Visos Lietuvos medikų iššūkiai tie patys

Asta Raicevičienė

Ši moteris reikli ne tik kitiems, bet ir sau. Stebint jos darbą iš arčiau, atrodo, nėra neįmanomų darbų ar užduočių, kurių ji neįveiktų.

Savo pavyzdžiu, pozityviu nusiteikimu ir atsakingu požiūriu į darbą ji įkvepia ir kitus, šalia esančius. Visuomet skubančią, kone bėgančią koridoriais, įsisukusią nepabaigiamų darbų verpete ją sutiksi atvykęs į Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centrą. Visada su plačia šypsena ji sutinka ir išlydi savo pacientus. Nors pačios gyvenime būta ir labai skaudžių išgyvenimų. Tokia ji – daugeliui rajono gyventojų gerai žinoma ir pažįstama, Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centro direktoriaus pavaduotoja organizaciniam-metodiniam darbui, Pediatrijos skyriaus vedėja, vaikų ligų gydytoja Jūratė Judickienė.

Savo profesinės – Medicinos darbuotojų – dienos išvakarėse ji sutiko trumpam sustabdyti gyvenimo tempą ir šiek tiek atsiverti, tačiau kukliai nutylėjusi apie savo profesinius pasiekimus ir įvertinimus.

Mieliausias apibūdinimas – močiutė

– Esate mama, močiutė, žmona, dukra, gydytoja pediatrė, Kėdainių PSPC direktoriaus pavaduotoja organizaciniam-metodiniam darbui, politikė. Kuris iš šių apibūdinimų jums pats mieliausias ir kodėl?

Visuomet skubančią, kone bėgančią koridoriais, įsisukusią nepabaigiamų darbų verpete Jūratę Judickienę sutiksi atvykęs į Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centrą. Visada su plačia šypsena ji sutinka ir išlydi savo pacientus.

– Man labai svarbi profesinė veikla. Šiais metais bus jau 30 metų, kai pradėjau dirbti vaikų ligų gydytoja Kėdainiuose. Netrumpas laikas, per kurį užaugo ir savo vaikus jau augina mano pirmieji pacientai. Iki šiol džiaugiuosi savo profesijos pasirinkimu. Tačiau man šiuo metu mieliausias apibūdinimas – močiutė. Mano anūkėliui Benui 10 mėnesių. Bendravimas su juo – tai didžiulis džiaugsmas ir jūra teigiamų emocijų.

– Grįžkime į vaikystę. Iš kur esate kilusi, kas tėvai. Pagalvojus apie vaikystę, koks atmintyje pirmiausia iškyla prisiminimas?

– Užaugau šiaurės Lietuvoje, nedideliame Žeimelio miestelyje. Tėtis buvo veterinarijos gydytojas, mama – profesinės mokyklos dėstytoja. Kartu su jaunesne sesute daugia­bučio namo kieme turėjome daug draugų, organizuodavome įvairias varžybas, konkursus, žodžiu, laiką leidome linksmai ir įdomiai.

Pasirinkimas buvo teisingas

– Kas lėmė jūsų apsisprendimą pasirinkti mediko profesiją? Tai buvo spontaniškas ar ilgai brandintas apsisprendimas?

– Paskutinėse mokyklos klasėse galvojau studijuoti farmaciją. Vienuoliktoje klasėje, pakalbinta mamos, nusprendžiau pasirinkti medicinos studijas. Kelias į tikslą nebuvo lengvas. Į tuometinį Kauno medicinos institutą įstoti pavyko tik iš trečio karto.

– Kodėl pasirinkote pediatriją?

– Apie pediatriją pirmuosiuose kursuose tikrai negalvojau. Po to, kai išėjome vaikų ligų kursą, pradėjau rimčiau galvoti apie šią sritį. Priėmiau sprendimą ir šiandien galiu pasakyti, kad pasirinkau teisingai.

– Kaip atsitiko, kad atsidūrėte Kėdainiuose?

– Taip susiklostė gyvenimas, kad mano tėvai persikėlė gyventi į Kėdainius. Čia centrinėje ligoninėje atlikau praktiką po trečio ir ketvirto kurso. Po penkto kurso praktikos poliklinikoje (mano praktikos vadovė buvo gyd. Virginija Pavolienė) supratau, kad norėčiau šioje įstaigoje dirbti, baigusi studijas.

Į pacientų namus – pagal gatvių planą

– Ar pamenat savo pirmąsias darbo dienas?

– Patekau į darnų, susiklausiusį vaikų poliklinikos kolektyvą, vadovaujamą šviesios atminties gydytojos Angelės Baltrūnienės.

Puikiai prisimenu pirmąją darbo dieną: gavau iškvietimų į namus sąrašą, o kolegės nupiešė man gatvių planą, nes Kėdainiuose žinojau tik dvi gatves. Puikiai atsimenu savo pirmąją slaugytoją Genutę Zavackienę, kurios patarimai ir pagalba, susipažįstant su pacientais, padėjo žengti pirmuosius profesinės veiklos žingsnius. Esu jai labai dėkinga.

– Su kokiomis didžiausiomis problemomis tuomet reikėjo susidurti?

– Laikas buvo kitoks. Daug dažniau nei dabar tekdavo spręsti socialines problemas, susidurti su vaikų nepriežiūros ir smurto šeimose atvejais. Pastaruosius kelerius metus glaudžiai bendradarbiaujant su Vaiko teisių apsaugos tarnyba, Pagalbos šeimai centru, šios problemos sprendžiamos operatyviai ir tinkamai.

Daug laiko tekdavo skirti iškvietimams į namus. Sergamumo pakilimo laikotarpiu kiekvienas vaikų ligų gydytojas gaudavo po 20–30, o kartais ir daugiau iškvietimų per dieną. Po darbo poliklinikoje keliaudavome pas pacientus. Būta įvairių, kartais kuriozinių situacijų: pasitikdavo nedraugiškai nusiteikę augintiniai, pacientai, nesuspėję grįžti iš mokyklos iki gydytojo atvykimo, kartais būdavome iškviesti dėl to, kad vaikas sukosėjo, pabudęs po nakties miego, ir pan. Būdavo ir taip, kad, atvykus pas pacientą, tekdavo kviesti greitąją medicinos pagalbą dėl sunkios vaiko būklės. Ištyrimo galimybės namuose itin ribotos, nes gydytojo ,,ginklai” paciento namuose būdavo tik stetoskopas ir šviesos šaltinis ryklei apžiūrėti. Vizitai į namus neretai užtrukdavo iki vėlumos. O dar reikėdavo sutvarkyti medicininę dokumentaciją… Dabar situacija labai pasikeitusi.

Visos Lietuvos medikų iššūkiai tie patys

– Kokios šiuo metu didžiausios vaikų sveikatos problemos?

– Pastaruosius kelerius metus vaikų sveikatos problemos lieka tos pačios: regos, laikysenos sutrikimai, virškinimo sistemos ligos (antsvoris, nutukimas ar per mažas svoris), psichikos ir elgesio sutrikimai ir kt. Auga jautresnių, labiau pažeidžiamų vaikų karta. Nuotolinis mokymasis, neabejotinai, šias problemas pagilino. Jau dabar, pradėję kasmetinį sveikatos tikrinimą, pastebime, kad vaikų, turinčių antsvorį, skaičius išaugo. Daugiau vaikų turi regėjimo sutrikimų. Kasmet daugėja vaikų, kuriems diagnozuojamos alerginės ligos.

Tiesa, dėl paskelbto karantino, šiais metais pastebimai sumažėjo susirgimų ūmiomis kvėpavimo takų infekcijomis.

– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrė Kėdainių PSPC medikai per COVID-19 pandemiją?

– Mūsų centro medikai pandemijos laikotarpiu susidūrė su tais pačiais iššūkiais kaip ir visa Lietuvos medikų bendruomenė: klastinga liga, kurios eigą ir pasekmes sunku prognozuoti, darbo organizavimo pokyčiai, perėjimas į nuotolinį darbą, didžiulis psichoemocinis krūvis. Kėdainių PSPC buvo pavesta steigti Karščiavimo kliniką, vėliau – Mobilųjį patikros punktą, kuriame testuojami gyventojai. Prasidėjus skiepijimui COVID-19 vakcinomis, tapome ir Vakcinacijos centru. Tai naujos patirtys, nauji sprendimai, naujos sėkmės ir nesėkmės.

Man teko ne vienerius metus vadovauti savivaldybės atrankos komisijai, renkant „Metų medicinos darbuotoją“. Didžiuojuosi kolegomis, kuriems buvo suteiktas šis vardas. Žinau, kad mūsų rajone yra dešimtys atsidavusių, nuoširdžių, pasiaukojančių medikų, tikrų savo srities profesionalų. Kiekvienas jų nusipelno šio vardo.

– Esate pelniusi ne vieną garbingą apdovanojimą, įvertinimą, o padėkų raštų net nesuskaičiuojate. Tačiau ar šiandien pakanka pagarbos mediko profesijai?

– Man teko ne vienerius metus vadovauti savivaldybės atrankos komisijai, renkant ,,Metų medicinos darbuotoją”. Didžiuojuosi kolegomis, kuriems buvo suteiktas šis vardas. Žinau, kad mūsų rajone yra dešimtys atsidavusių, nuoširdžių, pasiaukojančių medikų, tikrų savo srities profesionalų. Kiekvienas jų nusipelno šio vardo. Deja, ne taip dažnai mūsų medikai sulaukia pagarbos ir dėkingumo žodžių.

– Esate nemažą patirtį turinti politikė, nemažai metų dirbanti rajono savivaldybės taryboje. Kas paviliojo dalyvauti vietos savivaldoje?

– Kėdainių rajono savivaldybės taryboje dirbu jau trečią kadenciją. Visus šiuos metus tenka dirbti Sveikatos ir socialinės apsaugos komitete. Tai įdomi ir prasminga veikla. Deja, dėl pandeminės situacijos, šiuo metu negaliu skirti šiam darbui tiek laiko, kiek norėčiau.

Dukra pasirinko artimą specialybę

– Pristatykite savo šeimą, kiek turite atžalų?

– Šiemet su vyru švęsime santuokos trisdešimtmetį. Su juo susipažinome draugų vestuvėse. Turime dukrą ir sūnų.

– Dukra pasirinko artimą, farmacininko, specialybę, galbūt norėjote, kad ir ji būtų gydytoja?

– Mano vaikai savo kelią pasirinko patys. Nesistengiau jų nukreipti ar piršti savo nuomonę. Džiaugiuosi, kad dukra mėgsta savo darbą. Turime bendrų profesinių temų, diskutuojame, dalinamės žiniomis ir patirtimi.

Likimas atsiuntė išbandymą

– Jūs neslėpėte, jog prieš keletą metų likimas ir jums atsiuntė išbandymą. Susirgote onkologine liga. Bet jūs ir sirgdama buvot optimistiškai nusiteikusi, gal tai ir padėjo įveikti ligą? Ar buvo tada pasitaikę labai liūdnų akimirkų? Sakoma, kad likimas siunčia išbandymus tik stipriems žmonėms…

– Iš pradžių, kaip ir kiekvienas, išgirdusi diagnozę, negalėjau patikėti, kad tai nutiko su manim. Susikaupti ir ,,nepraskysti” padėjo šeima, kolegos, pacientai. Sulaukiau patarimų, paguodos, palaikymo žodžių, jautrių ir šiltų žinučių. Niekada negalvojau apie blogiausia, klausiau gydytojų rekomendacijų ir jas vykdžiau. Liga atsitraukė.

Tiki, kad kita profesinė šventė bus be kaukių

– Ko norėtumėte palinkėti sau ir kolegoms artėjant Medicinos darbuotojų dienai?

– Šiuo laikotarpiu nelengva visiems. Į mus, medikus, nukreipti viltingi mūsų pacientų žvilgsniai. Todėl Medicinos darbuotojų dienos proga kolegoms linkiu stiprybės, kantrybės ir tolerancijos. Tikiu, kad kitą profesinę šventę sutiksime be kaukių ir, sveikindami vieni kitus, galėsime paspausti ranką ir apsikabinti.

2014-ųjų spalio 1 d. Kėdainių PSPC 17-ojo gimtadienio proga šilčiausius žodžius, skirtus savo gydytojams, išsakė mūsų rajone gyvenantys septyniolikmečiai, kurie gimė ir užaugo su šiuo centru. Mintys buvo skirtos savo gydytojams bei Kėdainių PSPC centrui.

Tuometiniai moksleiviai pasidalino mintimis apie savo vaikų ligų gydytoją Jūratę Judickienę.

Norėjo būti ,,Judickiene“

,,Būdama maža visada stebėdavausi kitais vaikais, kodėl jie bijo eiti į polikliniką. Jų manymu, ten durs „ampulę“, sėdės pikta gydytoja ir šauks seselė.

Mano prisiminimai visai kitokie. Aš sirgti norėdavau. Jokios baimės ir įtampos, tik nekantrumas, na, kada gi ten pakvies. Užėjus į kabinetą, mane visuomet pasitikdavo su šypsenomis. Gerumas ir šiluma sklisdavo iš gydytojos J. Judickienės ir seselės Raimondos veidų. Man duodavo „pagalėlių“ lėlių gerklėms apžiūrėti. Atsimenu, visada mamai sakydavau: ,,Kai užaugsiu, ir aš būsiu „Judickienė“ (gydytoja būti nenorėjau, bet Judickiene – labai). Maža sirgdavau dažnai, ligoninėje su mama būdavome nuolatinės viešnios, kartais apsilankymų nepakakdavo, mama skambindavo ir konsultuodavosi telefonu. Neteko girdėti, kad gydytoja nepatartų, ir visai nesvarbu, kad būdavo vėlyvas vakaras. Nerimo mamos veide likdavo kur kas mažiau, o man ramiau, nes gydytoja „taip pasakė“.

Seselė Raimonda dar ir dabar primena:,,Ar pasiskiepyti nepamiršot? Jau artėja ruduo, pasitikrinkit sveikatą“. Begalinis rūpestis ir gerumas.
Man jau septyniolika. Dabar kur kas rečiau lankausi pas gydytoją, bet sirgti dar ir dabar „norėčiau“. „Gerumas – tai vienintelis drabužis, kuris niekuomet nenutriūšta“ (Henris Deividas Toras). Linkėčiau Jums, miela Gydytoja, ir toliau vilkėti tokį drabužį. Sėkmės, stiprybės Jums, seselei Raimondai. Ačiū, kad suteikėte turėti tokius šiltus prisiminimus.“

Odeta Argustaitė

Puiki, optimistiška, nuostabi gydytoja

,,Miela gydytoja Jūrate, nuo vaikystės pamenu jus kaip puikią, optimistišką, šmaikščią gydytoją, visada mylėjusią savo pacientus. Dažni apsilankymai poliklinikoje šiuos prisiminimus tik sustiprina. Taigi šia proga noriu jus pasveikinti ir palinkėti likti tokia pačia nuostabia gydytoja, nestokoti geros nuotaikos bei gydyti savo pacientus dar daug metų!“

Tomas Volkevičius