Šypsenų ir optimizmo krakiškei Mildai Gaučienei baltai pavydi ne vienas jos aplinkos žmogus. „Ar dejuosiu, ar nedejuosiu, niekas nepasikeis. Aš suprantu, kad likimas išbandymus siunčia tik stipriems žmonėms. Neturiu kuo skųstis, gyvenu, džiaugiuosi savo mergaitėmis ir imu iš gyvenimo viską, ką galiu“, – Mamos dienos išvakarėse aplankyta svarstė M. Gaučienė.
Didžiausias krakiškės širdies skausmas – jaunėlės, dabar jau aštuoniolikmetės abiturientės, Ievos ateitis.
Gražios dukters svajonės
„Ievutė gimė su dideliais sveikatos sutrikimais. Ji negali vaikščioti, sėdi vežimėlyje, tačiau nepaisant visų problemų bando gyventi visavertį gyvenimą. Ievai reikia pagalbos, tačiau ji kantri, užsispyrusi, noriai eina į mokyklą, gerai mokosi, turi pomėgių. Svarbiausia, kad ji turi gražių svajonių – dabar stovi kryžkelėje – kur ir ką studijuoti“, – pasakojo M. Gaučienė.
Ieva neslepia, kad ji yra humanitarė. Merginai puikiai sekasi mokytis kalbų, tad ji norėtų Kaune Vytauto Didžiojo universitete studijuoti arba lietuvių, arba anglų kalbas, arba italistiką, o galbūt psichologiją. „Turiu labai gerų mokytojų. Ypač džiaugiuosi lietuvių kalbos mokytoja Almone Šilkaityte, kuri mokė ne tik mano sesę, bet ir mamą. Mokytoja mane ne tik išmokė taisyklingai rašyti, bet ir sklandžiai dėstyti mintis. Džiaugiuosi, kad esu skatinama rašyti. Man labai patinka mokytis įvairių kalbų. Labai norėčiau jų mokytis universitete“, – svajonėmis dalijosi šviesiaplaukė mergina. Ieva jau susipažino su galimybėmis studijuoti universitete, ji net buvo nuvažiavusi į Kauną ir savo vežimėliu pabandė įveikti atstumą nuo galimos mokslo vietos iki bendrabučio: „Pasiekti universitetą man nebūtų sunku, o ir pati mokymosi vieta pritaikyta neįgaliesiems. Kiek neramina gyvenimas, nes man reikalinga pagalba pasirūpinant savo higiena“, – sakė mergina.
Džiugina vyresnėlės pasiekimai
Daugelį Ievos norų pildanti merginos mama, sako nežinanti, kaip pasisuks gyvenimas, jei Ievutė taps studente. „Kaune gyvena ir mokosi vyresnioji dukra Laura. Ji mokosi teisės. Yra trečio kurso bakalauro studentė. Laura baigė teisės kolegiją, metus laiko dirbo Norvegijoje, kad užsidirbtų pinigų tolimesnėms studijoms ir šįmet kibo į jas. Nenoriu visų seseriškų rūpesčių perduoti vyresnei dukrai, tad dabar bandome ieškoti variantų, ką ir kaip reikėtų daryti, jei Ieva pradės studijuoti. Tačiau tuščiai kalbėti nenoriu – bus, kaip bus“, – sakė M. Gaučienė.
Moteris žino, kaip svarbu artimųjų parama ir pagalba: „Man labai rūpi, kad dukros būtų artimos ir viena kitai ištiestų ranką, kada reikia. Aš esu laiminga, kad turiu nuostabią sesę Gintą, kuri mano didžiausia rėmėja: ir Ievutę kur reikia nuveža, ir mane į koncertą ar spektaklį pakviečia, o kai liūdesys apninka, ji visada atskuba atviram pokalbiui. Brolis prisiėmė rūpinimąsi mama. Tad puikiai žinau, ką reiškia šeimos tvirtybė.“
Pasiekia ne viską, ką nori
M. Gaučienė su judėjimo negalią turinčia Ieva praleidžia tikrai daug laiko – kadangi merginos mama jau bemaž dešimtmetį dirba mokytojo padėjėja, tai ji savo mergaitę nuveža į mokyklą, jai ir kitiems neįgaliems vaikams padeda orientuotis ir judėti mokykloje. Po pamokų Ievutę mama parveža namo, padeda pasiekti vieną ar kitą tašką. „Mes gyvename normalų gyvenimą, tik gaila, kad aplinka nėra tam pritaikyta. Kirpyklą galime rinktis tokią, kuri yra pirmame aukšte. Lygiai tas pats ir su odontologo paslaugomis. Mes negalime važiuoti ten, kur norime. Važiuojame ten, kur galime patekti“, – sakė greta dukros didžiąją laiko dalį praleidžianti moteris. Ji neslepia, kad šiuo metu Kėdainiuose neįgalieji patogiai gali jaustis tik keliose parduotuvėse, „Čili“ picerijoje ir dar keliose vietose.
Metų mama siūlyta išrinkti krakiškė atvira – ji gyvena stengdamasi padėti savo mergaitėms. „Džiugu, kad vyresnėlė jau yra savarankiška, dabar liko pasirūpinti jaunėle. Bet mes, merginos, stiprios – visos turime svajonių. Būsiu labai laiminga, jei po dešimties metų galėsiu pasidžiaugti, kad jos išsipildė“, – nusišypsojo optimistė mama.
