Lietuvoje prasidėjus karantinui, elektroniniais laiškais susirašėme su kolege, turinčia daug patirties žurnalistikoje. Maždaug prieš porą savaičių ši garbaus amžiaus moteris su mūsų skaitytojais pasidalino įspūdžiais apie karantino pradžią senjoro akimis (tiesa, anonimiškai). Antrąją karantino savaitę sulaukiau žinutės iš ūkininkų, kurie džiaugėsi daugumai kėdainiečių pažįstama šviesuole Irena Stanislauskiene. Ši moteris savo daugiabučio kaimynams, daugiausia pensinio amžiaus, suorganizavo dovanų – jos prašymu ūkininkai tiesiai į kiemą atvežė šimtus kilogramų bulvių, kurias senjorams beliko tik išsidalinti ir parsinešti į savo butus.
Gavau vieną atsakymą
Tada poniai Irenai nusiunčiau laišką, prašydama, kad ji pasidalintų savo gyvenimo karantine įspūdžiais. Tiesą sakant, sunku buvo įsivaizduoti šią aktyvią, visur dalyvaujančią, skubančią ir bendraujančią moterį užsidariusią namuose. Jeigu sugebėjo kaimynus aprūpinti daržovėmis, tai ir šiuo metu turbūt laksto aptarnaudama kitus.
Netrukus gavau I. Stanislauskienės atsakymą: „Ačiū. Klausimus gavau, pasistengsiu kažką parašyti.“
Kitą dieną I. Stanislauskienė jau atsiuntė laišką, kuriame į visus klausimus buvo vienas atsakymas – gražus trumpas esė apie tai, kaip gyvenama karantine. Viename rašinyje – visi atsakymai. Jokių negatyvių minčių, skundų dėl suvaržytos laisvės, apribotų judėjimo galimybių. Vien tik pozityvus požiūris ir sugebėjimas prisitaikyti prie naujų gyvenimo iššūkių. Kviečiu perskaityti.
Karantinas visiems
„Jei tai būtų žiema, sakyčiau, kad karantinas mažai pakeitė mano gyvenimo ritmą. Bet kai visą žiemą lauki, kad tik greičiau pavasaris, kad tik greičiau galėčiau pradėti galvoti, ką jau sėti dabar, ką vėliau, kai lauki, kad tavo palanges papuoš besistiepiantys gležni daigeliai.
Lauki dienos, kai jau galėsi ištrūkti į sodą, ir še tau! Pavasaris atėjo, o virusas sugriovė ilgai puoselėtus visus planus, suvaržė judėjimo laisvę, pasėjo nerimą, baimę, privertė sustoti ir apmąstyti gyvenimo esmę, daug ką pasverti, įvertinti iš naujo. Iškilo klausimas, kodėl? Kaip elgtis?
Atsakymą priimti turime čia ir dabar. Delsti negalime. Turime paklusti sveikatos apsaugos profesionalų rekomendacijoms, patarimams, reikalavimams, turime elgtis atsakingai, apsaugant save ir tuos, kurie mus supa. Nori tu to, ar nenori.
Asmeninio archyvo nuotr.
Tik reikia gerai apmąstyti, kaip prisitaikyti prie esamų sąlygų, išeitis visada atsiras. Gal virsime, kepsime, o gal grįšime prie primirštų pomėgių, gal sutvarkysime savo spintą, atidžiau valysime dulkes, o kai kambarys spindės švara, imsime knygą į rankas ir pasinersime jos labirintuose. Pradėjau skaityti L. Kojalos dovanotą knygą „Baltieji rūmai ir Lietuva“, bet „atėmė“ sūnus, juk bibliotekos neveikia, todėl jam dabar labiau reikia. Kiekvienas savaip, kiekvienas pagal savo galimybes ir norus.
Aš, kaip ir visi senjorai, esu rizikos grupėje. Džiaugiuosi galimybe naudotis internetu. Taigi, pirmiausia savo „Facebook“ profilio nuotrauką papuošiau rėmeliu „Aš lieku namuose“. Tai ne tik rėmelis. Tai reikalavimas visiems rizikos grupės asmenims. Įsipareigojau šį reikalavimą atsakingai ir sąžiningai vykdyti ir tą darau.
Ką aš dar veikiu? Ogi veiklų daug, tik spėk suktis. Kadangi saulutė pavasariškai džiugina, kai ką pasėjau, kai ką pasodinau ir palangė jau žaliuoja. Kasdien tą žalumą paglostau žvilgsniu, laistau, „raviu“, „purenu“. Pasigrožėjusi savo daržu ant palangės, sėdu prie kompiuterio, sužinau kaip gyvena pasaulis, kaip laikosi mano „Facebook“ draugai, su kai kuo pabendrauju, pasidalinu įspūdžiais, kai ką pasveikinu su švente.
Staiga prisimenu, kad manęs laukia virtuvė, bėgu gaminti, juk valgyti visi norime. Esu konservatyvi maksimalistė, todėl visada stengiuosi turėti pakankamai atsargų, kad ko nepritrūktų. Taigi, kai pasaulį užvaldė viruso grėsmė, nekreipdama į žmonių tyčiojimąsi iš perkančiųjų kruopas ir makaronus, apsirūpinau būtiniausiais produktais, ne todėl, kad jų nebus, o nujaučiau, jog bus apribotos galimybės kasdien vaikščioti po parduotuves. Dabar turiu visko, ko kasdien prireikia, dar neapsunkinu sūnaus, kuris visada pasiruošęs ko nors pritrūkus padėti.
Kai jau dviejų asmenų šeima soti, galiu paimti mezginį į rankas, jis labai sėkmingai ramina, apsaugo nuo blogų minčių. Gera turėti draugų, kurie savo soduose augina ne tik daržoves, bet ir Meškinį česnaką (Allium ursinum). Tai pavasario pranašas meškai ir žmogui. Tai ankstyviausias vitaminų šaltinis. Iš jų gavau dovanų šio augalo lapų, pasigaminau labai skanaus ir naudingo pagardo ir šiam pavasariui, ir ateisiančiai žiemai.
Džiaugiuosi, kad labai sėkmingai prie esamų aplinkybių prisitaikė medicina. Vaistus užsisakau internetu ir belieka tik juos vaistinėje pasiimti.
Manau, panašiai gyvena ir kiti senjorai. Žinau, viena pažįstama intensyviai mokosi prancūzų kalbos, kita panoro patobulinti esperanto kalbos įgūdžius, bendraujant su panašaus amžiaus žmonėmis. Suradau ir perdaviau „Sidabrinės linijos“ telefoną, tikriausiai ten atsiras mokančių šią unikalią kalbą. Jei ir jums, mielas skaitytojau, trūksta bendravimo, galite pasinaudoti „Sidabrine linija“.
Gal kiek mažoka informacijos vienišiems senjorams, kurie nesinaudoja internetu, gal juos kausto pasitikėjimo svetimais baimė. Štai viena mūsų medikė pasisiūlė kaimynei aprūpinti maisto produktais, toji atsisakė, paliko telefoną, jei apsigalvotų, praėjo savaitė, skambučio nesulaukė.
Bėda ta, kad mes įpratome bambėti, per daug reikalauti, nepasitikėti vieni kitais.
Virusas privertė prisiminti jau primirštą žodį „ačiū“.
Ačiū, kad aplink mus tiek daug jautrių, gerų žmonių, tiek daug pasiaukojančiai dirbančių medikų, policininkų, aptarnaujančios sferos darbuotojų, tiek daug gražių nesavanaudiškos savanorystės pavyzdžių, pasiruošusių ištiesti pagalbos ranką stokojantiems.
Ačiū ūkininkams, dalinantiems savo išaugintas gėrybes, ačiū siuvantiems kaukes medikams, ligoniams, ačiū Samariečiams, kaimynams, kurie pasisiūlo aprūpinti maisto produktais. Pavojaus akivaizdoje išryškėja žmonių vienybė, gerumas, atjauta.
Labai norisi patarti senjorams:
Supraskime ir blaiviai įvertinkime pavojaus mūsų gyvybei mastą, įsiklausykime į reikalavimus karantino metu. Neslampinėkime be svarbaus reikalo po miestą, ar parduotuves, priimkime siūlomą pagalbą. Juk nenorime suteikti skausmo savo artimiesiems.
Truputį pajuokaujant.
Autoservise.
– Gal galite padaryti, kad mano automobilio signalas būtų daug garsesnis?
– O kam jums to reikia?
– Matote, mano mašinoje neveikia stabdžiai.
O dabar rimtai.
Išgirskime ir reaguokime į reikalavimus, nesvarbu, ar jie griežti ir garsūs, ar tylūs ir jautrūs.
– Įjunkime stabdžius, nori tu to, ar nenori.
Išlikime sveiki ir stiprūs.
Pagarbiai,
Irena Stanislauskienė“
Tiesa, visi bambekliai, kuriems viskas blogai ir skundžiatės karantinu, atkreipkite dėmesį, kad šį optimistišką laišką parašė 84-erių metų šviesuolė!
