Gamtininkas Selemonas Paltanavičius sako: „Kol kiti drybso lovoje, aš gamtoje patiriu daugybę neįkainojamų akimirkų.“
Su daugybės knygų, straipsnių ir laidų autoriumi, nacionalinių ekspedicijų dalyviu S. Paltanavičiumi šnektelėjome apie jo neblėstantį domėjimąsi gamta, nedžiuginančius pokyčius joje ir ką kiekvienas mūsų galėtų padaryti, kad būtų grąžinta skola mus supančiai aplinkai.

Žinomas šalies gamtininkas, rašytojas, radijo ir televizijos laidų vedėjas S. Paltanavičius, Kėdainių M. Daukšos viešojoje bibliotekoje šią savaitę pristatęs savo 100-ąją knygą, „Ryto“ progimnazijos pradinukams mielai pasakojo apie kelis dešimtmečius trunkantį kūrybinį kelią ir gamtos tyrinėjimuose atsiskleidusią gyvenimo prasmę, patirtas akimirkas, kurios žadino smalsumą domėtis supančia aplinka ir įkvėpė norą savo žiniomis dalintis su kitais.
Kol į salę rinkosi moksleiviai, kalbėjomės ir apie jo neišsenkančią kūrybą, praveriančią duris į gamtoje slypinčias paslaptis, o kartais paneigiančią žmonių sąmonėje įsigalėjusius mitus.
– Kada susidomėjote gamta ir panorote gilintis į ją?
– Aš tiesiog gimiau domėdamasis, nepažįstu savęs kitokio – be gamtos, be knygų, ir tai lydi mane visą gyvenimą. Iki šios dienos aš spoksau į gamtą ir džiaugiuosi ja kaip vaikas.
Iš tiesų aš augau kaime, manęs nevedė į jokius darželius, tad daug laiko praleidau gamtoje kartu su broliais. Kartais jie sugebėdavo atsakyti į man iškilusius klausimus, bet man vis tiek trūko žinių, o kas čia per vabalas, kokio paukščio giesmę girdžiu ir pan.
Pažadėjau sau, kad kai užaugsiu, pats parašysiu knygų apie gamtą, kad ir kiti galėtų daugiau sužinoti.
Ko tik man neteko patirti – ir į medžius nuolat laipiojau, ir į lapės olą lindau, tų nuotykių buvo begalė. Įpratau viską užsirašinėti, visada su savimi nešiojausi pieštuką ir sąsiuvinį, šis buvo murzinas, apiplyšęs, sakuotas…
Tai, ką pastebėjau, sužinojau, išanalizavau, sugulė į knygas. Jos visos yra pažintinės, nes man svarbu, kad žmonės žinotų tikrus faktus, pavyzdžiui, kad ežiukai nesineša grybų ant savo spyglių.
Spygliai tėra ežiuko plaukai, atliekantys apsauginę funkciją, kad jo nesuėstų lapės ar kokie barsukai. O patys ežiai daugiausia minta sliekais, smulkiais graužikais, varlėmis ar lervomis. Todėl nuolat sakau vaikams, kad nepieštų ežių su grybais ant spyglių, nes to tikrovėje nėra…
O tų įdomybių gamtoje tikrai apstu. Pavyzdžiui, vieni gyvūnai turi 300 dantų, kiti – tik vieną, o dar kiti – nė vieno, ir labai įdomu tyrinėti, o kaip gi jie išgyvena.
– O kada užsikūrė tas varikliukas rašyti knygas?

– Rašyti pradėjau dar būdamas moksleiviu, o pirmoji knyga „Žalio miško istorijos“ išleista tapus studentu.
Vos prieš porą mėnesių pasirodė mano 100-oji knyga „Su gamta kišenėje. Vaikystės nutikimai“. Į ją sudėta tai, ką patyriau vaikystėje.
Pavyzdžiui, kaip susipažinau su vabalu duobkasiu.
Kartą, važiuodamas dviračiu, pamačiau didelį, labai gražų, juodą vabalą su oranžinėmis dėmėmis, stvėriau jį į ranką ir vežiausi namo patyrinėti. Jaučiu, tokia smarvė padvelkė! Teko paleisti.
Grįžęs namo dešimtis kartų ploviau rankas su muilu, vėliau net skalbimo pastą ir benziną naudojau, bet niekas nepanaikino to baisaus kvapo. Jis išsilaikė apie savaitę.
Tai pažadino mano smalsumą, o koks gi vabalas šitokią smarvę paskleidė? Ėmiau gilintis ir išsiaiškinau, kad tai buvo duobkasys.
Jei manęs paklaustumėte, kaip parašyti knygą, aš nepasakyčiau, jos tiesiog pačios atsiranda. Tikrai nesėdžiu galvą parėmęs ir galvodamas, kaip ir ką čia parašyti, nedarau jokio plano.
Kartais siužetai brandinami metų metus, o būna, kad ir pats veikėjas kažkur nuneša. Kokia bebūtų knyga – literatūrinė, pažintinė, nežinau, kuo ji baigsis.

Knygas rašau ne siekdamas kažkokių rekordų.
Aš jau ir 101-ąją knygą turiu rankose ir dar kelios yra parašytos, jos dabar iliustruojamos.
Bet ne skaičius yra svarbu, o kad vis turiu ką pasakyti ir labai norisi tuo pasidalinti.
– Kaip dažnai susitinkate su jaunimu? Ar dabartiniai vaikai klausia jūsų, kaip tapti gamtininku ar aplinkosaugininku, kodėl verta pasirinkti tokią specialybę?
– Su vaikais susitinku dažnai. Klausimų būna įvairių, bet kaip tapti gamtininku, neklausia.
– Jiems neįdomu tai?
– Nežinau, ar neįdomu, bet kodėl neklausia, čia tai geras jūsų klausimas.
– O jei paklaustų, kokių savybių reikia gamtininkui, ką atsakytumėte? Apskritai, tai yra darbas, ar pašaukimas?
– Man atrodo, reikia didelio tikėjimo tuo, ką darai. Yra išbandymas valdžia, pinigais, o aš sakau, kad žmogui yra išbandymas ir kai jis yra vienas gamtoje, kaip elgiasi, kai jo niekas nekontroliuoja. Koks turi būti sąžiningumas!
– Gamta taip sparčiai dabar keičiasi. Turėtų būti viduržiemis, bet gamtoje jau pilna pavasario ženklų. Kodėl taip yra?
– Tai vyksta, nes joje gyvena pikti žmonės. Jų įtaka gamtai yra didžiulė. Paskaičiuokime, kiek kiekvienas iš mūsų kasdien išdegina kuro, kiek išnaudoja pašildyto vandens, kiek be reikalo išeikvoja elektros energijos arba kiek šiukšlių išmeta…
Padauginkite iš 365 dienų ir pamatysite, ką vienas žmogus padaro gamtai vos per vienerius metus. O mūsų juk daug – 8 milijardai…
Gamta viso to nebepakelia, todėl ir nyksta gyvūnų ir augalų rūšys, aplinka keičiasi neatpažįstamai, sunku nuspėti, kas vyks ateityje.
– Ar sodindami medžius, tausodami gamtinius išteklius ar vystydami žaliąją energetiką, galime grąžinti skolą gamtai?
– Taip, bet tai gali užtrukti net ir šimtus metų. Rūpintis gamta turime nuolatos. Turėtume nuo pat kūdikystės supažindinti vaikus su gamta, leisdami jiems pasiklausyti paukščių giesmių, duodami pauostyti kokį augalą ar parodydami kokį gyvūnėlį. Visa tai kuria žmogų, ir tai turime pradėti daryti vaikui dar mažam esant.
Jei mes patys eidami su vaikais pasivaikščioti, pavyzdžiui, sakytume: „O koks geltonas lapas, o tas koks margas“, gal ir vaikai atkreiptų į tai dėmesį ir imtų tuo domėtis. Bet kai einame nieko „nematydami“ (parodo užsimiegojusio žmogaus išraišką – aut. past.), tai ir vaikas nieko nemato, niekuo nesidomi.
Gamta nėra kažkoks daiktas, ją turi turėti savo širdyje, galvoje, savyje. Tai yra kažkas kasdieniško ir tuo pačiu šventas dalykas. Gamta yra tikroviška ir jos nesumeluosi. Apie tai ir pasakoju savo knygose bei susitikimuose.
– Kiek laiko skiriate gamtos stebėjimams, tyrinėjimams ir žmonių švietimui?
– Aš tam skiriu visą savo laiką. Mane mama taip augino, kad neturi likti laisvo laiko. Daug kas sako, kad visai neturi laiko, bet nereikia sau meluoti. Jūs tikrai jo turite ir galite skirti knygoms, buvimui su gamta, susėdimui su šeima, ko dabar labai trūksta. Laiko yra, tik jį reikia tikslingai naudoti.
Štai, šiandien važiuodamas iš Vilniaus į Kėdainius, kiek suopių mačiau pakeliui, ir nė vieno tūbuotojo, visi vakariniai. Tūbuotieji yra šiauriniai, o kodėl jie neatskrido? O todėl, kad pas mus žiemos nėra. Man tokie svarstymai yra įprastas dalykas, o kitiems gal toks klausimas nė nekiltų.
Betgi kiekvienas galime važiuodami stebėti, kas vyksta. Važiuoji kaip keleivis, tai nespoksok į telefoną, o dairykis aplink. Turėk tą smalsumo ir fiksavimo geną.
Apskritai, mobilieji įrenginiai yra mūsų laiko žudikai. Mes neišmokėme vaikų tai suprasti. Aišku, telefonas yra geras dalykas, bet… Įsivaizduokime, yra pieštukas, juo gali ir kažką parašyti, ir nupiešti, bet gali ir akį išsidurti.
Kartais išsigąsti nuėjęs į mokyklų bibliotekas – stovi naujausi kompiuteriai, jie labai brangūs, sėdi kokių 10 jaunų vyrukų ir žaidžia pyškėmis, šaudo tankus… Man silpna tai matyti.
Vyrai, jūs kompiuteriuose pasigilinkite, ko mokėtės pamokoje, ką reiškia vienas ar kitas dalykas arba žodis. Arba pasiklausykite, ką sakė D. Trampas (JAV prezidentas – aut. past.), pamąstykite, kokius padarinius turės jo žodžiai, juk jums reikės su tuo gyventi ateityje!
Reikia žiūrėti į pasaulį, suprasti kontekstą ir daryti išvadas. Gamta nemėgsta atšalusių ir ja nesidominčių žmonių. Jai reikia matančio ir jaučiančio žmogaus.
Man tai yra svarbu. Žinote, būnant gamtoje, patiri tokių akimirkų… Būna, atsiduri prie gervės taip arti, kad gali ją puikiai apžiūrėti be jokio fotoobjektyvo. Kai ji klykauja, toks jausmas apima…
Galvoju, štai, daugelis žmonių šiuo metu drybso lovoje, o aš matau ir patiriu tai, ko negali nusipirkti jokioje parduotuvėje. Tai akimirkos, dėl kurių verta gyventi!
L. Pranckevičiūtės nuotraukose – akimirkos iš S. Paltanavičiaus susitikimo su kėdainiečiais moksleiviais:

Per 100 knygų ir kelis tūkstančius straipsnių parašęs, šimtus laidų parengęs, už nuopelnus Lietuvai apdovanotas S. Paltanavičius turėjo ką papasakoti vaikams.


Bibliotekoje naujausios S. Paltanavičiaus knygos dar nėra, tad vaikai skubėjo ją nusipirkti.

Gauti vieno žinomiausių šalyje gamtininko autografą panoro ne tik vaikai, bet ir suaugusieji.

