Vasario 16-oji Lietuvoje niekada nebuvo tik data kalendoriuje. Istoriniai archyvai patvirtina, kad tai – viena svarbiausių valstybingumo ir politinės tapatybės datų, kasmet sutelkusi visuomenę tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Net tada, kai šventę buvo draudžiama minėti, ji gyveno laikraščių paraštėse, pogrindžio atsišaukimuose, tremtinių siuviniuose, išeivijos salėse ir tyliose šeimų vakarienėse.
Pavarčius senąją spaudą galima pamatyti, kaip tuo metu būdavo minima Lietuvos valstybės atkūrimo diena.
„Senuosiuose laikraščiuose Vasario 16-oji matoma kaip gyvas pulsas – žmonės ne tik mini šią iškilmingą datą, bet ir svarsto, ką reiškia būti laisviems, kaip kurti valstybę, kaip išsaugoti kalbą ir papročius. Skaitmeniniai archyvai leidžia tai patirti beveik taip, lyg laikytume tų dienų laikraščius savo rankose“, – sako nacionalinės platformos „ekultūra“ turinio ekspertė dr. Jolanta Budriūnienė.
Pasak jos, pasakojimą apie Vasario 16-ąją verta pradėti nuo pirmųjų jos žingsnių – nuo spaustuvės dažais kvepiančio ryto 1918-aisiais.
Apdairiai suplanavo žinios paskelbimą
1918 m. vasario 19 d. laikraštyje „Lietuvos aidas“ buvo išspausdintas istorinis Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Aktas. Būtent šis numeris pirmasis pranešė žmonėms apie, anot signataro Petro Klimo, „naujos gadynės pradžią“.
„Šiandien galime pasidžiaugti, kad tuometinė „Lietuvos aido“ redakcija ėmėsi atsargumo priemonių, nes okupacinė valdžia būtų iškart uždraudusi tokią publikaciją. Laikraštis buvo slapta atspausdintas anksčiau ir keli šimtai egzempliorių iškeliavo dar prieš cenzoriaus peržiūrą. Kai ginkluoti vokiečių kareiviai užpuolė tuo metu laikraštį spausdinusią Martyno Kuktos spaustuvę Vilniaus Totorių gatvėje, konfiskavo laikraštį ir išbarstė surinktą šriftą, žinia jau buvo pasklidusi ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų“, – pasakoja dr. J. Budriūnienė.
Nepriklausomybės Akto tekstas jau buvo perspausdintas Vokietijos spaudoje, egzemplioriai pasiekė lietuvius JAV, Vokietijoje, kitose šalyse. Vėliau Nepriklausomybės Akto nutarimo platinimas paskelbtas nelegaliu, M. Kukta, kaip spaustuvės vadovas, buvo kelioms dienoms areštuotas, o spaustuvė nusiaubta. Vis tik spaustuvininkui pasisekė paslėpti apie 60 laikraščio vienetų.
Tarpukariu Vasario 16-oji tapo visuotine švente. Tuometinėje spaudoje mirgėjo reportažai iš Kauno ir regionų. Šią datą lydėdavo bažnytinės pamaldos, vykdavo iškilmingi posėdžiai, kariuomenės paradai, vėliavų kėlimo ceremonijos. Miestų aikštės buvo puošiamos tautine atributika, vyko eitynės su dainomis.
Negandos neužgniaužė svajonių apie nepriklausomybę
Pokariu šventė persikėlė į pogrindį. Partizanų spaudoje ji įgijo dar stipresnę prasmę. Laikraštyje „Už tėvų žemę“ rašyta: „Šiandien tą gražiąją tautos laisvės šventę mes švenčiame pasislėpę širdyje, bet ateis diena – laisvės diena, kurią kartų kartos minės su džiaugsmo šypsena ir rimtu susikaupimu.“
Tremtyje ir lageriuose Vasario 16-osios šventė buvo dar trapesnė, bet ne mažiau reikšminga.
Skaitmeniniuose archyvuose galima pamatyti įvairių kūrinių, pavyzdžiui, iš Radviliškio rajono į Irkutsko sritį su vyru ir vaikais ištremtos Teresės Varnienės išsiuvinėtą Vytį.
Simboliška, kad ant siuvinio išsiuvinėta 1955 metų data, – po kelerių metų, 1957-aisiais, šeima grįžo į Lietuvą. T. Varnienės sūnus Jonas Varnas, pagal kurio piešinį ir buvo išsiuvinėtas Vytis, tapo dailininku.
„Išeivijoje esantiems tautiečiams Vasario 16-oji taip pat tapo bendruomenes telkiančia ašimi. Ji jungė lietuvius, išblaškytus po skirtingus žemynus. Kasmet Vasario 16-oji būdavo minima ir išeivijos spaudoje, budinant išeivių patriotiškumą bei viltį, kad Lietuva netrukus vėl bus nepriklausoma“, – pasakoja platformos „ekultūra“ atstovė.
Štai Kanadoje išeivijos leistame laikraštyje „Tėviškės žiburiai“ 1950 metų vasario 16 dienos numeryje rašyta: „Vasario 16-oji – Lietuvos nepriklausomybės atstatymo – diena yra visiems mums tautinės dvasios pakilimo diena. Šią dieną visi mes ir tie, kurie prieš dešimtis metų yra Lietuvą palikę ir jos nematę, kokia graži ir miela ji buvo savosios laisvės dienomis, ir tie, kurie Lietuvą pažįsta jau tik iš savo tėvų, ir tie, kurie, kad išvengtų vergo mirties, pasirinko Vakarų Europos griuvėsius, Kanados miškus, Jungtinių Valstijų fabrikus, Kolumbijos, Venezuelos, Brazilijos, Argentinos, Australijos, Naujosios Zelandijos naujakurių vargą, ir tie mūsų kraujo broliai, kurie siekia savo tėviškes įglausti į išlaisvintosios Lietuvos sienas – visi mes Vasario 16-tąją dieną stipriau pasijuntame tarpusavy broliai, tos pačios motinos vaikai“ (kalba netaisyta, aut. past.).
Draudžiama, bet vis tiek švenčiama
Sovietmečiu Lietuvoje Vasario 16-oji oficialiai buvo išbraukta iš viešojo gyvenimo. Bet kokie bandymai ją minėti galėjo sulaukti pasekmių.
Susibūrimus tądien kruopščiai tikrino sovietų saugumas, stebėjo viešas erdves, fiksavo net ir nedideles žmonių grupes.
Išlikę pasakojimai liudija, kad net vasario 16-ąją gimtadienius švenčiantys asmenys privalėjo su savimi turėti asmens dokumentus – priešingu atveju galėjo būti apkaltinti antivalstybine veikla.
„Tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis Vasario 16-oji nebuvo pamiršta: ji gyvavo šeimų atmintyje, tyliose tradicijose ir slapta perduodamuose pasakojimuose. Sujungus senų spaudos leidinių ištraukas, nuotraukas, dokumentus ir asmenines istorijas, galima pamatyti, kad ši data niekada nebuvo praradusi savo esmės – švęsti valstybingumą ir nepriklausomybę“, – sako dr. J. Budriūnienė.
Jau gegužę šiuos istorinius liudijimus bus dar paprasčiau atrasti vienoje vietoje – pradės veikti didžiausia Lietuvos skaitmeninio kultūros turinio platforma „ekultūra“, sujungsianti archyvus, spaudą, fotografijas ir daugiau kaip milijoną kitų skaitmenintų kultūros vertybių iš skirtingų Lietuvos institucijų į vieną erdvę.
PŽ
