Literatūrinis puslapis

Jau pasisveikiname su liepa, antruoju vasaros mėnesiu. Atminty liko poezija, kupina stulbinančio gamtos pavasarinio žydėjimo ir ypatingų emocijų poetų širdyse. Su jautriausiais posmais palinkėjome kūrybinių polėkių tradiciniam poezijos paukštės skrydžiui – Vilainių poezijos pavasariui -2024, nuostabiai Jonavos poezijos šventei, sukvietusiai poetus iš įvairių Lietuvos kampelių. Į ataskaitinę rinkiminę sueigą mes, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos nariai, sugužėjome įsivertinti turimą kūrybos kraitį ir kurti šiuolaikiškas idėjas ateičiai. Išgirstos renginiuose, išklausytos poetų, prozininkų mintys itin įdomios, savitos, išgyventos, pašlifuotos, kad tinkamai skambėtų. Kiek jose profesionalumo, tai jau literatūros tyrinėtojų darbo sfera.

Mums, ypač asocijuotiems poezijos, autorinės dainos kūrėjams, svarbu rasti ryšį su klausytoju poezijos skaitymų susitikimuose, šventėse, kt. kultūriniuose renginiuose, būti išklausytiems, reikalingiems pristatant savo išleistas poezijos knygas visuomenei. IT, dirbtinio intelekto amžius neša kitokios brandos nei poezija žinią. Bet bendraujant su poezijos gerbėjais, bendraminčiais kūrėjais jauti dvasinę šilumą, kurios tikrai nėra kompiuterio ekrane ar sukurto taip pat žmogaus proto roboto mikroschemoje. Tikime, skaitomoji ar dainuojamoji poezija išliks ne kaip amžiaus eksponatas, bet bus prisimenama, naujai interpretuojama ir labai gerbiama, vertinama kultūros dalis.

Šiandien Kėdainių literatų ir menininkų sambūris ,,Vaivorykštės tiltai‘‘ kviečia poezijos tiltais su meile pasivaikščioti visus kėdainiečius, jei nieko prieš – visos Lietuvos žmones kartu su virtualia, geras žinias nešančia ,,Kėdainių muge‘, kiekviename poezijos žingsnyje pasitikrinti, ar esate su mumis kartu ir surasti sau artimiausią dūšiai poeziją ir poetą. Keliaukim, argi ne laikas kilti?

Alma Jociuvienė

Kėdainių literatų ir menininkų sambūrio ,,Vaivorykštės tiltai‘‘ pirmininkė, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos valdybos narė

.

Alma JOCIUVIENĖ

GYVENIMO VASARA

Vėjas medžiuose įsupa vasaros vyges,
Žemuogėlėm nurausta laukymės, palaukės.
Nors rugiagėlės dega saulėtoj padangėj,
Aguonėlių liepsnelėms užgesti neleisim.

Baltus jazmino žiedus pabersim ant tako
Ir galėsim keliaut su viltim ir svajonėm.
Mes girdėsim, kaip širdys palaimintai plaka,
Kai pražysta papartis, kai laimina duoną.

Mes norėsim, kad lietūs vaivorykštę praustų,
Kad kvepėtų rytais dobilienos ir pievos…
Gera dviese taip austi gyvenimo juostą,
Nes kasmet žydi sodai, alyvos ir ievos…

.

Pranciška STRODOMSKIENĖ-GROBIENĖ

DAR PABŪKIM

Dar pabūkim kartu,

Kol saulė dar nenusileido

Ir kol auksiniai jos spinduliai

Dar glosto mūsų veidus.

Dar pabūkim kartu ir kelkime taures

Už prabėgusias mūsų dienas,

Už laimės blyksnius, svajonių šukes

Ir už jaunystės klaidas.

Dar pabūkim kartu ir mūsų dienas

Gerkime kaip taurų vyną,

Padarytą iš ateities ramios šviesos

Ir praeities šiltų prisiminimų.

.

Rita SAKALAUSKIENĖ

JAUSMŲ SIELOJE

Šiltoje  pavasario  saujoje

Šviesa  ir  sielos  ramybė.

Nevaldoma  jausmų  jėga

Drebuliu  sujaukia  kas  gyva.

Bespalvis  laisvės  kvapas,

Sudrėkina  akių  blakstienos,

Prakalbindamas  kas  šalia.

Laimės  žiburiukai  akyse-

Saulės  surinktI  spinduliai

Įžiebia  gyvastį  jausmuose

Ir  išskleidžia  angelo  sparnus

Pakilti  aukščiau  nei  gali.

Šiltoje  pavasario  saujoje

Užgimsta  jaudulys  širdyje,

Nes  tai  pradžių  pradžia

Degančioje  jausmų  sieloje.

.

Anelė TAMAŠEVIČIENĖ

SAULĖTEKIS

Vieną vasaros rytą aš saulę tekant pamačiau,

Nors daug tokių rytų esu gyvenime regėjus.

Bet tik tą vieną kartą giliai susimąsčiau,

Kaip aš tokios grožybės anksčiau nepastebėjau.

.

Kai jos pirmieji skaistūs spinduliai

Palietė mūs brangios žemelės veidą,

Atgijo medžiai, visi nušvito pašaliai,

Atrodė, kad gerumas ir viltis į žemę nusileido.

.

Gėlėtoj pievoje sužibo deimantai rasos lašeliuos,

Smaragdo spalvomis šalia giria sutvisko.

Lyg užburta stovėjau po šlamančiais berželiais,

Pamiršusi šiame pasaulyje aš viską.

.

Atrodo, dingo žemėje apgaulė, smurtas ir pavydas,

Giedra danguj aukštyn vis kilo saulė.

Kai vyturiai melsvoj padangėje pragydo,

Aš pajutau, kad meilės ir gerumo pilnas šis pasaulis.

.

Zita KAZOKEVIČIENĖ

BĖGU PASKUI SVAJONĘ

Tolumoje matau šešėlį

Tai mano mintys –

Dvi figūros slepiasi…

Vos šypsausi…

Stabteliu, atpažįstu save…

Vanduo raibuliuoja

Tvenkinio paviršiumi.

Nuolat bėgu paskui svajonę…

Kiekvienas troškimas

Į niekur neatveda…

Tada sustoju ir vėl bėgu…

Aš vis trokštu jausmo…

Ar reikia…

Tai ženklas…

Aplinkui tiek daug meilės

Tik dėl šios trumpos akimirkos…

Tačiau suprantu,

Juk tokia paguoda…

Ar tai dovana širdžiai?..

.

Aldona VOLODKIENĖ

TUŠTYBĖS TAURĖ

Prisiliesk prie tylos,

Prie tuštybės taurės.

Ji tuščia tavimi,

Ji tikrai neskambės.

.

Nežibės ilgesys

Tarp tavųjų delnų,

Jų širdis nepalies,

Čia per daug svetimų.

.

Nebylus šnabždesys,

Jo aidas gilus….

Gal sušildys  jausmus?

Ir širdis prakalbės.

.

Janina STANKŪNIENĖ

DOVANOKIME

Dovanokime vieni kitiems

Gerumą.

Lai jis pražysta

Paslaptingo grožio

Žiedais.

Nuostabia rože…

Ji juk užburia

Ir tave,

Ir mane.

Lelija balta…

Tarsi tyra

Širdies kalba.

Žibuokle melsva…

Dangaus akių

Spalva.

Ramunėle gležna…

Ji tokia nekalta.

.

Dovanokime vieni kitiems

Gerumą.

Negailėkime jo

Niekada.

Lai jis kasdien

Žydi

Mūsų širdyse…

.

Rita LANKELIENĖ

NERAGAUTAS PYRAGAS

Ant stalo garavo pyragas,

Staltiesėlė baltutė, balta.

Mama visą dieną plušėjo

Užaugintų vaikų laukdama.

.

Pas kaimynus klegėjo anūkai,

Sklido juokas, aidėjo balsai,

O mašinos vis lėkė pro šalį,

Neužsuko į kiemą vaikai…

.

Vakare – jau atvėsęs pyragas,

Ašarėlėm sudrėkus skara.

Mama tiek vaikų užaugino,

O pyragą vėl valgys viena….

.

Ašarodama raiko pyragą, 

Ilgesys ir tamsa languose.

O kai žvaigždės padangėj užgęsta,

Jau nutyla motulės  rauda…

.

Nijolė SUJETOVA

SŪNUI

Palydės iki vartų motulė

Ir žegnos, kol tik akys matys.

Vakarais toj mažutėj trobelėj

Ji už sūnų rožančių skaitys.

.

Meilė jos- be pradžios ir be galo

Visada ir visur jį lydės

Ir neleis jam nuklysti nuo kelio,

Jei parklups, ji net kelią apšvies.

.

Kantriai lauks ir žiūrės vis pro langą.

Ar suspės, ar ateis ta diena,

Kai palaimins ir žemę, ir dangų

Širdimi ir viltinga malda.

.

Aušra KUUSIENĖ

NAUJA DIENA

Kas rytą lydi mėlynas dangus,

Į skruostą pabučiuoja vėjas.

Maloniai pasilabina žmogus

Ir širdyje pražysta sielos gėlės.

.

Taip ir keliaujam išmintu taku,

Kasdien naujos dienos sutikti.

Ir nesvarbu, ką ji atėjusi atneš,

Daug džiugesio ar tylią rimtį.

.


Palmira VANSEVIČIENĖ

MANO PAVASARIS

Vasara atėjo, laukėm-

Kad žydėtų sodai ir laukai,

Kad  žibėtų rasomis palaukės,

Kad kvepėtų dobilai.

.

Netikėtai iš kažkur atklydus

Vėjo nešama praūš audra.

Gal palauš medžius, gal žiedus,

Gal ištirps po debesų skara?

.

Po audrų gyvenimas vėl eina,

Vėl į saulę stiebiasi žiedai.

Lai širdis dainuoja dainą,

Pasipuošus meilės pažadais. 

Viršelio nuotr.: Poezijos šventėje Jonavoje. (Literatų sambūrio „Vaivorykštės tiltai” nuotr.)