Šių metų rudenį džiugi žinia pasiekė ūkininkus Vilmantą Galinį ir jo sūnų Valentiną – jų ūkis tapo tradicinio rajoninio konkurso ,,Metų ūkis‘2021“ pirmosios vietos laimėtojais.

Vieną vėjuotą spalio pavakarę Lančiūnavoje, jaukiose Galinių ūkio ofiso patalpose, prie kavos puodelio su abiem vyrais atvirai kalbėjomės apie veiklos pradžią, besiplečiantį ūkį, ūkininkų problemas bei netikėtus jų pačių pomėgius.

„Visais laikais kažkas už mus geresni buvo, yra ir bus. Iš kitos pusės pažiūrėjus, mes visą laiką buvome, esame ir būsime už kažką geresni. Įvertinimas, kad šiandien pirmauji tarp augalininkystės ūkių, – labai subtilus dalykas“, – nesipuikuodamas aukščiausiu įvertinimu pokalbį pradeda Vilmantas Galinis. Sūnus Valentinas patikslina, kad jų ūkis šiemet geriausias iš trijų nominuotų, kurie buvo vertinami atitinkamais balais. Tarp kitų vertintų ūkių Galinių ūkis surinko daugiausia balų – 65.

Rajoninio konkurso ,,Metų ūkis‘2021“ vertinimo komisija apsilankė Vilmanto ir Valentino Galinių ūkyje. (KKŪS nuotr.)

Nuo 45 iki 750 ha žemės

„Su tėčiu Alfonsu Galiniu ūkininkaujame nuo 1992 metų. Aš savo ūkį įkūriau 1998 m., o sūnus Valentinas prisijungė 2011 m. Dirbome ir dabar darbuojamės bendrai – bendra bazė, bendra technika, neskirstome, kad čia tavo, čia – mano. Mes su tėčiu taip pat ūkininkavome bendrai. Jis prieš 3–4 metus pasitraukė iš aktyvaus ūkininkavimo, dalį žemių perleido anūkui. Dabar dirbame su sūnumi dviese – iš viso turime 750 ha.

Ūkininkaudami po truputį vis pirkdavome žemės, nes, atgavus nuosavybę, jos nebuvo daug. Tėvukas turėjo gal 15, mama gal 30 ha žemės. Visą gyvenimą mes vertėmės tik augalininkyste“, – ūkininkavimo pradžią prisimena Vilmantas Galinis.

Ūkininkas pasakojo, kad dirbo su tarybinių laikų technika, kurią patiems reikėjo sukomplektuoti. Juokauja, kad neturėjo nei pažįstamų dėdžių, nei tetų, kurie ūkininkavimo pradžioje galėtų padėti. Neturėjo ir tokių galių, kaip tų laikų bendrovės pirmininkas, kuris, kai bendrovė suiro, pajus susipirko ir tapo ūkininku su pastatais ir visa baze.

„Atstačius žemės nuosavybę, atmatavo mums 45 ha, pirštu parodė: ką nori, tą daryk – čia jūsų žemė. Iš kur technikos imsi, sėklos, kuro, trąšų? Tais laikais dar žemė buvo „kilnojama“. Mama iš Saviečių pusės atsikėlė, tėtis vietinis buvo. O po to tą ūkį pradėjome plėsti, prisidurdami tai po 50, 70, 20, 150, 200 hektarų žemės. Ilgokai turėjome 400 ha, po to išsiplėtėme iki 500 ha, kol galiausiai išaugo iki dabartinių 750 ha. Ir tai truko 30 metų“, – trumpai ūkio plėtrą apibūdino ūkininkas.

Žemė neturi galiojimo laiko

O grįžtant prie konkurso „Metų ūkis‘2021“, V. Galinis dar vardina, kas, jo nuomone, galėjo lemti aukščiausią įvertinimą. Tai ir dalyvavimas žemdirbiškose organizacijose, nes jis yra kelių kooperatyvų, tokių kaip „Lietuviški javai“ bei cukrinių runkelių augintojų, kooperatyvo narys, priklauso Kėdainių krašto ūkininkų sąjungai. Jie abu su sūnumi turi aukštąjį žemės ūkio srities išsilavinimą, yra baigę A. Stulginskio žemės ūkio universitetą. „Abu esame agronomai, bet, aišku, to neužtenka. Turi nuolat domėtis, naudotis konsultantų paslaugomis, nes visų galų meistru neįmanoma būti. Turbūt didžiausia sėkmė – ne pastatai, aplink kuriuos nėra trinkelių ir neretai palijus tenka purvu bristi, bet tai, kad daugiau nei 80 proc. turimos žemės yra mūsų. Tai didžiausia vertybė šiais laikais. Aišku, kas supranta. Ne geležys, nes jos rūdija, dėvisi, genda, lūžta, pastatai irgi turi savo galiojimo laiką. O žemė – ji neturi galiojimo laiko. Kaip tėtis yra pasakęs, jos nepavogsi, jos nepadegsi, ji nesurūdys“, – apie žemės vertę svarsto Vilmantas.

Šiuo metu apie 130 ha žemės Galiniai turi prie Saviečių, kur Vilmanto mamos tėviškė. Pasisekė „sukomplektuoti“ tiek žemės vienoje vietoje – dėl tiek apsimoka ir techniką varyti. Kiti žemės plotai aplink Aristavą, Lančiūnavą, Tiskūnuose, Petkūnuose.

Verčiasi augalininkyste

Galiniai augina grūdines kultūras – kviečius, miežius, salyklinius miežius. Cukrinius runkelius pradėjo auginti 10 ha plote, po to laukas tik plėtėsi, kol galiausiai išaugo iki 200 ha. „Tuomet juos buvo pelningiau auginti nei kitas kultūras, nes buvo kvotų sistema. Šiemet cukrinių runkelių jau nebeauginame. Pagrindinis argumentas – paseno technika, o šiandieninėmis kainomis, negavus paramos, jos neįpirksi. Sulįsti į bankus nežinant, kada atsipirks, irgi būtų nelogiška. O cukriniams runkeliams skirta technika 2–3 kartus brangesnė negu grūdinėms kultūroms, konkrečiai apie kombainus kalbant. Nors negaliu tvirtai pasakyti ne, kadangi cukraus fabrikas praktiškai „ant kiemo“. Kai kiti veža saldžiąsias šaknis net iš Latvijos, Suvalkijos, o mums – vietoje, niekur vežti nereikėtų. Kol kas susilaikome, žiūrėsime, kokia situacija bus vėliau. Žinių bagažą, kaip juos auginti ir prižiūrėti, tai turime, bet šiandien už tokią supirkimo kainą ir tokiomis sąlygomis jų auginti neapsimoka. Įtaką daro ir nepastovus klimatas. Daug tenka įdėti, o paskaičiavus, kiek kas kainuoja, nelabai verta“, – cukrinių runkelių auginimo problemomis dalinosi Vilmantas Galinis.

,,Stumbrai padaro tikrai daug žalos, kai pereina per išaugusius pasėlius, laukas tarsi plentvoliu išvažinėtas lieka“, – sako Valentinas Galinis.

Alino šiųmetis karštis

Ūkininkas pasakojo, kad šiemet grūdinių kultūrų derlius prastokas – nuo 4 iki 6 t/ha. Kviečių vidurkis – 5,1 t/ha. Vidutiniškai būna 7–8 t/ha. Pernai buvo žymiai geresnis, prikūlė apie 9,2 t/ha. Šiemet oras atrodė palankus, bet tris savaites kaitinęs 35 C0 karštis Galinių pasėlius sudegino. „Pas mus ne Turkija, mes nesame tam pasiruošę. Loterija, kas gavo daugiau kritulių, tie kūlė gal 7 t/ha, – apie derlių apmaudokai kalba Vilmantas. – Stengiamės drausti pasėlius nuo gamtinių stichijų. Nustojome cukrinius runkelius auginti, pradėjome rapsus, kultūra pelninga, bet vėl sava rizika – gali iššalti, vasarą pavojinga kruša. Tuomet belieka juos drausti, o kartu apsidraudžiame ir kviečius. Nuo 2020 metų gegužės krušos rapsai nukentėjo, bet gerai, kad ne 100 proc.“

„Pernai gal ir trūko kritulių, bet nebuvo drastiškų karščių. Tinkamu laiku gavome lietaus, kada jo labiausiai reikėjo. Ir to užteko“, – priduria Valentinas.

„2019 metais buvo sausra, prastai su pasėliais buvo, kūlėme apie 4 t/ha būtent čia, Vilainių seniūnijoje. 2018 metais irgi labai didelė sausra – kūlėme taip pat 4 t/ha. 2017 metais skendome balose, kai Nevėžis kelis kartus buvo pakilęs. Tai mes su cukriniais runkeliais 200 ha plote taip „išsimaudėm“, kad laukas atrodė lyg po karo. O dirvos struktūra atsistato tik po 2–3 metų“, – komentavo Vilmantas.

Grūdai iškeliauja svetur

Pagrindinė Galinių ūkio bazė įsikūrusi Lančiūnavoje, bet Petkūnuose yra garažai, ten atliekami sėklos valymo darbai, ji beicuojama ir saugoma. Ten laikomas vadinamasis „sėklos fondas“, jeigu sėkla įšaltų – yra vasarinių ir žieminių kviečių.

Lančiūnavoje yra remonto dirbtuvės, grūdų sandėliai, kur jie džiovinami ir laikomi. Čia taip pat stovi kombainai ir yra trąšų sandėlis.

Pasak Vilmanto, be jų su sūnumi, ūkyje dirba dar 5 žmonės. Žiemą darbo kaip ir nelabai yra, bet, turint gerą darbuotoją, jam nepasakysi, kad vasarą dirbk, o žiemą – pasėdėk namuose. Jis sakys, kad man valgyti reikia visus metus, ne tik vasarą. Visus metus moki atlyginimą, tik runkelių sezonas užsitęsia iki sausio vidurio. Todėl reikia vertinti darbuotojus, o jie turi vertinti darbą.

Brangstant logistikai, Galiniai įsigijo dar vieną grūdovežį, visą produkciją stengiasi išvežti patys – nesamdyti paslaugos. Nuveža iki uosto, o iš ten grūdai keliauja į Egiptą, Saudo Arabiją, Indiją, Šiaurės Afriką, Vokietiją.

Kadangi jie priklauso kooperatyvui „Lietuviški javai“, tai visą logistiką tvarko kooperatyvas – koncentruotai perkamos trąšos, pesticidai, kuras, randama rinka.

„Pas mus žemės ūkio mechanizmas dar ne iki galo išdirbtas – mes atiduodame žaliavą, o reikėtų atiduoti galutinį produktą, tada turėtume visai kitą kainą“, – sako Vilmantas.

,,John Deere“ ruošia dirvą žieminių rapsų sėjai.

Šiandien Galinių ūkio sandėliuose laikoma 900 t grūdų. Ūkininkai seka biržos kainas, taip pat parduoda pagal iš anksto sudarytas sutartis – vieniems spalį, kitiems lapkritį ir t. t.

Ūkininkavimą pasirinko pats

Prie kompiuterio sėdintis 31-erių metų Vilmanto sūnus Valentinas pritaria tėčio žodžiams bei retsykiais jį papildo.

Paklaustas, ar buvo tėčio įtakos, jog šis pasuko tuo pačiu ūkininkavimo keliu, Valentinas sako net nesusimąstęs, o kol sūnus papasakos apie pasirinkimus, tėtis Vilmantas už jį atsako: „Tai kad jis 17 metų jau žinojo, kaip veikia grūdų džiovykla, ir ją prižiūrėjo. Jokios prievartos nebuvo, pasirinko pats.“

„Aišku, buvo visokių minčių – jauna karšta galva, visko norisi greitai, bet racionaliai viską permąstęs supratau, kad reikia likti vietoje, – pasirinkimu šiandien patenkintas Valentinas, pridūręs, kad ūkyje jis atsakingas už technikos parko priežiūrą, kad viskas veiktų, o sugedus, netrūktų detalių pakeisti naujomis. – Prie kompiuterio daugiau laiko tenka praleisti, pildyti žurnalus, pasigilinti į naujas žemės ūkio technologijas. Neišmanant šiuolaikinių technologijų, nebus ir ekonomiškumo. Reikia mokėti apskaičiuoti, kur pataupyti, kad iš to gautum didžiausią naudą. Tėtis labiau agronominę pusę prižiūri – kada ką purkšti ir kaip prižiūrėti.

Mano tėvukas, manau, irgi patenkintas, nes mato savo darbų tęstinumą. Kaip ir kiekvienas būtų patenkintas, matydamas, kad ūkis nestovi vietoje, o viskas eina į priekį. Tai natūralus procesas“, – apibendrina Vilmantas.

Kai ūkininkui visada blogai

„Ar, būdamas stambus ir sėkmingai besidarbuojantis ūkininkas, visuomet sulaukiate teigiamo požiūrio iš aplinkinių?“ – klausiu Vilmanto. Jis atsako, kad jį labiausiai žeidžia posakis, kad ūkininkui viskas negerai.

„Kaip sakoma: lyja – negerai, karšta – ūkininkui vėl negerai, šalta – jam irgi negerai. Mes ne staliai, mūsų kviečiai ne mediniai. Tai yra gyvas augalas. Ir blogai ne ūkininkui, bet tam augalui. Turi būti kritulių ir temperatūros balansas. Jeigu šito nėra – augalui blogai. Jeigu ūkininkas prisiėmęs bankuose paskolų, jis ramiai negali miegoti, tai jam irgi bus negerai. Dėl to ir atsirado tas posakis. O kol žmonės nesupras, kad ūkininkas turi reikalų su gyvais organizmais, tol jie nesuvoks, kodėl ūkininkui blogai, kai šalta, kai karšta ar šlapia.

Visą laiką turi rizikuoti. Tu investuoji, o rezultatą sužinosi vos ne po metų. Ir mes bankuose turime paskolų. Visais laikais jų turėjome, kadangi vienas skolas atiduodi, eini į kitas. Juk turi būti ūkio plėtra, tai technika technologiškai paseno, tai nusidėvėjo. Europos Sąjunga lengva ranka ūkininkams pinigų nemėto. Dėl ko yra subsidijuojamas žemės ūkis? Kad maisto produktai nebūtų brangūs. Jei subsidijų nebūtų, tuomet ūkininkai turėtų kelti savo produkcijos kainas, o tai pirmiausia pajustų pirkėjai. Europos Sąjungos paramą irgi ne taip lengva gauti. Yra eiliškumas, turi atitikti taikomus kriterijus. Jei ir kompensuojama technika, tai tik 30–40 proc., o likusią dalį turi mokėti pats. O sumos tai kosminės“, – apie finansinius ūkio reikalus prakalbo ūkininkas.

Žemės ūkio politika – neaiški

Vilmantas pasakojo, kad nuotoliniu būdu stebėjo Žemės ūkio tarybos posėdį, kuriame buvo pareikštas nepasitikėjimas žemės ūkio ministru. „Jis nelabai ką bendro turi su žemės ūkiu, nelabai supranta, ką daro ir ko mums reikia. Išsakytos nuomonės – dabar žiūrėsim, kaip viskas toliau klostysis“, – teigė pašnekovas.

Per ilgą savo ūkininkavimo kelią Vilmantas Galinis sako galintis paminėti vos kelis žemės ūkio ministrus, vadinamus senus vilkus, kurie suprato, ko reikia paprastam ūkininkui, ir žinojo, kas kuo kvėpuoja. Svarbiausia, nedarydavo nelogiškų ir nepamatuotų sprendimų. Apmaudžiausia, kai į žemės ūkio ministro postą partija deleguoja bet kokį „savo“ žmogų, nors jis visiškai ne tos srities specialistas. Ir kokia laimė, jeigu ta partija turi žmogų – tos srities specialistą.

„Kai yra bendrų interesų, tuomet labai jaučiamas pačių ūkininkų vieningumas. Kai buvo žalių kryžių akcija, aš ne vieną tokį kryžių pastačiau laukuose. Nes jeigu tik sėdėsi ant sofos ir sakysi, kokia valdžia bloga, nieko gero nebus. Reikia pačiam eiti ir daryti“, – tokia tvirta Vilmanto nuomonė.

Pašnekovas mato didelę kooperacijos naudą, nes visa Europa yra kooperuota. „Kooperatyvai netgi jungiasi tarpusavyje, kad galėtų stambesniu mastu vykdyti prekybą. Visa bet kokio sektoriaus perdirbimo pramonė yra ūkininkų kooperatyvų rankose. Juk ir Kėdainių cukraus fabrikas yra vokiečių ūkininkų kooperatyvas. O pas mus valdo ir kainas diktuoja agrokoncernai ir pan. Bet mūsų politika ta, kad tu nesikooperuotum, nes po vieną valdyti geriau“, – mąsto Vilmantas

Buvę muzikantai tapo ūkininkais

Prakalbus apie širdžiai mielus pomėgius, kuriems gal žiemos metu daugiau lieka laiko, Vilmantas sako, kad jo tėvukas Alfonsas ilgus metus buvo kultūros namų darbuotojas, orkestro vadovas. Jis pats mokėsi tuometinėje Juozo Gruodžio muzikos mokykloje Kaune, buvo būgnininkas.

Net ir ūkio biure ūkininko Vilmanto Galinio hobį atspindi simboliniai būgnai.

„O muzikavimo ar nepamiršot?“ – teiraujuosi.

„Aišku, toks hobis išlikęs, būgnai tebestovi namo rūsyje. Retsykiais, laisvo laiko turėdamas, pabūgnuoju. Bet vien tik atsisėsti prie būgnų neužtenka, turi būti kažkoks pritarimas. Muzikinė klausa tai išlikusi, jos iš manęs niekas neatėmė. Domiuosi grupėmis, galiu ir automobilyje pasileisti savo mėgstamos grupės įrašų ir klausytis“, – atsako Vilmantas, pridūręs, kad kai muzikos instrumentą valdai, tai ir klausytis norisi gyvos muzikos. Fonogramos ir kompiuterinė muzika – ne jam. O gyva muzika yra klasika, džiazas, bliuzas, rokas.

Lančiūnavoje buvo suburta kapela, kuriai vadovavo ūkininkas V. Kvedaras, joje grojo ūkininkas V. Girdzijauskas, A. Pečeliūnas, taip pat ir V. Galinis

Valentinas Galinis su motociklu dalyvavo Latvijoje ,,Cross country“ varžybose.

Mėgsta motokrosą

Kalbėdamas apie savo laisvalaikį, Valentinas šypsosi, kad jo hobis keičiasi vos ne kaip metų laikai. „Bet jeigu kažką sugalvojęs darau, noriu tai daryti profesionaliai, iki maksimumo, kiek tai pavyksta. Esu dalyvavęs motokroso varžybose, bet traumos kišo koją ir šis pomėgis baigėsi. Man įdomu pats procesas – nupirkti motociklą, jį suremontuoti, parduoti. Vėliau sugalvojau žvejoti. Bet nueiti šiaip sau prie tvenkinio – ne man. Reikėjo varžybų, ruoštis, lengvo streso. Laimėjau tuomet karpių meškeriojimo varžybas – tikslą kaip ir pasiekiau, ir vėl neįdomu“, – apie ekstremalius pomėgius pasakojo Valentinas.

Valentino Galinio rankose jo ekstremalaus pomėgio atributas – motokroso šalmas.

Valentinas prisipažino grojantis ir gitara, ir būgnais.

O svarbiausią jo gyvenimo dalį užima du sūnūs – vienuolikos metų Tomas ir penkių mėnesių Danielius.

„Šiandien gyvenimu esame patenkinti. Dukra turi savo verslą – rūbų parduotuvę. Žmona Violeta taip pat turi savo mėgstamą verslą – gėlių parduotuvę, užsiima puokščių kūrimo menu bei švenčių dekoravimu. Svarbu, kad tik visiems sveikatos būtų“, – užbaigia pokalbį palinkėjimu ūkininkas Vilmantas Galinis.

Astos Raicevičienės ir asmeninio archyvo nuotraukos

Panašios naujienos

One Response

  1. Ole

    Kvailesnio užvadinimo nesugalvosi.Nemanau, kad tai padiktavo ūkininkai, tai žurnalistes neprofesionalumas.

    Atsakyti

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.