Netikėtai tikėta dviejų kūrėjų paroda Kėdainiuose – „Apsimetėlės sindromas“

Saulėtą rudens pavakarę Kėdainių krašto muziejaus Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos antrojo aukšto parodų salėje atidaryta pirmoji jaunųjų kūrėjų Nargizos Nurdinovos ir Donatos Jutkienės tekstilės paroda „Apsimetėlės sindromas“. Paroda veiks iki gruodžio 8 dienos.

Pristatomi jaunieji kūrėjai

„Man labai džiugu, kad Janinos Monkutės-Marks muziejus-galerija yra ta vieta, kur vyksta jūsų pirmoji paroda, tikiu, kad šis įvykis jums įsimins ilgam ir po šio atidarymo jūs turėsite dar daugybę parodų, daugybę kūrybinių idėjų.

Jūs esate tikrai kūrybingos, to vertos, aš tuo įsitikinau, džiaugiuosi, kad sutarėm, jog organizuosim šią parodą. Ir jums buvo šioks toks jaudulys ir postūmis kurti aktyviau, galvoti apie parodą, kaip ji turėtų atrodyti.

Tikiu, kad ir pavadinimą sugalvoti dviese jums turėjo būti gana sudėtinga, tačiau tas taip pat buvo kūrybinis procesas“, – parodą pristatė Kėdainių krašto muziejaus Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos vadovė Asta Fedaravičiūtė-Jasiūnė, pastebėjusi, kad ši galerija ypatinga ir tuo, kad čia galima prisistatyti ir jauniems kūrėjams, ne tik profesionaliems, jau žinomiems autoriams. Tai gali būti geras startas.

Netikėtai tikėtas duetas

Lydimos nemažo būrio palaikytojų savo darbus pristatė jaunosios kūrėjos – buvusi kėdainietė Nargiza Nurdinova ir iš Kupiškio kilusi Donata Jutkienė.

„Mums labai smagu, kad mūsų netikėtai tikėtas duetas, manau, puikiai pavykęs. Galbūt ateityje pagalvosime apie bendras, ne tik personalines parodas. Pagrindinė parodos tema atsispindi pavadinime „Apsimetėlės sindromas“, ji matosi ir darbuose.

Manau, kad ne vienos mes jautėmės šiek tiek nevertos kažko savo gyvenime, nuvertinome save. Ir mes išgyvename tą patį, todėl per savo kūrinius, formas, spalvas, tekstūras, norime perteikti savo vidinę emociją.

Tikiuosi, kad mums pavyko, o po parodos išsinešite kažkiek tos minties su savimi, kad, jeigu pasijausite kada kažkaip panašiai, nesijaustumėt vieniši ir žinotumėt, kad tai praeis“, – sakė jaunoji kūrėja Nargiza Nurdinova.

„Labiausiai ačiū tariu artimiausiems žmonėms, parodos pagrindiniam kuratoriui. Labai džiaugiuosi, kad mums su Nargiza gimė tokia idėja, turbūt, kaip ir dauguma idėjų, kilusi tiesiog besišnekant – „tiesiog kažkada“.

Aš labai džiaugiuosi, kad neįvyko „kažkada“, o įvyko po to labai greitai, kad galime organiškai susijungusios eksponuoti savo darbus, nors mūsų kūrybos technikos, net idėjos skirtingos, bet ta vidinė jausena vienokiu ar kitokiu būdu papildo mus.

Kai su Nargiza eksponavome darbus, kalbėjome, kad iš tikrųjų mes parodome tai, ką matome. Norėtųsi patikėti, kad su mūsų darbais būtų asmeninis santykis ne apie mus su Nargiza, bet apie jus“, – pastebėjo kita jaunoji kūrėja Donata Jutkienė.

Kviečia pajausti dvejonę

Kalbėdama apie savo darbus, kaip jie kuriami, Nargiza pasakojo, kad jos pagrindinė naudojama technika yra aparatas „Tufting gun“ ir kilpinė adata.

„Yra ir rankinio darbo, yra šiek tiek mechaninių, pasikartojančių veiksmų. O visa kūryba ateina iš temų sugalvojimo, iš analizavimo, ką aš noriu atvaizduoti ir ko man reiktų būtent tam išreikšti.

Darbuose naudojami veidrodžiai, tarsi mano atspindys, bet tuo pačiu čia jūs galite patys įsijausti į tą vaidmenį ir patys save reflektuoti tuose veidrodžiuose.

Spalvynas taip pat yra šiek tiek apgalvotas. Juodos, tamsesnės spalvos išreiškia nepasitikėjimą, mėlynos reiškia, kad einama labiau prie susitaikymo ir šiek tiek ramybės, ryškesnės spalvos – tarsi žydėjimas, realizacija ir galutinis susigyvenimas.

Savo emocijas bandžiau išreikšti per koloritą, formą, faktūrą, iškilumus, kad žiūrovas, parodos lankytojas galėtų labiau įsijausti ir pajausti tą, ką aš jaučiau, kai aš tai kūriau“, – savo darbus apibūdino N. Nurdinova.

Šiemet tapo VDA studente

Nargiza pasakojo, kad tuftingo technika užsiima apie 4 metus. Parodoje yra ir pirmųjų, ir naujų darbų, ir netgi tokių, kurie sukurti specialiai šiai parodai.

„Tai mano juodasis portretas, maudynės. Juodas dėl to, kad tai tarsi apsimetėlio sindromo pati pradžia, kai turi nuo dugno atsispirti, tai parodo negatyvumą, blogį, pyktį, neviltį, to laikymą savyje, kai esi tokioje situacijoje. Dabar autoportretas nebebūtų juodas, jis šviesėja“, – šypsosi Nargiza.

Ji pasidžiaugė šiandien esanti Vilniaus dailės akademijos pirmakursė studentė, studijuojanti tekstilės meną ir dizainą.

„Baigus gimnaziją, 2007-aisiais, man nepavyko įstoti į VDA, kur buvo renkamas fotografijos ir video meno kursas, tada buvo didelis kursas, daug stojo talentingų žmonių, nepatekau, nors nebuvau toli už brūkšnio.

Po tiek metų aš grįžau prie savo svajonės ir labai džiaugiuosi. Mano tikslas buvo tęsti tai, ką savarankiškai pradėjau ir įgauti kitos patirties, išmokti meninio darbo, pasigilinti į temas, išbandyti kitas technikas.

Man labai patinka maišyti, sujungti įvairias technikas. Šiandien daugiausia dirbu su interjero dizaineriais, kurie kuria naujus namus, ieško kažko unikalaus, vienetinio, išskirtinio. Ir jiems smagu mane atrasti Lietuvoje ir man smagu, kad jie mane atranda“, – teigė Nargiza, priimanti individualius užsakymus.

Kviečia atrasti patiems

Kita jaunoji kūrėja Donata Jutkienė pasakojo, kad dar bestudijuodama pradėjo gilintis į ją supančios virtualios aplinkos ir realaus pasaulio santykį, kaip populiariosios kultūros atstovų vaizdinių kalba veikia visuomenę. Atsiranda noras nebūti savimi, tapti kitu. Kyla vidinis konfliktas tarp to, ką matau, ir to, ką jaučiu viduje.

„Natūraliai atsirado mano labai pamilta technika, bet ji nėra labai saugi – tai deginimo technika, kuria užsiimu jau keletą metų. Tai mano pačios siūti drabužiai, kurie pradžioje specialiai apdirbti, paskui sudeginti. Įdomiausia, kad tu nežinai ugnies sumanymų. Gali turėti vieną idėją, o ji parodys kitą. Mane labiausiai sužavėjo, kad naudojant skirtingas deginimo rūšis išgauname skirtingus koloritus, skirtingas faktūras, tai dar labiau praplečia galimybes. Ne tik tekstilės, bet ir kūrybos galimybes. Darbai ir atspindi tą temą, kurią aš suteikiu, analizuoju, tiriu, bet atspindi ir tai, kaip tai veikė ir veikia mane kaip žmogų, ką aš matau. Geriausias tyrimų objektas esu pati ir tie darbai gimė iš to“, – komentavo savo kūrybines idėjas Donata.

Pasak Donatos, kūryboje ji mėgsta eksperimentuoti naudodama įvairias priemones, technikas bei kurti naujas. Kūrybiniame procese jai labai svarbi ugnis. Kiekvieną kartą ji šiek tiek baugina, tačiau tuo pačiu ir intriguoja, sukelia adrenalino pojūtį, proceso metu užgniaužia kvapą. O išgaunamas spalvų spektras ir faktūros kaskart vis žavi dar neatrastomis vizualinėmis raiškos galimybėmis.

Darbuose naudoja ugnį

„Darbuose naudoti ugnį nėra mano išradimas, yra dailininkų, tapančių su žvake. Bet deginimo technika į mano kūrybą atėjo organiškai. Dar bestudijuodama pradėjau daryti eskizus vienam švarkui, kai pradėjau galvoti, kaip panaudoti ugnį, kad tekstilė įgautų kitą formą, buvo daug bandymų. Pati eksperimentuodama, ėjau į priekį, kol galiausiai mano darbai įgavo trimatę formą. Įdomu stebėti medžiagų transformacijas, kaip plastiškas minkštas audinys įgauna tvirtą, kietą struktūrą. Nors būta ir nesėkmių. Tekstilė yra nepirkta, siūta mano ar iš močiutės ar tetos spintos.

Mano santykis su pačiu audiniu man yra labai svarbus. Drabužis apskritai yra mūsų kasdienybės dalis. Kokį drabužį pasirenkam, tokį įvaizdį susikuriam, tokią žinią nešam apie save. Man buvo labai svarbu, kad atsirastų trimatė forma. Reikėjo įdėti nemažai pastangų.

Linkėčiau žiūrėti į parodą ne kaip į mūsų darbus, ką mes jaučiam, bet daugiau į tai, ką jūs patys galbūt atrasit, juos matydami“, – linkėjo D. Jutkienė.

Mamos – apie dukrų kūrybą

Parodos pristatymo metu dalyvavo ir patys artimiausi kūrėjų draugai bei giminaičiai – Nargizos ir Donatos mamos, mylimi vyrai, kurie yra broliai, Donatos sūnelis Kostukas, sesės.

Nargizos mama – Kėdainių „Atžalyno“ gimnazijos dailės mokytoja metodininkė Daiva Nurdinova, paklausta, koks jausmas žiūrint į savo dukters parodą, sakė, kad jausmas labai geras ir malonus.

„Džiaugiuosi jos pasirinkimu, kad ji pasiekė to, ko norėjo. Baigusi Vilniaus kolegijoje reklamą ir vadybą, po ilgokos pertraukos, nors tas laikotarpis buvo labai savitas ir geras, įstojo į Vilniaus dailės akademiją, kur šiuo metu studijuoja tekstilę. Ir užsakymus daro, ir studijuoja, ir parodą rengia. Aš manau, kad viskas jos gyvenime bus gerai“, – šiltai apie dukters pasirinkimą atsiliepė jos mama D. Nurdinova.

Donatos mama, Kupiškyje gyvenanti Ina Griciuvienė, pasakojo, kad ji mačiusi Donatos kūrybą vasarą namuose.

„Turėjom tokią atskirą kertelę, kur Donata galėjo daryti savo darbus laisvu laiku, kai kažkas prižiūrėdavo sūnų. Savo darbus, kaip ji minėjo, naudodama įvairias priemones, degindavo. Proceso sėkmė labai priklauso nuo vėjo, turi susirasti tokį kampą, kad jis tau nesutrukdytų, arba nepaveiktų saulė. Darbai sustingta, kadangi turi specialų apdangalą, išnešus į saulę, jie įgauna kitokią formą.

Koks bus darbas, labai priklauso nuo gamtos sąlygų. Kai iš mūsų namų Donata vežė darbus, jie buvo sustingę, kai atvežė juos čia, jie pašilo ir vėl įgavo pirminę formą. Atrodo, darbas lyg ir standus, bet gali transformuotis.

Donata mokėsi VDA tekstilės, o Kaune – menotyrą. Kai mačiau, kiek įdėta darbo, kiek daug kūrybos, labai smagu pamatyti tokį galutinį rezultatą. Šiek tiek darbų buvo eksponuota ir jos gimtajame Kupiškyje, Kaune, bet personalinė – pirmą kartą“, – didžiavosi dukters darbais jos mama I. Griciuvienė.