Žodis ir jo atspalviai: nuo tautos gyvasties iki kasdienio gyvenimo

Praėjusį penktadienį Kėdainiuose svečiavosi du charizmatiški kalbininkai, kurie visada turi ką įdomaus ir naujo pasakyti apie kalbą. Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešojoje bibliotekoje vyko susitikimas su Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros profesore dr. Irena Smetoniene ir docentu dr. Antanu Smetona.

Renginys buvo skirtas Lietuvių kalbos dienoms ir nagrinėjo temą „Žodžio spalvos ir atspalviai“ – žodį kaip ženklą, žodžio reikšmę, sąvoką, konceptą bei jo vaidmenį šnekos akte.

Kai žodis švyti

Kalbininkė Irena Smetonienė, daugelį metų tyrinėjanti lietuvių kalbą, paklausta, kuo ji išskirtinė, pabrėžė, kad jos tyrimo sritis – nauja ir unikalu: tai, kaip žodį supranta žmonės, o ne tik tai, kaip jis apibrėžtas žodyne.

„Atverčiame žodyną, perskaitome ir staiga pajuntame, kad kažko trūksta. Kai pradedi gilintis į tarmės žodynus, tautosaką, dabartines medijas ir literatūrą, žodis pradeda švytėti visai kitaip. Pasirodo, kad žodis turi savo spalvas ir atspalvius. Be šių atspalvių žodis taptų tuščias“, – teigė ji.

Paklausta apie senus lietuvių kalbos žodžius ir jų kaitą laikui bėgant, Irena Smetonienė pasidalino įžvalgomis apie žodžio „duona“ reikšmę praeityje ir dabar.

Anksčiau duona buvo ne tik maistas, bet ir žmogaus gyvenimo pagrindas – „Moteris be duonos buvo ne moteris“, – sakė ji.

Duona buvo laikoma šventu objektu, apgaubtu ritualais.

Šiandien, pasikeitus gyvenimo sąlygoms, kai kurie senieji ritualai dingo, tačiau duona vis dar išlaiko savo simbolinę reikšmę.

„Senieji lietuviai, pakėlę duoną, pauostydavo ją, atsilauždavo gabalėlį. Dabar, su naujos kartos požiūriu, duona tapo kasdieniu pirkiniu, kurį kai kurie netgi laiko nesveiku produktu“, – aiškino ji.

Apie žemę, motiną ir duoną

„Iš tiesų, nors ir negrįžta prie senųjų ritualų, vis tiek išlieka pagarba duonai, ir, net jei ji nebe tokia pati, žmonės toliau ją vertina.

Jaunimo apklausa rodo, kad jie prisimena savo tėvų žodžius: „Duoną reikia gerbti“. Tai, ačiū Dievui, bent jau tiek lieka iš senųjų tradicijų.

Tačiau natūralu, kad žodžiai, susiję su mūsų sakrališkumu, istorija ir mitologija, laikui bėgant keičiasi, nes keičiasi ir gyvenimas“, – teigė Irena Smetonienė.

Tikriausiai geriausiai šiuos dalykus yra atskleidęs Romualdas Granauskas savo knygoje „Duonos valgytojai“.

Ten jis vaizdavo, kad duona kažkada buvo viso gyvenimo centras, o staiga jaunoji karta jau nebežino jos svarbos – jie nusiperka duoną ir sako, kad atiduos ją kiaulėms ir karvėms.

Bet praeina kažkiek laiko, ir vis tiek tas supratimas sugrįžta, tarsi amerikietiški kalneliai: duona nebesvarbi, nesveika – „nevalgyk duonos, jei nori mesti svorį“, – ir staiga ji vėl ima kilti į viršų.

Duona kaip simbolis

Pasak kalbininkės, šiandien duona yra simbolis, kurį brangina ir emigrantai, su nostalgija prisimenantys lietuvišką duoną, ir tremtiniai, neturėję galimybės jos valgyti sočiai, ją prisimena kaip šventą ir vertingą daiktą, o kai kurie žmonės vis dar stengiasi išlaikyti senus duonos kepimo ritualus.

Kas labiausiai vertina duoną? Tie, kurie kažkada jos neturėjo.

Pavyzdžiui, lietuvių išeiviai, kurie parsivežę lietuviškos duonos sako: „Aš tik po riekelę, kaip desertą, kad namai būtų“. Arba tremtiniai, kurie taip pat dažnai buvo be duonos.

Užrašyti moters prisiminimai, kaip jos motina ją pagimdė traukinyje – motina net pieno neturėjo, todėl sukramtė duonos gabaliuką ir padavė vaikui.

Todėl ji sako: „Nuo duonos aš pradėjau gyvenimą.“

Taip pat Miša Jakobas, kai pamatė, kaip baisiai atrodo Vilnius per pandemiją, išsigando ir vienintelį dalyką, ką pasakė, buvo: „Dieve, tik neatimk lietuviškos duonutės.“

„Knyga, viena iš naujesnių mūsų leidinių (autoriai: Irena Smetonienė, Marius Smetona, Kristina Rutkovska), taip pat kalba apie tris konceptus – „Žemė. Motina. Duona“ – tai tam tikra grandinė, be kurios žmogus neįsivaizduoja savęs.

Prasideda nuo žemės: žemė ir motina, žemė kaip gimdytoja, žemė kaip maitintoja… Viduryje yra motina, kuri susijusi su žeme, nes ji taip pat yra motina. Ir po to – motina ir duona. Ir aišku, žemė ir duona.

Iš pradžių nesupratome, kuo viskas baigsis, bet vėliau supratome, kaip kažkada išleidome monografiją „Kalba. Tauta. Valstybė“. Ir pamatėme, kad jei nors vieną grandį išimsi – viskas subyrės. Tai panašiai ir čia.

Jei nebus tos trejybės, nebus ir mūsų gyvenimo. Net ir dabar“, – apibendrino kalbininkė.

Žodis – galingas įrankis

Doc. Antanas Smetona, paklaustas apie savo požiūrį į žodį ir jo atspalvius, pabrėžė, kad žodis yra ne tik lingvistinis vienetas, bet ir praktinis įrankis, turintis daugialypį poveikį.

„Tai, ką papasakojo Irena, yra labai platus požiūris, tarsi tautos gyvasties atspindys, tačiau aš žiūriu į žodį pragmatiškai. Žodis gali būti suvokiamas ir naudojamas įvairiai – kartais taip, kaip jis yra apibrėžtas žodyne, o kartais visiškai kitaip, priklausomai nuo situacijos“, – sakė jis.

Kalbininkas A. Smetona taip pat atkreipė dėmesį į žodžio galią šiuolaikinėje visuomenėje, kur kalba gali turėti rimtų pasekmių: įžeidimai, neapykantos kalba ir net raginimai smurtui dažnai virsta teisminiais procesais arba galingu įrankiu, galinčiu sukelti konfliktus ir netgi sužaloti.

„Apie žodį sukasi mūsų gyvenimas ir toliau.

Aišku, kalbame ne apie tokius gražius žodžius kaip „Duona“, „Motina“ ir „Žemė“, o apie kasdieniškesnius, labiau suprantamus.

Nenoriu jų čia vardinti, tačiau jei kam nors įdomu, koks žodis dabar tapo populiarus, tiesiog atsiverskite laikraštį ar „Delfi“, įveskite paiešką apie tai, kaip policija sulaikė žinomą politiką Vytautą Šustauską ir paklausė, kas kelnėse – ir sužinosite, ką jis atsakė“, – šmaikštavo Antanas Smetona.

„Kėdainių mugė” primena: kovo 7-tą dieną Lietuvoje bus rašomas visuotinis Nacionalinis diktantas.