Kėdainių krašto muziejaus direktorių Rimantą Žirgulį drąsiai galime va­dinti šio laikmečio reformatoriumi. 1988 metais muziejuje pradėjęs dirbti istorikas nepaliauja kelti klausimo, kokiu miestu Kėdainiai verti būti: di­džiuotis didikais Radvilomis, garsėti agurkų sostinės vardu ar vadintis chemikų miestu. 

Istorikas Rimantas Žirgulis lengvai gali persikūnyti į didiką Radvilą ir kėdainiečiams priminti miesto klestėjimo istoriją.

Istorikas Rimantas Žirgulis lengvai gali persikūnyti į didiką Radvilą ir kėdainiečiams priminti miesto klestėjimo istoriją.

„Gal ir savanaudiška, tačiau aš tvirtai tikiu, kad, turėdami tokią garsią praeitį, mes jai privalome daugiau skirti dėmesio. Reikia ambicijų, kad ne tik enciklopedijose perskaitytume, kaip Radvilos garsino Kėdainius, bet ir širdyse jaustume pasididžiavimą savo kraštu. Dabar turime išstatytus blizgančius skardinius agurkus, o unikalus Radvilų palikimas stovi apgriuvęs“, – gana tiesiai savo nuomonę dėstė R. Žirgulis.
Rimantas diaugiasi suradęs bendramintį menininką Feliksą Paulauską, su kuriuo drauge žengė pirmąjį žingsnį į „Radviliados“ projektą. „Pernai per miesto gimtadienį surengėme puikiai pavykusį „Radviliados“ festivalį, kai miestelėnams pasiūlėme persikelti į Radvilų laikais klestėjusį mūsų miestą. Buvo visko: ir paskaitų bei diskusijų apie Radvilas, ir gardžių senovinių vaišių, ir pramogų. Manau, kad šįmet vėl kažką panašaus surengsime. Kas kitas, jei ne mes patys, darys tai, ko norime. Juk ant lėkšutės niekas nesugrąžins Kėdainiams garsios praeities. Tik patys galime užsispirti ir pasistengti įamžinti garsiąją praeitį“, – įsitikinęs R. Žirgulis.
Paklaustas, kodėl jis neatsispyrė „Radviliados“ virusui, istorikas net nedvejojęs atsakė, kad toje giminėje gausu iškilių asmenybių, kurios tarsi užbūrė savo gyvenimais. „Man labiausiai įsiminė ne vieno kolegos dviprasmiškai vertinamas Jonušas Radvila. Vienų jis vadinamas išdaviku, kitų – didvyriu. Manau, kad jis darė tokius sprendimus, kokie buvo geriausi Lietuvai. Nereikia pamiršti, kad Jonušui Radvilai valdant Kėdainius juose iškilo gimnazija, rotušė, evangelikų reformatų bažnyčia. Daugelis vienbalsiai pripažįsta, kad Jonušas Radvila atvedė Kėdainius į didžiausią klestėjimą. Jonušo Radvilos svarbą mūsų kraštui iki šiol mena Kėdainių miesto dalis Janušava. Tik labai keistai su ja pasielgėme: viską, kas liečia Radvilą esame sulietuvinę, bet Janušavą palikome lenkišku variantu, nors, mano manymu, ji turėtų vadintis Jonušava“, – sakė R. Žirgulis.

R. Žirgulio projektus mielai palaiko kolegės Audronė (kairėje) ir Jūratė.

R. Žirgulio projektus mielai palaiko kolegės Audronė (kairėje) ir Jūratė.

Istoriką žavi ir Jonušo Radvilos tėvas Kristupas Radvila, kuris garsėjo karingumu, ir Jonušo Radvilos pusbrolis bei žentas Prūsijos generalgubernatorius Boguslavas Radvila. „Tarp Radvilų buvo labai įvairių ir spalvingų asmenybių. Vieni žavi konservatyvizmu ir atsidavimu tradicijoms, kiti – europietiškumu“, – sakė R. Žirgulis.
Tarp gausios Radvilų giminės yra ir moterų, kurios vertos pagarbos bei išskirtinumo. „Pagarbos verta Ona Radvilaitė Kiškienė, kuri vadinama moterimi, nepaisant spaudimo ištekėjusia iš meilės. Liudvika Karolina Radvilaitė ne tik buvo pati išsilavinusi, bet ir raštą skiepijo kitiems. Jos dėka buvo spausdinamos knygos net draudžiamu laiku. Manau, kad kuo labiau giliniesi į Radvilų giminės istoriją, tuo meilė šiems didikams stiprėja. Tad kėdainiečiams linkiu dažniau prisiminti praeitį ir pajusti pasididžiavimą kraštu, kuriame gyveno visoje Lietuvoje garsėję Radvilos“, – sakė R. Žirgulis.

srtf-kulturos-versmes

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.