Violeta Tapinienė po 66-erių metų sugrįžo į vaikystės Kėdainius

,,Jaučiuosi taip, tarsi pas mus Kėdainiuose būtų puikus kamerinės muzikos koncertas, į kurį tiek gausiausi susirinko žiūrovų. Tačiau šį kartą pas mus ne koncertas ir ne džiazas, o knygos ,,Susigrąžinto laiko blyksniai“ pristatymas, į kurį atvyko pati jos autorė Violeta Tapinienė”, – susitikimą pradėjusi sakė Daugiakultūrio centro vedėja Audronė Pečiulytė.

Į susitikimą su legendine mokytoja, kurios vaikystė, jaunystės dalis praleisti Kėdainiuose atėjo ir jos klasės draugės. Į Kėdainius Violeta Tapinienė sugrįžo po daugiau kaip 60 metų…

,,Ačiū labai, kad atvykot, labai malonu jus matyti ir tuoj pradėsiu verkti“, – jautriai pasisveikino su susirinkusiaisiais Violeta Tapinienė.

,,Kai paskambinau Violetai tartis dėl susitikimo, mane netgi sugraudino, nes ji atsakė, kad niekur daugiau nevažiuos, tik į Kėdainius. Ji į Kėdainiuose sugrįžo pirmą kartą po daugiau kaip 60-ties metų.

Ji vėl sugrįžo į Kėdainius, sugrįžo su knyga ,,Susigrąžinto laiko blyksniai“. Tai eseistikos knyga – brandžios, neeilinės asmenybės mintys apie laiką, likimą, atmintį, netektį, gyvenimo geismą ir lemties paradoksus“, – pristatė A. Pečiulytė, šiltai kalbinusi vakaro viešnią.

,,Bet kuris kretinas gali mėgautis gyvenimu, kai yra jaunas. Ir kiek reikia turėti proto, norint mėgautis gyvenimu, kai esi senas“. (Iš knygos ,,Susigrąžinto laiko blyksniai“)

Apie jausmą, sugrįžus į vaikystės Kėdainius

,,Koks yra jausmas beveik po 60- ties metų sugrįžus čia?“ – klausė V. Tapinienės Daugiakultūrio centro vedėja.

,,Po 66-erių aš sugrįžau į Kėdainius ir jei mane kas išleistų čia kur nors, aš suprasčiau, kad esu nežinia kokiame mieste, nežinia kokioje šalyje, jeigu nebūtų lietuviškų užrašų.

Aš šitų Kėdainių visiškai neatpažįstu, jie nepaprastai gražūs, fantastiškai gražūs, bet mano atminty, mano sapnuose yra anie, seni Kėdainiai, senas turgus, stadionas, Smilgos gatvė ir t. t. Bet taip turi būti ir, aišku, kitaip nėra ir nebus.

Mano mama šiandien sako: ,,Ir ko tu važiuoji į tuos Kėdainius? Ko ten nematei? Ten šlykščiausias gyvenimas. Aš sakau: ,,Mama, ten buvo mano vaikystė, ten buvo pats gražiausias mano laikas“.

Ji vėl sako: ,,Bet tu ten neėdei nieko“. Aš vėl atsakau: ,,Nesvarbu, aš vis tiek buvau pavalgiusi visada. Ir gražesnio laiko turbūt gyvenime ir nebuvo, kaip tas, kuris praleistas Kėdainiuose iki 14-kos metų“, – dalinosi pirmaisiais įspūdžiais apie Kėdainius V. Tapinienė.

Ir dar pridūrė – aš nežinau, ar reikėtų pasakoti apie gyvenimo kelią, kai jis čia yra užrašytas. Bet šiandien sužinojau keistų dalykų, galvojau, atvažiuosiu ir įdomu, ar bus dar kas nors iš tų senų mano klasės draugų. Įdomu, ar salėje yra kas nors?“ – klausė viešnia.

,,Yra“, – atsiliepė moteris, ir salė pradėjo ploti.

Kėdainiuose buvo laisviausia

Violeta, sužinojusi, kad jos klasės draugas dirbo Kėdainių saugumo viršininku, pagalvojo, jog jo elgesys su ja dar paauglystėje buvo ,,saugumietiškas“. Ji papasakojo epizodą, kaip ji su tuo klasioku mušdavosi ir nugalėdavo. Kartą jis su gumele ją tiesiog bandė smaugti.

,,Bet po to jis atėjo keliais per mūsų mažą kambariuką ir atsiprašė. Paskui nebuvo tokių kankinimų, bet buvo kitokie ,,kankinimai“. Bet Kėdainiuose aš buvau laisviausia. Ką sugalvodavau, viską įvykdydavau.

Tai buvo idiotiški sugalvojimai. Ir šiandien mačiau tą geležinkelio tiltą. Mes atsistodavom ant tilto galo su drauge, kurios čia nėra, dar porą berniūkščių ir laukdavom, kol važiuos traukinys. Ir aš sakydavau: ,,Pažiūrėsim, įtrauks ar neįtrauks“.

Iš tremties – su vaiku ant rankų

Violetos mama ištekėjo labai anksti – 17-kos metų, tai buvo karo pabaiga. Po karo, tiesiog kaimynai įskundė jų šeimą, kad jų tėvelis išėjo į mišką, Violetai buvo 1,5 metukų, kai ją su mama ištrėmė į Sibirą.

Iš tremties juodvi pabėgo. Su pusantrų metų mergaite ant rankų mama sugrįžo į Lietuvą. Natūralu, kad jos negalėjo gyventi savo pavarde. Jos turėjo slapstytis, keisti gyvenamąją vietą, keisti pavardes.

Surastuose dokumentuose mama buvo Elena Tolkytė. Šia pavarde ji Kėdainiuose ir gyveno.

,,Aš buvau mergos vaikas ir dėl to nepasakyčiau, kad buvo labai saldu, ypač iš berniukų pusės“, – prisiminė Violeta.

Salėje atsistojo dar viena jos vaikystės draugė, vardu Violeta, kurią V. Tapinienė yra prilupusi. ,,Aš kartojau tai, ką mačiau, mama mane ,,lupdavo“, – teisinosi viešnia.

,,Aš tau atleidžiu, Violeta“, – atsakė anoji Violeta, gyvenanti Kėdainiuose. Per salę nuvilnijo lengva juoko banga.

Knygoje – ir gyvenimas Kėdainiuose

Buvo žmonių, kurie įtariai žiūrėdavo – o tai iš kur čia atsirado šitas žmogus?

Iki 25-erių metų Violeta neturėjo savo namų – tik maži nuomojami kambarėliai. Per 54-erius metus Violeta gyveno dvylikoje ar penkiolikoje vietų. Tai kur gi tie tikrieji namai?

Skaitant knygą, atsiveria daug Kėdainių vaizdų, kuriuos kėdainiečiai gali atpažinti. Knygą labai miela skaityti. Ypatingas stilius – lengvas, poetiškas, literatūrinis. Prie dažnos pastraipos yra poezijos dalelė. Pajusite poezijos malonumą.

Skaitai ir gėriesi, kaip žmogus sugeba taip lengvai pasakyti apie sunkius išgyvenimus. Kai kurie dalykai tampa labai asmeniški ir mums artimi, ypač kai minimos mūsų, Kėdainių krašto vietovės.

Gimtadienis … su cukraus gabalėliu ir valerijono lašais

V. Tapinienė pasakojo, kaip toji vaikystės patirtis lėmė vėlesnį gyvenimą, kai galėjo atkurti tikrąją pavardę ir gyventi jau legalų gyvenimą.

,,Aš labai džiaugiuosi, kad turėjau būtent tokią vaikystę”, – prisipažino V. Tapinienė.

„Ateidavo Laima Kertenytė, Zita Gečiauskaitė, Rūta Trumpaitytė pasveikinti mane su gimtadieniu. O pas mus nieko nėra. Aš ant cukraus gabalėlio užpildavau valerijono ir taip vaišindavau. Jos sakydavo: ,,Kas čia yra, nesąmonė kažkokia“, – prisimena knygos autorė.

,,Čia svarbiausias dabar visur aprašytas vaišėse naudojamas maistas, – sukurdavau pasiteisinimą. – Jos vėl klausdavo, kodėl čia tos taburetės taip uždengtos. Atsakydavau, kad tokia mada.”

Norėjo parodyti, kas ją formavo

Pabaigus pradinę mokyklą, atgavus dokumentus, Violeta mokėsi Kaune, Ukmergėje.

,,Kai abi su mama buvom reabilituotos, ieškojom vietos kur gyventi. Mamos ir tėčio miestas yra Ukmergė, bet manęs nepriėmė nė į vieną mokyklą, nes sakė, kad aš banditų vaikas, todėl nerizikuos.

Manęs dažnai klausia, kodėl nerašau apie tuos žmones, su kuriais bendravau – žymius, didelius… Bet man norėjosi parodyti tai, kas mane formavo.

Mane formavo būtent Kėdainiai, gerietis Banys, ponia Rumpelienė, mokytoja Vidugirienė, mokytoja Gudžinskaitė, pirmos vidurinės direktorė Laurinaitienė. O jau mokytoja Kosmauskaitė, iš tikrųjų buvo kosmosas.

O tie žmonės, kuriems galėčiau ,,įgelti“, nenorėjau rašyti jų pavardžių. Ir žinot kodėl? Pagalvojau, kad jie turi vaikus, jie turi anūkus ir labai galimas dalykas, kad tie vaikai jau seniai pasakė: ,,Tėti ar seneli, koks tu durnas buvai, koks tu bjaurus buvai, kaip tu galėjai taip galvoti? Nenorėjau tiesiog to – tokia mano gyvenimo samprata. Kas norėjo, tas atpažino. Neatpažino – ir gerai. Koks skirtumas, praėjo šitiek metų. Gyvenimas eina į priekį, žmonės keičiasi“, – mąstė knygos autorė.

Buvo legendinė mokytoja

Prakalbus apie tai, kad ji tapo legendine mokytoja, Violeta puolė prieštarauti, kad tai mitai, vaikai sukuria tuos pasakojimus. O kas yra legendos? ,,Eina iš lūpų į lūpas visokios nesąmonės, kurių tu net neprisimeni“, – taip atsakydama ji kuklinosi.

Vienas iš tokių mokinių atvažiavo ir šį susitikimą – tai fotomenininkas Vytautas Pletkus, kuris mokytojai drįso pasakyti: ,,Jūs pamelavot, jūs maivotės“.

O juk ir knyga prasideda nuo raštelio mokytojai: ,,Tamsta mokytoja! Man labai patinka jūsų pamokos…”

Iš tikrųjų gerbiama Violeta kuklinasi, ji išugdė daug žymių asmenybių, vienas iš jų – režisierius Oskaras Koršunovas, kuriam anuomet, kaip ji pati prisipažino, buvo patampiusi už ausies.

Slaugo beveik šimtametę mamą

Violeta Tapinienė savo vyrą Laimoną Tapiną slaugė 24-erius metus, o dabar ji slaugo mamą, kuriai beveik šimtas metų.

,,Aš jos neslaugau, nes kaip mama sako, ji absoliučiai viską galinti pati, nors ji nepaeina… Bet aš darau viską, kaip ji nori.

Aš nevaikštau į spektaklius, į teatrus, parodas. Nes mama sako: ,,O ko ten eiti? Yra televizorius”.

Mes žiūrim abidvi Mišias sekmadieniais, koncertų klausom.

Ir turiu naktį – nuo pusės dešimtos vakaro. Ir tada ateina mano mokiniai.

Visiems pasakyta, kad aš laisva nuo pusės dešimtos. Aš tada laisva, be įtampos.

Viena mokinė atėjo būtent tuo laiku ir išėjo pusę šešių ryto. Tie, kurie turi profesoriaus vardus, jie kultūringesni, jie išeina ketvirtą ryto (salė juokėsi).

Bet tai yra pats geriausias laikas, kurį šiuo metu gyvenu“, – prisipažino Violeta.

,,Galvoju, kad žmogaus priklausomybė nuo kito žmogaus – viena didžiausių paslapčių. Ji pajungia ir tampa nevaldoma nuo pat vaikystės lig tol, kol pats gyvenimas lėčiausias sulėtėja. Nors durys dar atidarytos, bet išeiti negali. Neleidi sau. Tiesiog neleidi. O labai norėtum leisti. Šiaip tai nusikalbėjau. Ir gerai, bet man tai būdinga dabar. Kaip ir kas vakarą, užmigdžiusi mamą, sėdžiu savo virtuvėje ir rūšiuoju visokiausius laiškus – tėvo, vyro, mokinių. Ir kavalierių. Visokius raštelius ir įvairiausias nuotraukas. Jose aš negraži. Graži gal. Ir išsidirbinėjanti. Apsiverkiu. Ne, ne dėl to, kad to gražumo nebelikę. Apsiverkiu, nes nebėr prieš ką išsidirbinėti. Nėra Laimono, kuriam kiekvienas mano durnas gestas labai tiko“. (Iš knygos ,,Susigrąžinto laiko blyksniai“)

Knygos išleisti negalvojusi

Paklausta, kas paskatino parašyti knygą, V. Tapinienė atviravo, kad niekas jos nepaskatino, ji net negalvojusi jos rašyti ir išleisti, tik kai paskambino leidyklos direktorė, ji pranešė, kad jau viskas, yra knyga. Sako, kad tik išims iš feisbuko, nes aš jau ten viską parašiau.

,,Gavau nuo savo sūnaus (Andriaus Tapino – aut. past.) atitinkamai, kam sutikau. Sakė – jei nori, tai palauk iki kitos Knygų mugės, atsisėsi ramiai ir parašysi. Tiesiog taip išėjo. Nei jokio tikslo neturėjau, nei ką.

Bet kai knyga išėjo, susilaukiau juokingų atsiliepimų. Dėl tos meilės, kas skaitė, žino.

Norėčiau pasakyti, kaip sakė Valdemaras Kukulas (literatūros kritikas – red. past.) – niekada nesusitikite su savo pirmąja meile. Gal ir teisingai, gal ir neteisingai – aš nežinau.

Aš galvoju, kad pirma meilė gyvena širdy, bet su ja negyvenama. Ji lieka širdyje kaip špagos smaigalio galiukas – įstringa ir lieka.

Pirmoji meilė yra kaip A raidė abėcėlėje, o jau ta didžioji meilė yra nuo A ik Ž – visa abėcėlė. Arba ji – kaip tas pavasario pumpuras, o tikroji meilė – pavasaris, vasara, ruduo ir žiema“, – pasakojo autorė apie knygos atsiradimą.

Autorė, žvelgdama į knygą šiandien mato ją kaip juodraštį.

,,Nes nėra Ukmergės, kur buvo mano jaunystė. Nėra Kauno, kur gavau džiovą ir jeigu ne tėvas, tikriausiai jau būčiau seniai numirusi. Nėra Dotnuvos ir mano pirmos bibliotekos. Nėra fantastiškų Dotnuvos istorijų. Nėra sovietmečio, kuris mano gyvenimui yra labai svarbus, vien todėl, kad mes su vyru gyvenome labai uždarą gyvenimą. Sūnus buvo teisus“, – kritiškai vertino savo kūrinį pati autorė.

,,Bus dar viena knyga?“ – klausė Audronė Pečiulytė.

,,Nebus. Reikia žinoti, kiek man metų“, – atsakė autorė

Uždainavo kartu su bičiule

Tarp žiūrovų Kėdainių Daugiakultūrio centro salėje buvo ir Violetos Tapinienės jaunystės bičiulė Janina, su kuria susipažino stodamos į universitetą. Jos draugei tada buvo 17-ka, Violetai 18-ka. Įstrigo jai tada Violetos mamos pagarbus kreipimasis į žmones: ,,Pone…“.

Specialiai iš Kauno atvykusi Janina Pranaitytė dalinosi šiltais prisiminimais. Ji sakė Violetos knygą dar knygyne pradėjusi vartyti pastebėjo, kad ji sudaryta tarsi iš novelių, mažų apsakymėlių, kaip esė, o kiekviena jų prasideda ,,Galvoju…“

„Pradėjau skaityti ir aš taip pat galvoti pradėjau, – sakė V. Tapinienės draugė Janina. – Staiga ,,praryju“ vieną esė ir grįžtu, jau tada galvodama ramiai, viską priimdama”.

„Tu rašai, kad tu dainavai ,,Ant kalno klevelis stovėjo, klevelio lapeliai mirgėjo, brolis ant žirgelio sėdėjo“, o kur tu ją, Vilyte dainavai“, – klausė Janina ir pati uždainavo, jai pritarė visa salė.

,,Šitą dainą aš dainavau su mokiniais, bet pirmą kartą ją išgirdau Josvainiuose. Buvo gegužės pabaiga, vyko Gegužinės pamaldos, nuostabus vakaras. Mama buvo pakviesta ir ten vyko balius – išleistuvės į kariuomenę. Man gal buvo 10 metų. Ir visi dainavo tą dainą“, – atsakė Violeta.

Jos draugė Janina toliau tęsė, jog yra Dievo dovana, jeigu tavo vaikystėje atsiranda suaugęs žmogus, mokytoja, kuri tave paima už rankos ir veda.

,,Paskui tave ėjo ,,ciūgais“, tu pažiūrėk, kiek talentingų žmonių, aktorių ir kt. ir visi mini ,,aš buvau pas mokytoją Tapinienę“, ,,aš iš mokytojos Tapinienės klasės“… Visi mini tik tai ją. Jai dėkingi tūkstančiai. Eini Vilniuje, kas antras žmogus sveikinasi, kas antras pažįstamas. Dieve duok sveikatos tau ir ištvermės“, – linkėjo V. Tapinienės bičiulė J. Pranaitytė.

,,Aš turėjau du žmones, su kuriais mes buvome kaip tie abiejų rankų pirštai tarpusavyje tvirtai sukibę. Tai buvo mano tėvas ir mano vyras. Jau nekalbu apie draugus, kurie čia sėdi, apie savo mokinius“, – apibendrino Violeta.

Iš ano laiko rado žmones

Į susitikimą su gėlėmis atvyko V. Tapinienės vaikystės draugės, klasės draugės iš Kėdainių, kurios, viena kitą papildydamos, dalinosi šiltais prisiminimais.

Po autografų dalybų, kur kiekvienam asmeniškai ji skyrė gražų palinkėjimą pasirašydama, V. Tapinienė sutiko pasidalinti susitikimo įspūdžiais.

Kokius įspūdžius išsivežate iš Kėdainių?

Negaliu net turbūt pasakyti, kokie tie įspūdžiai. Tiesiog spurda širdis, jaudinuosi ir galėčiau pasakyti, kad tai paskutinis turbūt kartas Kėdainiuose. Ir dėl to yra daug liūdesio.

Grįžtant prie knygos, koks gyvenimo laikotarpis jums buvo svarbiausias?

Negaliu pasakyti, kokie laiko tarpsniai buvo svarbiausi rašant. Man atrodo, kad viskas buvo svarbu, jeigu tuo metu rašiau. Nes tu šiaip nerašai. Rašai tada, kada tau svarbu, kada ateina neviltis arba didelis džiaugsmas ar dar kažkas.

Aš nesitikėjau tokios žmonių reakcijos apie šią knygą. Kaip jau sakiau neturėjau jokio tikslo. Bet vis dėlto dabar galvoju, kai žmonės taip priima, man svarbu tai, kad žmonės išgirsta ir įsiklauso. Tai yra labai daug tam, kuris parašė.

Pasakysiu turbūt nesąmonę, bet pokaris man buvo gražus. Mamai priešingai. Kėdainiai man buvo fantastiški, nes čia buvo visko, ko reikia vaikui. Buvo Babėnų miškas, buvo valsčiaus kiemas, buvo Šėtos gatvė, buvo draugai. Tai yra mano Čerėja, taip galėčiau pasakyti. Kaip rašė Oskaras Milašius, ieškodamas savo Čerėjos. Sugrįžau, radau ne tą, bet radau žmones dar iš ano laiko. Tai yra fantastika.

Ką norėjote išugdyti savo mokiniuose?

Aš neturėjau jokių tikslų. Norėjau būti su jais, kartu eiti, kartu domėtis. Jie buvo mano vedliai, ne aš, nes jie vertė mane ieškoti, gilintis, domėtis. Su jais buvo padaryta daug nesąmonių, visokių dalykų, kurių dabar jau nedarytum, bet vis tiek, tai buvo nuostabūs dalykai.

Dabartinė patirtis ir amžius jau diktuotų, kad gal ne. Bet tada buvo. Aš nesijaučiu, kad aš greičiau ,,bėgau“ negu jie. Man atrodo, kad jie greičiau ,,bėgo“. Bet aš daugiau jaučiausi ne mokytoja, nes žodis mokytojas man labiau tinka Jėzui, bet yra ta specialybė, taip vadinama, todėl ir esi mokytojas.

Sovietiniais laikais į reikalavimus aš mažiausiai kreipiau dėmesį. Turėjom savo kabinetus ir vienoje, ir kitoje mokykloje ir tame kabinete turėjai visiškai vidinę laisvę – galėjai daryti, ką nori. Žinoma, gailiuosi, kad neturėjau tos pavojingos drąsos, kurią turėjau čia – Kėdainiuose, vaikystėje. Tada laikas diktavo ką kita už kabineto durų. Tik visada džiaugiuosi, kad tavo kokia nors pasakyta nesąmonė neišėjo į viešumą.

Iš kur gimė meilė knygoms?

Nuo Dotnuvos, nuo tetos Onos bibliotekos. Pirma knyga rasta, pirmas eilėraštis, pirmi pašto ženklai ten rasti, ten vasaros praleistos – prasidėjo nuo to.

Man knygos patvirtina tai, apie ką aš galvoju, tai turbūt labai natūralu, žmogiška ir jei knyga patvirtina ką aš galvoju, tai yra labai svarbu.

Tada žinai, kad tu ne vienas esi. Gyvenimas tada truputį kitaip atrodo.

Ar bus dar kita knyga?

Dabar tiesiog negalvoju, nes esu įsikinkiusi į paprastą buitį.

O kada pradėjote rašyti?

Tiesiog vaikai, anūkai išmokė naudotis feisbuku ir tada galvojau, kad gal reikia čia kažką parašyti.

Užmigdau vyrą apie pusę trijų nakties, tada sėdu, kas ateina į galvą, tą ir rašai. Kaip jautiesi, ką veiki, ką skaitei, ką išgirdai. Jokių tikslų. Tiesiog užmušti tą nemigą. Viskas taip spontaniškai ir atsitiktinai.

Iš kur imate jėgų, nes prižiūrėdama mamą, negalite pailsėti ir dieną?

Aš nežinau. Gal genai. Nematau aš savo didelės stiprybės.

Ar laiminga esate šiandien?

Jau manęs daug kas klausė šito klausimo. Aš norėčiau pasakyti, kad nežinau, kas yra laimė. Nes tą sąvoką mes tiesiog susigalvojame.

Galėčiau pasakyti, kad nugyvenau labai kokybišką gyvenimą, tokį, kokį Dievas ar kūrėjas tiesiog paskyrė. Sakė, kad tu čia viską pažinsi. Tu pažinai viską, išskyrus fizinę kančią, kurios nepažinau.

O šiaip, viską pažinau, man atrodo, kad ramiai dabar gali numirti. Mylėjai, padėjai. Viskas. Ko dar reikia. Išauginai dar kažką, padėjai kažkam…