būsimą kaukės personažą.
– Kokius įrankius naudojate kaukėms drožti?
– Pagrindas yra kaltai ir peiliai, aišku skirtingi savo dydžiu, savo profiliu.
– Kokias emocijas ir nuotaikas norite perteikti per kaukes, kurias kuriate?
– Tradiciškai ragana, velnias ar velniukas išgąsdina. Svarbūs Užgavėnių personažai ir ubagavimo elementai – kaipgi be ubagų, daktarų, prekeivių. Tradicinės lašininio ir kanapinio kaukės.
Kuriu ir žvėrių kaukes – avino, ožio. Turiu dar meškos kaukę, nes per Užgavėnes vaikščiodavo ir meška.
Per kaukę stengiuosi perteikti to personažo emociją. Vienus pralinksmina, prajuokina, kitus – išgąsdina, vis tiek kažkokią emociją sukelia.
Mano kaukės ne tik dekoratyvinės, bet ir funkcionalios. Kiekvieną galima iš jų užsidėti ir nešioti. Pasibaigus šventei, kaukės puošia muziejus, dalis lieka namuose.
Drožiu ir mini kaukytes, kurias galima nešioti ant kaklo.
– Ar pastebit, kad per metus ar dešimtmečius keitėsi kaukių kūrimo stilius ar simbolika?
– Vis dėlto išlaikoma tautodailės linija. Be abejo, aš mintyse turiu, kad reikia šiuolaikiškumo, bet kiekvienas autorius turi savo braižą. Man ir žmona sako: „Na, tavo kaukių nesupainiosi su kitomis“. Aš turiu savo braižą ir toli nuo jo pabėgti neišeina, bet ir labai nesistengiu.
Aišku, aš pasidžiaugiu ir kitų tautodailininkų drožtomis kaukėmis, bet aš likau prie savo stiliaus – neeksperimentuoju su šiuolaikiniu dizainu, bet laikausi tradicijų. Vieną kitą esu pabandęs ir šiuolaikinę, bet man jos neprilipo.
– Ar pasitaikė kokių nors nutikimų, dėvint Užgavėnių kaukes?
– Per Užgavėnes su ansambliu „Aidija“ koncertavome Rumšiškėse. Viena ansamblietė buvo užsidėjo Lietuvos generolo kaukę ir ji su ta kauke ir visu aprėdu nuėjo į moterų tualetą. Pabandykit įsivaizduoti, kokia buvo moterų reakcija!
Kitais metais irgi Rumšiškėse per Užgavėnes veiksmas vyko sodybos kieme, šokom, linksminomės.
Vienas vyras paprašė vienos moteriškės: „Ar galima pasižiūrėti į jūsų veidą?“.
Vyriškis paėmė ir pakėlė tą kaukę, atsitraukė, paskui vėl uždėjo ir sako: „Geriau būkit jūs su ta kauke“.
Dviejų ožių kovoje Rumšiškėse, kur suvažiuoja Lietuvos Užgavėnių persirengėlių elitas, teko susikauti dviems „ožiams“, kur nei vienas nenorėjo nusileisti. Aš būdamas nors ir nemenkas „ožys“, bet deja, kovoje su kitu „ožiu“, netekau tikro ožio rago. Neberadau jo, teko į jo vietą įstatyti medinį.
– Kokia mėgstamiausia jūsų kaukė?
– Visos mylimos, kaip vaikai šeimoje mylimi, nei vienos negaliu išskirti… Bet vis tiek grįžtu prie Onutės, kuri neva ragana, bet man liežuvis nesiverčia taip sakyti. Bet viena bendradarbė, kurios vardas Onutė, užpyko, kad kaukę taip pavadinau.
Esu padaręs metro dydžio skulptūrą – raganą su šluota, kuri yra ir parodoje. Kai supykstu žmonai sakau, kad čia tu. Tokio tipo personažą vyrai prilygina uošvienėms.
Žvelgdamas į kaukę ar į skulptūrą, kiekvienas įsivaizduoja savaip. O kadangi Užgavėnės, į viską galima žiūrėti su humoru.
– Ar gaminate kaukes pagal užsakymus?
– Kūrybos pradžioje to nedariau, bet dabar džiaugiuosi, kad yra susidomėjusių. Daug kaukių esu padovanojęs.
Kai droži būna labai malonu, kad nuo tavo rankų darbo kitiems smagu.
Miela, kad gali pasidžiaugti ir kiti. Ko bereikia man kaip žmogui ir kuriančiam menininkui.
– Esate sukūręs ir originalią Užgavėnių knygą, papasakokit apie ją?
– 2003-aisiais savo rankomis – pusiau rimtai, pusiau su humoru sukūriau unikalią knygą, skirtą Užgavėnėms.
Knyga buvo pagaminta iš kreivų ir šleivų lapų, kuriuos dar padeginau, kad sukurčiau senovinį įvaizdį. Šios knygos idėja kilo viešoje erdvėje pradėjus diskutuoti ar Joninės turi būti nedarbo diena.
Pagalvojau, kodėl žmonių nepaklausus, ar Užgavėnės galėtų būti nedarbo diena? Knygos viršelyje ir užrašiau šį klausimą. Ši knyga yra apie pusę metro aukščio, o prie jos pririštas šratinukas.
Per visus šventinius renginius ir parodas, kuriose dalyvauju, nešiojuosi šią knygą ir siūlau žmonėms raštu atsakyti į šį klausimą.
Dauguma su humoru, tačiau nemažai žmonių rimtai pasirašo, palaikydami idėją, kad persirengėlių diena turėtų būti paskelbta nedarbo diena. Netgi yra ir merų parašų bei oficialių įstaigų darbuotojų su antspaudais.
Sakau žmonėms, kad šią knygą netgi planuoju nunešti į LR Seimą ir pateikti kaip įrodymą, kad ši idėja turi ir oficialų palaikymą.
Užgavėnių kaukių ir medžio skulptūrų paroda Kėdainių Arnetų name veiks iki kovo 14 d. O Užgavėnės šiemet bus švenčiamos kovo 4 d., antradienį.
