Dažniausiai su Zita Zokaityte šiandien galime susitikti poliklinikoje, tačiau, net keista, apie ligas kalbamės mažiausiai. Labiausiai ją žmonės atsimena iš rajono laikraščio ,,Kėdainių garsas” , kuriame ji dirbo 23-ejus, iš kurių vadovavo redakcijai 13-ka metų. Pasak Zitos, daugelis gal to jau nebepamena ir tai visai nesvarbu. Svarbu, ką jai pačiai davė tas laikas, kokios neįkainojamos patirties ji įgijo. Šiandien Zita lanko Trečiojo amžiaus universteto užsiėmimus (TAU), kuria eiles, be rašymo, sako, negalinti išgyventi nė dienos. Ji yra rašiusi koronaviruso dienoraštį, o besibaigiant žiemai, pradėjo rašyti ir karo Ukrainoje dienoraštį. Bet šiandieninio mūsų pokalbio tikslas buvo kitas.

Spaudos dienos proga gavau dovanų Jūsų knygą ,,Zita Zokaitytė: biobibliografija. 1966–2020”. Ar ją galima pavadinti Jūsų gyvenimo knyga?

– Ką reiškia ,,mano gyvenimo“? Kiekviena knyga yra ,,mano gyvenimo“. Tačiau ši knyga ypatinga. Visų pirma ji… ne visai mano. Jos sudarytoja – mano kursiokė, labai artima draugė, Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos darbuotoja Nijolė Sisaitė. Ji yra prisidėjusi prie knygų „Pasižvalgymai po Vilnių“, taip pat bibliografijos rodyklių „Emilija Pliaterytė“, „Aleksandras Guobys“ ir „Marcinkonys tekstuose“ rengimo. Spausdinta jos vertimų iš latvių kalbos: Augusts Milts „Kas yra etika“, o kartu su kitais vertėjais – ,,Keturios latvių apysakos“ ir „Mitologijos enciklopedija“ (1–2 tomai).

Kaip kilo mintis arba kaip gimė idėja parengti būtent tokią knygą?

– Idėja kilo Nijolei. Man nė į galvą nebuvo tokia mintis šovusi. O ji – bibliografijos specialistė – sako: šitiek per gyvenimą parašei straipsnių, darom tavo bibliografiją. Man neatrodė, kad to reikia, be to, kibti į tokį darbą neatrodė kūrybiška. Tačiau ji buvo užsispyrusi, teko tada ir man prisidėti prie knygos rengimo: sutikslinti kai kuriuos straipsnius (namie turėjau ne tiek mažai jų pasilikusi), kai ką ir papildyti, o galiausiai susirasti spaustuvę (ji buvo čia pat, Kėdainiuose), perskaityti korektūras ir t. t.

Dabar kartais juokais prisistatau: ,,Esu iš ,,sudegusio” laikraščio“. Kai kurie jauni žmonės gal net nežino, kad toks laikraštis buvo.

Ką šioje knygoje ras skaitytojas? Ar ji skirta plačiam skaitytojų ratui?

– Nemanau, kad skirta vadinamajam ,,masiniam skaitytojui“. Ir apskritai tai… neįprasta knyga. Netgi vieno Suvalkijos rajono, kuriame teko dirbti žurnaliste, redaktorė, tik atsivertusi knygą, vos ne sušuko: o kur tavo tekstai? Kur juos galima pasiskaityti? Čia tik nuorodos. Tekstai, mielieji, senuose Vilkaviškio, Šakių ir ypač Kėdainių rajonų laikraščiuose, viename kitame respublikiniame leidinyje (kaip ,,Moksleivis“, ,,Jaunimo gretos“, ,,Nemunas“, ,,Respublika“, ,,Lietuvos rytas“, ,,Šiaurės Atėnai“…). Kai ką galima susirasti ir internete, to aš net nežiūrėjau. Knygoje pateikti mūsų abiejų su sudarytoja įžanginiai žodžiai, pagrindiniai mano biografijos duomenys ir pati bibliografija, t. y. pamečiui sudėti knygų ir straipsnių aprašai. Ji pradedama mano eilėraščių ir kelių prozos kūrinėlių aprašais. Toliau – straipsnių bibliografija, kur didžiausias dėmesys skirtas menui ir kultūrai, nes mano ,,arkliukas“ buvo parodų, spektaklių, koncertų, kitų kultūros renginių aprašymas. Suregistruoti ir straipsniai apie asmenybes, o jų mano sutikta ir žymių: kaip buvusios kėdainietės dailininkės Livija Andriukaitytė (1936–1999), Dalia Lopez-Madrona (Bečelienė), aktorės Doloresa Kazragytė, Regina Varnaitė ir Elvyra Žebertavičiūtė, dailininkė ir mecenatė Janina Monkutė-Marks (1923–2010)…

Su poetu kunigu Skaidriumi Kandratavičiumi Z. Zokaitytės 60-mečio šventėje.

Bet daugiausia rašyta apie ,,savus“, ypač kėdainiečius. Iš viso knygoje pateikiami 1 354 įrašai. Aišku, į bibliografiją nepateko dar gal tiek, jei ne daugiau rašytų straipsnių, informacijų, nes darėme nemažą atranką, žiūrėjome, kas turi didesnę išliekamąją vertę. Per kiek daugiau nei 30 intensyvaus žurnalistinio darbo metų juk prirašyta kalnai popieriaus (arba užimta daug kompiuterio erdvės). Knygos gale yra asmenvardžių rodyklė, kad tie, kurie susidomės viena ar kita asmenybe (ar publikacijomis apie save), galėtų susirasti patį straipsnį, jei jo neturi išsisaugoję. Ar tai leidinys plačiajai visuomenei? Gal ir taip, kai dabar pagalvoju, bent jau knygos peržvelgimui. Vienam kitam gal ir nebus ką skaityti. Bet, kiek žinau, bent keli žmonės perskaitė knygą nuo A iki Ž (nors ji visai neseniai išleista). Ir netgi sako, kad tai yra Kėdainių (nes čia ilgiausiai dirbau ir daugiausia apie juos rašiau) istorijos gabaliukas.

Kur ją galima įsigyti, kokiu tiražu išleidote?

– Labai nedideliu tiražu, todėl jokiame knygyne jos nėra. Tačiau netrukus galėsite rasti biblio­tekoje. Nemažai knygų jau esu išdovanojusi.

Koks apima jausmas, rankose turint dar dažais kvepiančią knygą?

– Neslėpsiu – geras jausmas. Tai antroji mano (ne mano) knyga. Prieš 22 metus kartu su kėdainiške Rasa Stankevičiene išleidome vieną eilėraščių knygelę ,,Rasazita“. Abidvi per tą laiką nemažai rašėme poezijos, bet knygų kol kas daugiau neišleidome. Kiek žinau, Rasos nauja eilėraščių knyga – jau vienoje Kauno leidykloje.

Kai kalba pasisuka apie Jūsų kūrybinio kelio pradžią, su nostalgija prisimenate laiką ir darbą gimtojo krašto – Vilkaviškio rajono laikraštyje – buvusioje ,,Pergalėje” (dabar ,,Santaka“). Kas iš to meto Jums labiausiai įstrigę?

Šakių ,,Draugo“ redakcijoje.

– Mano darbo pradžia buvo Vištyčio vidurinėje mokykloje, kuri šiuo metu tapo tik daugiafunkciu centru. Mokytojavimas man buvo per sunku, norėjosi rašyti, dirbti ką kūrybiškiau (pedagogai čia tikriausiai paprieštaraus, sakydami, kad pedagogo darbas yra tikrai kūrybiškas). Taigi, atidirbusi ,,privalomąjį laiką“, išėjau į Šakių rajono ,,Draugo“ redakciją. Ten gavau butą, kuris buvo miesto centro medinio namo palėpėje, kambarys gal 7 kv. m ir toks žemas, kad atėjęs laikraščio redaktorius negalėjo atsitiesti. Nekalbu apie tai, kad reikėjo kūrenti krosnį, kad man nuolat užšaldavo vandens vamzdis, kad reikėdavo išnešti kibirą su vandeniu (ir ne tik su juo). O Vilkaviškyje jau gavau normalų su centriniu šildymu bendrabučio kambariuką, tiesa, ,,butą“ reikėjo dalintis su kita šeima. Ypač Vilkaviškyje buvo labai puikus redakcijos kolektyvas, palaikome stiprius ryšius iki šiol. Su dabartine ,,Santakos“ redaktore kažkada dirbome viename kabinete: man buvo apie 30, jai – tik 19. Dar ir dabar kai kada jiems parašau kokį straipsnį, susijusį su tuo rajonu.

Daugiausia kėdainiečiai Jus prisimena iš ,,Kėdainių garso“ laikų. Kaip trumpai galėtumėte apibūdinti savo darbą šiame laikraštyje?

– Tai laikraštis, kuris buvo man artimiausias. Atsimenu, kaip 1989-aisiais keitėme laikraščio pavadinimą. Tada jį patvirtinti turėjo rajono komiteto partinis biuras. Mat, kaip ir dauguma respublikos laikraščių, jis turėjo ideologinį pavadinimą – buvo ,,Tarybinis kelias”. Aišku, mano darbo pradžioje (nuo 1987 m.) nebuvo kompiuterių, išmaniųjų telefonų, o virš galvų leisdavosi kariniai lėktuvai, kurie tiesiog kurtindavo, negalėdavome tuo metu net telefonais susišnekėti. Dvokė valymo įrenginiai, iš čiaupų bėgdavo rudas vanduo.

Parašiau keletą eilėraščių, skirtų tam baisiam karui Ukrainoje. Labai neteisingam karui, labai nežmogiškam, barbariškam.

Atsimenu, kaip atvažiavę japonai mūsų spaustuvėje susidomėję filmavo linotipą, kurio pas juos jau seniai nebuvo. O man spaustuvininkai pasakojo, kad linotipas jau buvo pažanga, nes anksčiau raidžių rinkėjos turėdavo iš metalo dėlioti po raidę, kad surinktų mūsų straipsnius. Sovietiniais laikais buvome pripratę, kad to ar ano negalima rašyti, kad čia reikia įdėti citatą iš TSKP suvažiavimo, čia – iš ,,vado“ ,,Plėšinių” ar kitos knygos. Per keletą metų viskas pasikeitė iš esmės. Ir technologijos, ir žmonių pasaulėžiūra. Dabar gėda dėl kai kurių tuometinių straipsnių, bet buvo ir tokių, kurių tada nepabijojome įdėti, kurie žadino žmones. Įsivaizduokit, ,,Kėdainių garso” tiražas Atgimimo metais buvo 18 tūkst. egz.! Tada, nebijau pasakyti, ir mes perėjom ugnį ir vandenį, išlikom gyvi, nebuvo didelių problemų ir privatizuojant redakcijos turtą, nes viską pasidalinome po lygiai. Paskui atėjo konkurencijos laikai, atsirado kitų laikraščių. Nelygi kova dėl tiražų. Galiausiai ,,Kėdainių garsą“ jo naujieji savininkai nusprendė panaikinti. Dabar kartais juokais prisistatau: ,,Esu iš ,,sudegusio” laikraščio“. Kai kurie jauni žmonės gal net nežino, kad toks laikraštis buvo.

Už ką labiausiai šiandien norite padėkoti žmonėms?

– Už tai, kad mane daug ko išmokė. Ir redakcijų kolektyvai, ir žmonės, kuriuos kalbinome. Jų gyvenimo istorijos, jų meniški proveržiai, jų pasitikėjimas manimi, kaip žurnaliste. Dar vakar man paskambino kita kurso draugė ir pasakojo, kokie neetiški dabar kai kurie žurnalistai, perrašo visiškai kitaip tavo mintis, jiems nieko nėra šventa. Norisi tikėti, kad mes tokie nebuvom. Manau, kad tikrai nebuvom.

,,Kėdainių garso“ kolektyvas išvykoje į pajūrį. Klaipėda. Iš kairės: Z. Zokaitytė, Jovita Jakšienė (Žebrauskaitė), Giedrūna Narbekova (Girdenytė) (1932–2015) ir Ona Gustienė (1937–2018).

O už ką dėkinga likimui?

– Kad suvedė mane su įvairiausiais žmonėmis: ir garsiais menininkais, ir paprastais, dažnai aplinkybių ar kitų žmonių nuskriaustais. Kad galėjau rašyti. Kad rašymas išmokė susisteminti mintis. Kad galėjau pasinerti į kitų pasaulį, kartu ir į save. Kad nebuvo alinančių konfliktų. Kad, regis, nebuvo ir pastebimo keršto.

Šios knygos sudarytoja N. Sisaitė yra sakiusi: ,,Lieka tik tai, kas užrašyta”, pokalbio pradžioje Jūs ir prisipažinote, kad rašote kasdien. Ką parašėte pastarosiomis dienomis?

– Parašiau keletą eilėraščių, skirtų tam baisiam karui Ukrainoje. Labai neteisingam karui, labai nežmogiškam, barbariškam. Praėjus šimtui karo dienų, jis tapo alinantis, jau prarijęs tūkstančius gyvybių. Svarbiausia, niekas nežino, kada ir kaip jis baigsis. Aiškiai pamačiau, kad Putinas ir jo ,,svita” gali tiesiog akiplėšiškai meluoti. Net dėl to, kad rusai į savo šalį išvežė daugybę ukrainiečių vaikų, jie kaltina pačią Ukrainą. Žmonės laukia atpildo Rusijai už jos veiksmus. Kasdien tik sau rašau Ukrainos karo dienoraštį. Panaudoju visiems žinomus faktus. Išreiškiu ir savo nuomonę. Net nežinau, kodėl taip darau.

,,Kėdainių garso“ kolektyvas. Pirmoje eilėje iš kairės: Giedrūna Narbekova (Girdenytė) (1932–2015), Jovita Jakšienė (Žebrauskaitė), Ona Gustienė (1937–2018), Asta Raicevičienė; antroje eilėje: Lina ir Alvydas Kazlauskai, Juozas Šatinskas (1941–2016), Angelė Steponavičienė, Ingrida Marijošienė, Jolanta Tamašauskienė, Zita Zokaitytė.

Sakėte, kad esate rašiusi koronaviruso dienoraštį. Kas tai yra?

– Kompiuteriu rašau kasdien. Net eilėraščius rašau tik kompiuteriu. Kai pradėjo masiškai pasaulyje nuo kovido mirti žmonės, tarsi pati sau įsipareigojau kasdien užrašyti nors mirusiųjų skaičius kokioje 30-yje pasirinktų šalių ir apskritai pasaulyje. Taip pat ir apsikrėtusiųjų skaičius. Supratau, kad statistika niekur nėra tikra, nes iš šios dienos skaičių atėmusi vakar dienos skaičius dažnai matau neatitikimų. Taip pat ir Lietuvoje. Ir ne tik dėl to. Koronaviruso pasaulyje tik sumažėjo, jis tikrai nepasitraukė. Sakykim, praėjusių metų gruodį mirdavo apie 7 000 žmonių per dieną, o dabar tik apie 1,5 tūkst., apsikrėsdavo per parą ir 1,5 mln., o dabar tik apie 600 tūkst. Koronaviruso dienoraščio dabar nerašau, bet statistiką apie jį iš pasaulio ir Lietuvos iki šiol susirenku kasdien. Ir tai man tikrai nenusibosta.

Ką veikiate, kai nerašote?

– Nieko ypatingo. Kadangi sunkiai vaikštau, jau nevykstu į ekskursijas, pastaruoju metu – netgi į parodas. Net biblioteką ne taip paprasta pasiekti, o ypač jos trečią aukštą, kur paprastai vyksta renginiai. Sakyčiau, kad rašymas – man esminis dienos ,,darbas“. Jaučiu, kad per mažai skaitau. Man smagu būti su savimi, bet žmonių vis dėlto reikia. Kasdien su kaimyne per pietus geriame kavą…

Žinau, kad esate TAU aktyvi studentė, lankiusi užsiėmimus ne vienus metus. Netgi kalbų mokėtės. Papasakokite, ką Jums davė TAU studijos?

– Tikrai nemažai. Praėjusiais mokslo metais lankiau tik kalbas: į anglų kalbos užsiėmimus nuveždavo pati dėstytoja Gražina Jedemskienė, o vokiečių kalbos mokiausi nuotoliniu būdu. Kalbų galėčiau mokytis visą gyvenimą. Ir nesvarbu, kad tobulai jų niekada neišmoksiu, svarbu pats procesas.

Esate ir poetė, literatė, nors, kaip prisipažinote, sugebėjote išleisti tik ,,pusę eilėraščių knygos”. Neabejoju, kad šiandien galėtumėte ir viena išleisti solidžią poezijos knygą?

,,Kėdainių garso“ redakcijoje su rašytoju Juozu Erlicku.

– Ko gero, man dabar svarbiau išleisti mano močiutės laiškus, kuriuos nuo vaikystės esu išsaugojusi.

Ar Jums sunku gyventi šiek tiek pandemijos pristabdytame, bet jau įsibėgėjančiame laike?

– Kadangi ir taip sunku kur išeiti, tuo labiau išvykti, pandemija mano gyvenimo beveik nesujaukė. Kartais netgi atvirkščiai: nemažai dalykų buvo galima išvysti, išgirsti nuotoliniu būdu. Gal tik buvo baimė užsikrėsti, nors kovidu ir persirgau. Laimei, lengvai. Būtent per savo 70-metį, kai dar nebuvo skiepijama.

Kokių šiandien turite svajonių, norų…

– Kaip ir visiems žmonėms: kad pagaliau baigtųsi karas Ukrainoje, kad nereikėtų su tokia įtampa žiūrėti ar skaityti žinias. Nors karas prognozuojamas dar bent pusmečiui… Kad dar į Žemę ateitų kitas pavasaris su savo žydėjimu. Aišku, kad dar nepablogėtų sveikata, kad nieko baisaus nenutiktų gyvenime.

Nuotraukos A. Raicevičienės ir iš asmeninio archyvo