Praėjusio penktadienio vakarą kupoliniame name LUKNE profesionalus gidas Simonas Jurkevičius, daugiau kaip 15 metų dirbęs Italijoje, Skandinavijoje bei Baltijos šalyse, pristatė savo ketvirtąją knygą „Velniškoji super profesija“. Kaip sakė pats knygos autorius, pirmosios knygos apie Romą bei italų kalbos vadovėlis buvo daugiau didaktinės. O ši, „Velniškoji super profesija“ – tai trys knygos vienoje: skaitytojas turės progos ne tik susipažinti su įvairiais Europos miestais (Ryga, Talinu, Helsinkiu, Stokholmu, Oslu, Roma, Venecija ir daug kitų), bet ir juos išvysti gido akimis – su visais privalumais ir trūkumais. Taip pat autorius aprašo, o susitikimo metu vaizdžiai pasakojo, kaip iš vidaus atrodo gido darbo virtuvė ir su kokiais iššūkiais ir problemomis šios profesijos atstovams tenka susidurti kone kiekvienoje kelionėje.
,,Super“ ir ,,velniškoji“ profesijos pusė
Rašytojas, žurnalistas, edukatorius, gidas Simonas Jurkevičius Italiją laiko savo antraisiais namais, nes Romoje gyvena visa jo šeima. Daugiau kaip 15 metų dirbęs Italijoje, Skandinavijoje bei Baltijos šalyse, sukaupęs didelę gidavimo patirtį, savo darbą jis vadina „velniška super profesija“. ,,Super“ profesijos dalis, nes tai prestižinis svajonių darbas, kurio metu nuolat keliauja po užsienį, bendrauja su įvairių šalių keliautojais, svečiuojasi prabangiuose viešbučiuose, vaišinasi restoranuose. Kaip atrodo iš šalies, gidas stovi prie kokios nors skulptūros ar pilies, pasakoja ir visi jo klausosi. Tačiau brangios kelionės – tai tik dalis šios ,,super“ profesijos.
Bet dar yra ir ,,velniškoji“ šios profesijos pusė – tai didžiulis stresas, atsakomybė, įtampa, nežmoniški darbo ritmai, nuolatinis bendravimas su pačiais įvairiausiais, kartais – ir ne visai adekvačiais žmonėmis. Ne veltui ši profesija yra tiesiog velniška, gerąja ir blogąja prasme. Autorius savo gido dienoraščio istorijose aprašo keisčiausias situacijas, į kurias jam teko papulti, – kai kurios jų yra tiesiog absurdiškai juokingos, kitos – skaudžiai dramatiškos.
Vienoje knygoje – trys knygos
Kaip pasakoja Simonas Jurkevičius, tai tarsi trys knygos vienoje. Pirmoje knygos dalyje keliaujama po Europos miestus, sostines, kur daug metų knygos autorius dirbo gidu. Tačiau savo pasakojimo forma knyga nėra gidas ar kelionių vadovas. Autorius teigia, kad kiekviename mieste yra trys dalykai, kuriuos jis rekomenduoja aplankyti ar pamatyti.
Antroje knygos dalyje rašoma apie gido darbą, kuris visai kitoks, nei jį mato keliautojai. Pasitelkęs šmaikštų stilių ir ironiją autorius pasakoja apie gido ir turlyderio darbo virtuvę – ,,superinę“ ir ,,velniškąją“. Knygoje pateikiamas itin skirtingas dviejų keliautojų tipų – italų ir lietuvių – psichosomatinis portretas.
Knygos pabaigoje tekstai bus naudingi ir praktiški keliautojams: čia pateikiamos profesionalo rekomendacijos ir patarimai. Yra septyni patarimai keliautojams, kaip elgtis su gidu. Taip pat yra septyni patarimai gidui, kaip elgtis su keliautojais.
Pirmoji ekskursija – 14 metų
Simonas prisiminė, jog pirmąją ekskursiją vedė būdamas 14 metų – vien apie tai verta parašyti istoriją. Rašoma ir apie pandeminį laikotarpį, kaip gidai išgyveno tuomet, kai keliautojams buvo apribota judėjimo laisvė, kai ta ,,super“ profesija virto bedarbio duona. Būtent tada Simonas Jurkevičius buvo pradininkas virtualių ekskursijų, vėliau toks keliavimo būdas stipriai išplito, nes ir kiti gidai pradėjo tuo užsiimti.
,,Mano visos veiklos susijusios su gidavimu, daugiau negu pusę savo gyvenimo praleidau Italijoje, daugiau nei prieš dešimt metų nusprendžiau grįžti gyventi į Lietuvą, bet Italijoje yra mano antrieji namai, Romoje gyvena visa mano šeima. Visos mano veiklos ir darbai yra susiję su kita šalimi. Man patinka Stokholmas, ten galėčiau gyventi, bet aš nemėgstu Skandinavijos“, – prisipažįsta Simonas.
Jam labai apmaudu, jog dėl karo Ukrainoje turistai prisibijo vykti į Baltijos šalis, nes juk netoli vyksta karas. ,,Vakarų šalių turizmo agentūrų kelionių kataloguose Baltijos šalių neliko“, – patvirtina skaudžią tiesą ilgametis gidas.
Kaip elgtis su gidu?
Paklaustas, kaip kilo noras parašyti tokio tipo knygą, Simonas pripažįsta, jog jo profesija kupina nuotykių. „Per daugiau negu 15 gidavimo metų įvyko labai daug visokių istorijų, kai kurios iš jų vertos ir kino scenarijaus. Pradėjau tas istorijas dėti į savo facebook‘ą. Susilaukdavau ne tik iš draugų, bet ir iš nepažįstamų žmonių komentarų, kad ,,tau ne facebook‘e postus reikia rašyti, bet rašyti knygą“, – pasakoja knygos autorius.
Taigi, kokie tie patarimai keliautojams, kaip jiems elgtis su gidu?
,,Iš tiesų, ne visi keliautojai žino, kaip elgtis su gidu. Nes pasitaiko visokių neadekvačių žmonių, kurie nežino bendravimo, komunikavimo taisyklių, aš juos vadinu ,,kosmonautais“. Tie žmonės visiems gadina kelionę, trukdo gido darbą. Reikėtų žmonėms visų pirma pasitikėti gidu ir jo darbu. Atsiranda tokių, kurie nori pamokyti, kažką patikslinti, paaiškinti, nori pakeisti suplanuotą maršrutą, eiti kitur, nes ten neva fainiau. Jei gidas atsisako tai daryti, jie priekaištauja. Yra tokių žmonių, kuriems atrodo, kad jie žino geriau už gidą. Tačiau gidas yra vedlys, kuris toks ir turi būti, o tas, kuriam kiti nurodinėja, ką daryti, – nėra vedlys. Reikia išlaikyti pagarbą gidui, jis daro ne tam, kad jam taip įdomiau atrodo, o jis daro dėl to, kad turi patirties, žino, kaip daryti“, – piešė keliautojo paveikslą Simonas.
Koks turi būti gidas?
Knygoje įvardijami septyni patarimai gidui, kaip elgtis su keliautojais. Be visų šabloninių gido savybių, kad jis turi būti komunikabilus, turintis žinių, charizmos, veiklus, mokantis kalbų, yra viena savybė, kuri svarbesnė už visas kitas, jei jos nėra, visų kitų gidui taip pat nepakaks. ,,Pagrindinė savybė yra kantrybė. Jei neturi kantrybės – gido darbas yra ne tau. Daugelis įsivaizduoja, kad gido darbas yra 3 valandas pakalbėti apie istoriją, o atsisveikinant pasakyti: ,,Ačiū, buvo malonu, viso geriausio“, ir viskas.
Gido darbas yra ne tas pats, kas sėdėti visą darbo dieną įsijungus kompiuterį. Gidui priklauso tvarkytis ir su nenugalimos jėgos (pranc. k. force majeure) aplinkybėmis, kai žmonėms pavagiami dokumentai, įvyksta visokios nelaimės, nenuspėjamos situacijos, keliautojams kyla sveikatos problemų. Tada prasideda tikras darbas. Ir negali pasakyti, kad tu čia niekuo dėtas“, – teigė knygos autorius.
Jis pasakojo, kuo skiriasi lietuviai turistai nuo italų. Pagal išsamų apibūdinimą su gausiai iliustruotais pavyzdžiais, kalbant apie jų kultūrą, ,,svarstyklės“ nusvėrė italų naudai, nors ir tarp vienos, ir tarp kitos šalies turistų pasitaiko visko.
Kėdainiškius moko italų kalbos
Kupolinio namo savininkė, menininkė, drabužių ir aksesuarų kūrėja Žiedūnė Aleknaitė pagarsino dar vieną įdomų dalyką, kad šiame name 10-ties kėdainiečių grupė mokosi italų kalbos. Italų kalbos pamokos dvi akademines valandas vyksta kiekvieną pirmadienį nuo pusės devynių vakaro iki dešimtos. O italų kalbos mokytojas ne kas kitas, o charizmatiškasis Simonas Jurkevičius. Pats pedagogas pasakojo, jog, gavęs kvietimą mokyti italų kalbos, į tai nežiūrėjo rimtai. Bet sužinojęs, kokioje išskirtinėje vietoje vyksta pamokos, sutiko. ,,Juk esu žmogus, mylintis Italiją, neabejingas grožiui ir estetikai“, – komentavo savo apsisprendimą mokyti italų kalbos kupole.
,,Mokomės visiškai nuo ,,nulio“, nuo pasisveikinimo. Simonas sakė, kad mes jau mokame daug itališkų žodžių. O mokiniai nebūtinai jau yra buvę Italijoje, bet jis sužadina norą ten nuvykti“, – teigė šio projekto iniciatorė Žiedūnė.
,,Norėjosi mokytis netradicinėje aplinkoje, kad būtų kažkoks šarmingas mokytojas, tada atsiranda didesnė motyvacija mokytis. Kaip tik skaičiau jo knygą apie Italiją, pagalvojau, kad čia tas žmogus, su kuriuo įdomu būtų mokytis italų kalbos“, – teigė italų kalbos besimokanti Donata.
A. Raicevičienės nuotraukos
Titulinė nuotrauka: Paklaustas, kokius išskirtų tris geriausius miestus, Simonas Jurkevičius atsakė: ,,Roma, Kaunas ir Druskininkai“.