Lapkričio pradžia ypatinga, kai apima ta nenusakoma trauka į kapines, ten, kur palaidoti mūsų tėvai, proseneliai, sutuoktiniai, vaikai, mokytojai, draugai, bendradarbiai, kaimynai. Skubame aplankyti tuos, kurie mus mylėjo, globojo, drąsino įgyvendinti svajones, kažko išmokė, ėjo su mumis per gyvenimo audras, dalijosi ne vien laimės akimirkomis, bet ir skausmu, atminsime net ir tuos, kurie galbūt mus engė, išsižadėjo… Nes visi jie paliko mumyse savo pėdsaką…
Prie žvakėmis apšviesto kauburėlio užlies šilti prisiminimai, riedės ne viena ilgesio ašara, arba kaltės, kad, kol jie buvo šalia mūsų, neradome laiko aplankyti, pabūti ilgiau, pasikalbėti ar išklausyti, nepanorome atleisti, neišdrįsome apkabinti, neįvertinome, ką jie dėl mūsų darė, kiek aukojosi, nesuspėjome padėkoti, parodyti pagarbos, senatvėje neberadome jiems vietos savo namuose, pagailėjome širdį suvirpinančių ir giliai į atmintį įstringančių, iš bedugnės pakeliančių žodžių… Vietoj to liejome pagiežą, vaidijomės dėl smulkmenų, vis žadėjome, bet neištesėjome, vis rasdavome svarbesnių dalykų, vis manėme, kad to laiko drauge dar bus ateity… Bet gyvenimas pasirodė toks trumputis, toks trapus…
Prabėgusio laiko, kaip ir išėjusiųjų, nebesugražinsime, bet apsižvalgykime, kiek gyvųjų dar yra mūsų aplinkoje, kuriems irgi reikia mūsų dėmesio, gerumo, bendrystės, akių kontakto, apsikabinimo, šilto pokalbio. Dalinkimės širdies lobiais dabar, ne ryt poryt, nes gali būti per vėlu. Nepavėluokime suprasti, kad gyvenime kur kas svarbiau, nei daiktai ar pramogos, yra gyvi žmonės, ir kad nei vienas šioje žemėje nesame amžini.
V. Daraškevičiaus nuotr.
