Literatūrinis puslapis
Jau pasisveikiname su liepa, antruoju vasaros mėnesiu. Atminty liko poezija, kupina stulbinančio gamtos pavasarinio žydėjimo ir ypatingų emocijų poetų širdyse. Su jautriausiais posmais palinkėjome kūrybinių polėkių tradiciniam poezijos paukštės skrydžiui – Vilainių poezijos pavasariui -2024, nuostabiai Jonavos poezijos šventei, sukvietusiai poetus iš įvairių Lietuvos kampelių. Į ataskaitinę rinkiminę sueigą mes, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos nariai, sugužėjome įsivertinti turimą kūrybos kraitį ir kurti šiuolaikiškas idėjas ateičiai. Išgirstos renginiuose, išklausytos poetų, prozininkų mintys itin įdomios, savitos, išgyventos, pašlifuotos, kad tinkamai skambėtų. Kiek jose profesionalumo, tai jau literatūros tyrinėtojų darbo sfera.
Mums, ypač asocijuotiems poezijos, autorinės dainos kūrėjams, svarbu rasti ryšį su klausytoju poezijos skaitymų susitikimuose, šventėse, kt. kultūriniuose renginiuose, būti išklausytiems, reikalingiems pristatant savo išleistas poezijos knygas visuomenei. IT, dirbtinio intelekto amžius neša kitokios brandos nei poezija žinią. Bet bendraujant su poezijos gerbėjais, bendraminčiais kūrėjais jauti dvasinę šilumą, kurios tikrai nėra kompiuterio ekrane ar sukurto taip pat žmogaus proto roboto mikroschemoje. Tikime, skaitomoji ar dainuojamoji poezija išliks ne kaip amžiaus eksponatas, bet bus prisimenama, naujai interpretuojama ir labai gerbiama, vertinama kultūros dalis.
Šiandien Kėdainių literatų ir menininkų sambūris ,,Vaivorykštės tiltai‘‘ kviečia poezijos tiltais su meile pasivaikščioti visus kėdainiečius, jei nieko prieš – visos Lietuvos žmones kartu su virtualia, geras žinias nešančia ,,Kėdainių muge‘, kiekviename poezijos žingsnyje pasitikrinti, ar esate su mumis kartu ir surasti sau artimiausią dūšiai poeziją ir poetą. Keliaukim, argi ne laikas kilti?
Alma Jociuvienė
Kėdainių literatų ir menininkų sambūrio ,,Vaivorykštės tiltai‘‘ pirmininkė, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos valdybos narė
.
Alma JOCIUVIENĖ
GYVENIMO VASARA
Vėjas medžiuose įsupa vasaros vyges,
Žemuogėlėm nurausta laukymės, palaukės.
Nors rugiagėlės dega saulėtoj padangėj,
Aguonėlių liepsnelėms užgesti neleisim.
Baltus jazmino žiedus pabersim ant tako
Ir galėsim keliaut su viltim ir svajonėm.
Mes girdėsim, kaip širdys palaimintai plaka,
Kai pražysta papartis, kai laimina duoną.
Mes norėsim, kad lietūs vaivorykštę praustų,
Kad kvepėtų rytais dobilienos ir pievos…
Gera dviese taip austi gyvenimo juostą,
Nes kasmet žydi sodai, alyvos ir ievos…
.
Pranciška STRODOMSKIENĖ-GROBIENĖ
DAR PABŪKIM
Dar pabūkim kartu,
Kol saulė dar nenusileido
Ir kol auksiniai jos spinduliai
Dar glosto mūsų veidus.
Dar pabūkim kartu ir kelkime taures
Už prabėgusias mūsų dienas,
Už laimės blyksnius, svajonių šukes
Ir už jaunystės klaidas.
Dar pabūkim kartu ir mūsų dienas
Gerkime kaip taurų vyną,
Padarytą iš ateities ramios šviesos
Ir praeities šiltų prisiminimų.
.
Rita SAKALAUSKIENĖ
JAUSMŲ SIELOJE
Šiltoje pavasario saujoje
Šviesa ir sielos ramybė.
Nevaldoma jausmų jėga
Drebuliu sujaukia kas gyva.
Bespalvis laisvės kvapas,
Sudrėkina akių blakstienos,
Prakalbindamas kas šalia.
Laimės žiburiukai akyse-
Saulės surinktI spinduliai
Įžiebia gyvastį jausmuose
Ir išskleidžia angelo sparnus
Pakilti aukščiau nei gali.
Šiltoje pavasario saujoje
Užgimsta jaudulys širdyje,
Nes tai pradžių pradžia
Degančioje jausmų sieloje.
.
Anelė TAMAŠEVIČIENĖ
SAULĖTEKIS
Vieną vasaros rytą aš saulę tekant pamačiau,
Nors daug tokių rytų esu gyvenime regėjus.
Bet tik tą vieną kartą giliai susimąsčiau,
Kaip aš tokios grožybės anksčiau nepastebėjau.
.
Kai jos pirmieji skaistūs spinduliai
Palietė mūs brangios žemelės veidą,
Atgijo medžiai, visi nušvito pašaliai,
Atrodė, kad gerumas ir viltis į žemę nusileido.
.
Gėlėtoj pievoje sužibo deimantai rasos lašeliuos,
Smaragdo spalvomis šalia giria sutvisko.
Lyg užburta stovėjau po šlamančiais berželiais,
Pamiršusi šiame pasaulyje aš viską.
.
Atrodo, dingo žemėje apgaulė, smurtas ir pavydas,
Giedra danguj aukštyn vis kilo saulė.
Kai vyturiai melsvoj padangėje pragydo,
Aš pajutau, kad meilės ir gerumo pilnas šis pasaulis.
.
Zita KAZOKEVIČIENĖ
BĖGU PASKUI SVAJONĘ
Tolumoje matau šešėlį…
Tai mano mintys –
Dvi figūros slepiasi…
Vos šypsausi…
Stabteliu, atpažįstu save…
Vanduo raibuliuoja
Tvenkinio paviršiumi.
Nuolat bėgu paskui svajonę…
Kiekvienas troškimas
Į niekur neatveda…
Tada sustoju ir vėl bėgu…
Aš vis trokštu jausmo…
Ar reikia…
Tai ženklas…
Aplinkui tiek daug meilės
Tik dėl šios trumpos akimirkos…
Tačiau suprantu,
Juk tokia paguoda…
Ar tai dovana širdžiai?..
.
Aldona VOLODKIENĖ
TUŠTYBĖS TAURĖ
Prisiliesk prie tylos,
Prie tuštybės taurės.
Ji tuščia tavimi,
Ji tikrai neskambės.
.
Nežibės ilgesys
Tarp tavųjų delnų,
Jų širdis nepalies,
Čia per daug svetimų.
.
Nebylus šnabždesys,
Jo aidas gilus….
Gal sušildys jausmus?
Ir širdis prakalbės.
.
Janina STANKŪNIENĖ
DOVANOKIME…
Dovanokime vieni kitiems
Gerumą.
Lai jis pražysta
Paslaptingo grožio
Žiedais.
Nuostabia rože…
Ji juk užburia
Ir tave,
Ir mane.
Lelija balta…
Tarsi tyra
Širdies kalba.
Žibuokle melsva…
Dangaus akių
Spalva.
Ramunėle gležna…
Ji tokia nekalta.
.
Dovanokime vieni kitiems
Gerumą.
Negailėkime jo
Niekada.
Lai jis kasdien
Žydi
Mūsų širdyse…
.
Rita LANKELIENĖ
NERAGAUTAS PYRAGAS
Ant stalo garavo pyragas,
Staltiesėlė baltutė, balta.
Mama visą dieną plušėjo
Užaugintų vaikų laukdama.
.
Pas kaimynus klegėjo anūkai,
Sklido juokas, aidėjo balsai,
O mašinos vis lėkė pro šalį,
Neužsuko į kiemą vaikai…
.
Vakare – jau atvėsęs pyragas,
Ašarėlėm sudrėkus skara.
Mama tiek vaikų užaugino,
O pyragą vėl valgys viena….
.
Ašarodama raiko pyragą,
Ilgesys ir tamsa languose.
O kai žvaigždės padangėj užgęsta,
Jau nutyla motulės rauda…
.
Nijolė SUJETOVA
SŪNUI
Palydės iki vartų motulė
Ir žegnos, kol tik akys matys.
Vakarais toj mažutėj trobelėj
Ji už sūnų rožančių skaitys.
.
Meilė jos- be pradžios ir be galo
Visada ir visur jį lydės
Ir neleis jam nuklysti nuo kelio,
Jei parklups, ji net kelią apšvies.
.
Kantriai lauks ir žiūrės vis pro langą.
Ar suspės, ar ateis ta diena,
Kai palaimins ir žemę, ir dangų
Širdimi ir viltinga malda.
.
Aušra KUUSIENĖ
NAUJA DIENA
Kas rytą lydi mėlynas dangus,
Į skruostą pabučiuoja vėjas.
Maloniai pasilabina žmogus
Ir širdyje pražysta sielos gėlės.
.
Taip ir keliaujam išmintu taku,
Kasdien naujos dienos sutikti.
Ir nesvarbu, ką ji atėjusi atneš,
Daug džiugesio ar tylią rimtį.
.
Palmira VANSEVIČIENĖ
MANO PAVASARIS
Vasara atėjo, laukėm-
Kad žydėtų sodai ir laukai,
Kad žibėtų rasomis palaukės,
Kad kvepėtų dobilai.
.
Netikėtai iš kažkur atklydus
Vėjo nešama praūš audra.
Gal palauš medžius, gal žiedus,
Gal ištirps po debesų skara?
.
Po audrų gyvenimas vėl eina,
Vėl į saulę stiebiasi žiedai.
Lai širdis dainuoja dainą,
Pasipuošus meilės pažadais.
Viršelio nuotr.: Poezijos šventėje Jonavoje. (Literatų sambūrio „Vaivorykštės tiltai” nuotr.)
