Sekmadienio pavakarė Kėdainių geležinkelio stotyje. Saulėtą, bet labai vėjuotą dieną perone knibžda nemažas būrys traukiniautojų, laukiančių į Vilnių vykstančio traukinio. Iki jo išvykimo likus geram pusvalandžiui, į geležinkelio stotį su rimta amunicija atrieda vilniečiai Akvilė Gustaitė (29) ir Augmantas Pinčius (29).
Tvirti žvyro dviračiai, šalmai, mynimui patogi apranga ir kokybiška avalynė – viskas taip, kaip ir priklauso save gerbiantiems dviratininkams.
Kadangi vykstame tuo pačiu reisu, palengva užsimezga pokalbis – pora pasakoja praėjusią naktį praleidę Miegėnuose, nedideliame Kėdainių rajono kaime, į kurį dviračiais jiedu atmynė iš paties Vilniaus.
Tarp Vilniaus ir Miegėnų – 155 km ir 9 mynimo valandos
„Nepasakyčiau, kad važinėjame labai dažnai. Tokios ilgos kelionės – vis dar iššūkis, o pastaruoju metu dar ir orai nelepino. Tačiau iššūkius mes mėgstame, o vienas tokių – „Velopeak500“ dviračių varžybos Svencelėje kitą savaitgalį“, – pasakoja Akvilė.
„Velopeak500“ – tai legendinės ir išties sudėtingos 80 km dviračių varžybos, kurių trasos didžiąją dalį sudaro žvyrkeliai, smėlynai ir miško paklotė.
Kadangi 80 km distancija – pati ilgiausia, kurią Augmantas ir Akvilė iki šiol yra įveikę, pora nusprendė išbandyti jėgas ir padvigubinti asmeninį savo rekordą, kartu surengiant generalinę repeticiją prieš „Velopeak500“.
„Pirma, labai norėjosi ilgos distancijos. Buvome tikri, kad apie 150 km tikrai būsime pajėgūs įveikti.
Na o trasą Vilnius–Miegėnai pasirinkome ne atsitiktinai: šiame kaime gyvena mano močiutė Veronika.
Ji iš pradžių net nepatikėjo, kad važiuosime pas ją dviračiais, bet mes buvome pasiryžę – juk tai labai faina patirtis.
Save raminome tuo, kad jeigu jau bus labai sunku – vis tik pirmas toks išbandymas – visur yra stotys, autobusai, kaip nors nukeliausime iki tų Miegėnų“, – pasakoja Akvilė.
Pasak Augmanto, labiausiai neraminęs dalykas buvo ne pati distancija, o stiprus vėjas.
Šeštadienį vyravo šiaurės vakarų vėjas – tai reiškė, kad vykstant nuo Vilniaus iki Kėdainių rajono dviratininkams visą kelionę reikės kovoti su priešišku vėju.
„Reljefo atžvilgiu lygus Kėdainių rajonas labai patogus kelionėms ar treniruotėms, ypač plentiniu dviračiu.
Tačiau patogus jis iki tol, kol yra vėjas: atviruose laukuose tavęs niekas neuždengia, todėl vėjas nešioja į visas puses.
Šeštadienį užeidavo labai stiprūs gūsiai, ir jeigu mindavome per plyną lauką, tai realiai jausmas būdavo toks, kad stovime vietoje. Net nuo kalnelio žemyn dviratis atsisakydavo riedėti – jį reikėjo stipriai minti.
Buvo papykimų, pašaukimų ant savęs, paburbėjimų, kad vėjas jau galėtų ir nustoti pūtęs. Vis dėlto išmynėm, o jausmas įsukus į močiutės kiemą atpirko viską“, – pasakoja Augmantas.
Pora šeštadienį ryte startavo Šnipiškių mikrorajone Vilniuje. Pradžioje jiedu mynė iki Sudervės, tada pasigrožėjo piliakalniais Kernavėje, vėliau kirto per Musninkus ir Upninkus.
Jonavos miestą palikdami šone, Kėdainių rajoną jie pasiekė per Šėtą.
Galiausiai stabtelėję Kėdainiuose ir pasistiprinę greito maisto restorane, pora vienu ypu įveikė likusius 27 km ir kelionės tikslą – Miegėnus – pasiekė pavakarę.
„Visą kelią su „Strava“ programėle sekėme minamą atstumą, tempą, širdies darbo rodiklius. Iš viso įveikėme 155 km. Gryno mynimo būta beveik 9 valandos“, – skaičiuoja sostinėje gyvenanti ir šią vasarą aukso žiedus sumainysianti pora.
Kelionės tikslas – močiutė ir jos firminiai blyneliai
Suplukusius ir pavargusius keliautojus sodybos kieme džiugiai sutiko močiutė Veronika. Laukė ji ne tuščiomis, o su didžiuliu plakatu, ant kurio puikavosi užrašas „Sveiki, pasiekę finišą – Miegėnus!“.
„Šeštadienį pavakarojome su močiute, o sekmadienį ryte išsimiegojome, Mariaus Čepulio laidą apie paukščius pažiūrėjome, o tada laukė tikrasis kelionės tikslas – firminiai močiutės blyneliai.
Akvilės močiutė kepa labai skanius blynelius – jie paprasti, tokie riebūs, su rūgpieniu, bet labai skanūs.
Tik ji ir sugeba tokius blynelius iškepti. Dar savo užaugintų braškių turėjo.
Na vienu žodžiu, buvo verta. Pasaka“, – juokiasi Augmantas.
Tiesa, ne vien dėl močiutės Veronikos blynelių, bet dar ir dėl vaikystės nostalgijos Akvilė buvo tokia užsidegusi dviračiais kartu su savo sužadėtiniu nukeliauti iki pat Miegėnų.
„Miegėnai, Paberžė man yra absoliuti vaikystės nostalgija, ypač tokiu metu, kaip dabar, kai pučia vėjas, o laukuose banguoja javai.
Būdama vaikas, leidau čia daug laiko. Su mama dviračiais važinėdavome po apylinkes.
Augmantui detaliai pasakojau apie tą savo gyvenimo laikotarpį, apie su juo susijusių laukų žavesį.
Na o jis pats užaugo Alytuje, kaimo neturėjo, tai jam nelabai suvokiama buvo, iš kur tuose laukuose regiu tokį romantizmą. Labai norėjau, kad ir jis pamatytų“, – atskleidžia Akvilė.
„Man iš tikrųjų visada patiko kitokia estetika, tačiau šios kelionės metu pamačiau ir supratau, apie ką tiek daug kalbėjo Akvilė.
Ypač – šiandien, kai nuo Miegėnų mynėme beveik 30 km į geležinkelio stotį Kėdainiuose, kur laukė paskutinė mūsų savaitgalio kelionės dėlionės detalė – grįžimas traukiniu į Vilnių.
Šiandien pūtė palankus vėjas, vietomis minti visiškai nereikėjo.
Jaukiai ir magiškai bangavo pūkuotų miežių laukai. Vietomis kabėjo arba lėtai plaukė gražūs kamuoliai debesys. Jautėmės lengvam kosmose“, – įspūdžiais dalinasi Augmantas.
Mažų miestelių žavesys ir vietinių šiluma
Detalų maršrutą pora suplanavo naudodamiesi „Komoot“ programėle, kuri parenka automobilių eismui nelabai populiarius, todėl dviračiams patogius ir saugesnius kelius, leidžia tiksliai susidėlioti kelionės taškus.
„Susidėliojome programėlėje maršrutą, po to jį šiek tiek patys pasikoregavome.
Dar per „Google Maps“ peržiūrėjau kelių vaizdus, kad žinočiau, kaip viskas atrodo realybėje, ir kad programėlė neprigrybavo.
Per porą valandų kelionės planas jau buvo sudėliotas – beliko susiruošti ir išminti“, – pasakoja Augmantas.
Maršrutas iš Vilniaus į Miegėnus dviratininkus daugiausia vedė per nedidelius miestelius ir vienkiemius.
Pasak poros, tokia kelionė jiems leido pamatyti kitokią Lietuvą – tokią, kurios niekada pro automobilio langą nepatirtum.
Dviratininkai taip pat aplankė Sudervės ežerą ir bažnyčią, labai susižavėjo Musninkais, kur apžiūrėjo antikvariatą po atviru dangumi, Upninkais.
„Kai važiuoji pakankamai lėtai, turi daug daugiau laiko patyrinėti aplinką.
Mudu stojome mažuose kaimeliuose nusipirkti vandens, kokakolos ar bandelių – kai mini didelius atstumus, reikia energijos, greičiausiai ir lengviausiai jos gali gauti iš angliavandenių.
Parduotuvėse kalbino vietiniai žmonės, mažesniuose miesteliuose jie labai šilti ir smalsūs. Klausė, kur keliaujam, koks atstumas, ką valgome kelionės metu, ar nėra sudėtinga minti.
Keliaudamas dviračiu tu tiesiog labiau iš lėto žiūri į patį gyvenimą“, – pastebi Augmantas.
Vietiniai gyventojai – draugiški, o ar mandagūs automobilių vairuotojai kelyje? Juk dviratininkas – toks pats eismo dalyvis, kaip ir automobilio vairuotojas ar pėstysis, tačiau vis pasigirsta istorijų apie tai, kad automobilių vairuotojai Lietuvoje kartais elgiasi priešiškai dviratininkų atžvilgiu.
„Aišku, yra tokių vairuotojų, kurie, atrodytų, vos ne specialiai veidrodėliu bando čiuptelti tave per šoną, bet didžioji dalis tikrai buvo mandagūs, ypač kaimuose stengėsi apvažiuoti mus dideliu atstumu.
Galbūt miestuose vairuotojai šiek tiek piktesni“, – svarsto Akvilė.
Kai vakarėlius pakeičia dviračiai
Šiandien drąsiai į ilgas distancijas išsiruošianti pora pasakoja dviratizmu užsikrėtusi sąlyginai neseniai.
Pirmasis šį pomėgį prieš dvejus metus atrado Augmantas.
„Kaip sakoma, kai artėja 30-metis, pradedi svarstyti, ką daryti su savo gyvenimu.
Žmonės ieško prasmingų iššūkių: kažkas pradeda maudytis eketėj, kažkas bėgioja maratonus, o kažkas mina dviratį.
Apstoja jaunystės šėlsmas, vakarėliai, ir reikia kažkur padėti savo energiją, – juokiasi vilnietis. – Atėjo laikas, kai draugai masiškai perlipo ant dviračių.
Savaitgalis, geras oras, rašau draugams, siūlau susitikti – o visi su dviračiais išvažiavę.
Antras, trečias savaitgalis – vėl ta pati istorija. Supratau, kad jeigu neturėsiu dviračio, tai nebeturėsiu ir draugų.
Vėliau dviračius atrado ir draugų antrosios pusės – teko Akvilei taip pat pamilti šią transporto priemonę.“
Pasak poros, dviratininkų bendruomenė Lietuvoje auga labai sparčiai ir išgyvena savo renesansą.
Jų manymu, suveikė sniego gniūžtės efektas: miestų gatvėse daugėjant dviratininkų, šios transporto priemonės išbandymu susidomi ir iki tol rimtai dviračių nemynę.
„O ir apskirtai madoje tapo sveika gyvensena, aktyvus gyvenimo būdas, sveika mityba. Žmonės – ir būtent mūsų amžiaus rate – pradėjo labiau rūpintis sveikata – ir ne tada, kada jau reikia, bet ruošiasi iš anksto“, – įsitikinusi Akvilė.
